Valdovų rūmuose galima išvysti istorijos raidą

2009 metais įkurtas istorinės rezidencijos pobūdžio Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, o 2013 – aisiais atvėrė duris pirmiesiems savo lankytojams. Muziejus šiandien yra tikriausiai vienas iš įspūdingiausių ir didžiausių Lietuvos istorijos muziejų. Čia be didžiulės nuolatinės ekspozicijos rengiamos ir trumpalaikės parodos – šiuo metu pristatomi 2016 – 2017 metais sukaupti eksponatai bei milžiniškas lenkų kūrėjo Voicecho Gersono paveikslas ,,Lietuvos krikštas“, kurį norint atgabenti į Valdovų rūmus prireikė neeilinių pasiruošimų.

,,Eksponatai. 2016–2017 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“

2016 ir 2017 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė nauji eksponatai, išsiskiriantys savo istorine bei menine verte, atspindintys svarbius įvykius ir pristatantys istorines asmenybes. Įdomiausius šiuo laikotarpiu dovanotus, įsigytus ir deponuotus kūrinius norima pristatyti atskiroje parodoje – joje eksponuojamos 142 muziejaus vertybės ir 4 kūriniai iš privačių kolekcijų. ,,Paroda vyks iki 2018 metų sausio 14-osios, o šiaip tai yra antroji muziejaus (Valdovų rūmų, – aut.past.) organizuojama tokio tipo paroda – anksčiau eksponuoti 2009 – 2015 metais sukaupti eksponatai. Ši paroda sudaryta taip pat iš naujų muziejaus eksponatų – per 2016 – 2017 metus muziejaus rinkiniai pasipildė beveik 400 eksponatų, čia eksponuojami įdomiausi. Didžioji dalis eksponatų – gauti dovanų. Pavyzdžiui, labai įdomi numizmatikos kolekcija, padovanota Edmundo Kulikausko, taip pat parodoje eksponuojama gausi XVII – XIX amžiaus grafikos darbų kolekcija, kurią kartu su medalių rinkiniu, kur vaizduojami ir Radvilų kilmės atstovai, muziejui padovanojo kunigaikštis Motiejus Radvila, gyvenantis Varšuvoje, tačiau dažnai besilankantis Vilniuje, – apie naująją Valdovų rūmų laikinąją ekspoziciją pasakojo Dalius Avižinis, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas. – Taip pat muziejus šiek tiek eksponatų įsigijo ir savomis lėšomis – pavyzdžiui, 2016 nusipirko du įdomius portretus. Viename, sukurtame XVIII a., vaizduojamas Vladislovas Vaza, valdovas, kuris ne kartą lankėsi Vilniuje, gyveno valdovų rūmuose. O kitame – iš Saksonijos kilusio Lenkijos – Lietuvos valdovo Augusto II-ojo portretas. Šis valdovas, žinoma, taip pat viešėjo Lietuvoje, tik ne Valdovų rūmuose, nes tuo metu jie jau buvo sugriauti, tačiau tai labai įdomi asmenybė.“
Valdovų rūmuose eksponuojamas ir stalinis laikrodis ir Lietuvos Statutas

,,Be dovanotų ir įsigytų vertybių šioje parodoje eksponuojama ir tai, kas buvo deponuota – tai, ką paskolindavo įvairūs kolekcininkai. Šiuo metu čia turime keturis eksponatus, paskolintus ilgalaikiam saugojimui. Vienas vertingiausių – XVII a. pirmos pusės laikrodis, sukurtas Vilniuje, vokiečių kilmės laikrodžių meistro Jokūbo Gierkės. Užėmus Vilnių, jis buvo išvykęs į Karaliaučių, tačiau didelę gyvenimo dalį praleido čia, Vilniuje, kūrė laikrodžius. Yra žinoma tik 11 jo laikrodžių. Vienas jo laikrodis saugomas Nacionaliniame Lietuvos meno muziejuje, o kiti daugiausiai žinomi Lenkijoje. Vidinė laikrodžio pusė itin graži, joje galima pamatyti menininko inicialus. Garsusis laikrodininkas gyveno Dominikonų gatvėje‘‘, – apie Rolando Valiūno kolekcijai priklausantį  itin retą stalinį laikrodį, paskolintą Valdovų rūmams”,  – pasakojo D. Avižinis.
,,Atskirą eksponatų grupę sudaro senieji spaudiniai, vertingiausias iš jų yra 1693 m. Vilniuje lenkų kalba išleistas Trečiojo Lietuvos Statuto egzempliorius: ,,Šioje ekspozicijoje eksponuojami ir keli senieji spaudiniai. 2016 metais dovanų gavome Trečiąjį Statutą, kurį muziejui padovanojo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis verslininkas Aloyzas Petrikas”, –   sakė D. Avižinis.
“

Numizmatikos kolekcija

,,Didelę ekspozicijos dalį sudaro numizmatikos kolekcija. Šiuo metu monetas galima iš arčiau apžiūrėti terminale, jas ,,pasididinti“, o dabar taip pat ruošiame monetų katalogą, kuris lapkričio 29-ąją turėtų būti pristatytas. Tai išsamus katalogas su visų eksponatų aprašymais, nuotraukomis“, – numizmatikos kolekciją pristatė D. Avižinis.
Plačiau apie šią parodos dalį ,,Anykštai“ pasakojo šio rinkinio saugotoja – tyrinėtoja Toma Zarankaitė – Margienė: ,,Tikrai įspūdingą Edmundo Kulikausko kolekciją sudaro 382 vertybės, pradedant nuo seniausių monetų LDK ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos laikų iki ATR žlugimo ir net iki Nepriklausomos Lietuvos Respublikos popierinių banknotų. Šiai parodai atrinkome geriausiai konkretaus valdovo valdymo laikotarpį atspindinčius pinigus. Atidžiai žiūrint galima susidaryti įspūdį, kaip bėgant laikui kito monetos, jų dydis, valdovo vaizdavimas. Tikrai unikalios, retos monetos yra taleriai, kurios mažiau paplitę ir tarp kolekcininkų, ir monetos iš Stanislovo Augusto Poniatovskio laikų, taip pat ypatingi pusantrokai. Šios monetos labai vertinamos kolekcininkų.
Ši kolekcija yra labai vertinga vien todėl, kad leidžia pažiūrėti kaip chronologiškai vystėsi pinigai. Dalį kolekcijos sudaro ypatingi medaliai, skirti įvairiems istorijos laikotarpiams – tai ,,Moterų draugijos“ medalis, garsių Lietuvos medalistų medalių pavyzdžiai, skirti valstybingumui ir, žinoma, Lietuvos valdovams nuo Jogailos iki Stanislovo Augusto Poniatovskio skirti medaliai.
Tai leidžia tyrinėti ir medalistikos vystymąsi. Taip pat eksponuojami ir jau minėto kunigaikščio Motiejaus Radvilos dovanoti medaliai, skirti Radvilų giminės atstovų atvaizdams, svarbioms asmenybėms.“

Šiandien vienas centas, ryt tūkstantis eurų?

Klausydama pasakojimo apie gausią numizmatikos kolekciją ir jos reikšmę, nesusilaikiau šio rinkinio saugotojai – tyrinėtojai T. Zarankaitei-Margienei ir jos kolegai D. Avižiniui neuždavusi vieno ,,paprasto žmogaus“ klausimo – kiek kainuoja monetos? Moteris juokėsi, jog muziejai nėra linkę atskleisti sumų, kuriomis įvertinti eksponatai, tačiau ir menkos vertės moneta bėgant metams gali tapti labai vertinga, o D. Avižinis paaiškino, jog kolekcinės monetos vertė gali svyruoti nuo 20 eurų iki kelių tūkstančių. ,,Monetos kainą lemia jos unikalumas, retumas. Viena moneta, pavyzdžiui, yra itin vertinga, kadangi ant jos matoma klaida (vietoje skaičiaus 60, iškalta 06 – aut. past.). Tokių monetų išleista nedaug, dėl to natūraliai jų vertė didesnė“. T. Zarankaitė – Margienė pridūrė, jog apskritai visos muziejaus vertybės, taip pat ir monetos, morališkai yra neįkainojamos, dėl to, kad atspindi istorijos raidą: ,,Vertę, žinoma, lemia ir medžiaga, iš kurios vertybė pagaminta – pavyzdžiui, paauksuotas taleris, kuris, galima spręsti iš padarytos skylutės, buvo naudotas ir kaip pakabukas. Vertę keičia ir daikto funkcija, ir medžiaga, ir retumas.“

,,Lietuvos krikštas“

Antroji šiuo metu Valdovų rūmuose veikianti laikinoji paroda – „Lietuvos krikštas. Voicecho Gersono paveikslas“. Čia eksponuojamas didžiulis, beveik 4 x 7 metrų dydžio paveikslas, nutapytas lenkų akademinės realistinės dailės kūrėjo Voicecho Gersono (1831–1901). Šis paveikslas 1889 –aisiais sukurtas Lietuvos krikšto 500 metų sukakčiai pažymėti. ,,Šiemet taip pat Lietuvos krikšto jubiliejus – 630 metų. Dėl to nusprendėme surengti šio kūrinio parodą. Jis įspūdingas pirmiausiai dėl savo matmenų, tai – didžiulis paveikslas, vaizduojantis 1387 metais įvykusį Lietuvos krikštą. Voicechas Gersonas – pakankamai žymus Lenkijos tapytojas, gyvenęs ir kūręs okupacijos metais, būtent toje Lenkijos dalyje, kuri buvo okupuota carinės Rusijos imperijos. Tuo metu, minint 500 metų Lietuvos krikšto jubiliejų, matyt, nusprendė nutapyti tokį monumentalų kūrinį“, – pasakojo Marius Uzorka, parodų ir leidybos skyriaus vedėjas, ,,Lietuvos krikšto“ parodos kuratorius.

Dingęs daugiau nei 100 metų

,,Pakankamai įdomi šio kūrinio istorija. Yra mažai duomenų apie jį, o tai, ką žinome, skamba įspūdingai. Kūrinys, kaip jau minėjau, yra pakankamai didelis. Su juo Gersonas spėjo sudalyvauti keliose parodose. Nutapęs tą kūrinį jis dalyvavo parodoje Paryžiuje, ten užėmė antrą vietą, o po kelių metų su kūriniu išvyko į JAV. Los Andžele dalyvavo parodoje. Nuo parodos kūrinio istorija tarsi nutrūksta. Turime netikslius duomenis, kas vyko su tuo kūriniu vėliau, iki XX a. devintojo dešimtmečio. Maždaug 100 metų kūrinys oficialiai buvo dingęs JAV, paskui atsirado. Lenkijos Jono Pauliaus II kolekcijos muziejaus, kuriam priklauso šis kūrinys, direktorė papasakojo tokią istoriją, kad paveikslui dingus JAV, po to jis lyg ir buvo eksponuojamas kažkokioje smuklėje. Ta informacija nėra patikrinta. Kūrinys tikrai yra didžiulis, sudėtinga tokį kūrinį ir pavogti, ir transportuoti, ir saugoti. Dėl to informaciją apie dingimo metus reikėtų vertinti pakankamai atsargiai. Taigi po pirmojo dingimo JAV kūrinys kaip ir buvo atsiradęs, po to vėl dingo. Galiausiai paveikslą XX a. 9-ajame dešimtmetyje atrado lenkų kolekcininkas, jis tą kūrinį įsigijo ir parsivežė į Lenkiją. Veikiausiai tuo metu ,,Lietuvos krikštas“ buvo kiek restauruotas“, – mistišką dingimo istoriją pasakojo M. Uzorka.

Meno kūrinys, kurį sunku
eksponuoti

,,Buvo sumanymas jį eksponuoti Švento Jono katedroje Varšuvoje, tačiau dėl per didelių matmenų paveikslas ten tiesiog netilpo. Galiausiai kūrinys atsidūrė Jono Pauliaus II muziejuje. Iki šiol jis ir buvo ten eksponuojamas, kol prieš metus Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lenkijoje Šarūno Adomavičiaus iniciatyva kilo sumanymas paveikslą parodyti Valdovų Rūmuose, Vilniuje. Su Varšuvos muziejumi susitarėme gana operatyviai ir sklandžiai. Viena iš eksponavimo sąlygų buvo sutvarkyti kūrinį kosmetiškai, restauruoti, kad jis šiek tiek atgytų. Restauravimas vyko Varšuvoje, kadangi kūrinys toks didelis, jog nerestauruoto jo transportuoti nebuvo galima. Drobė vyniota ant specialiai šiam paveikslui pagaminto volo. Restauravimo darbuose dalyvavo daug techninių darbuotojų ir restauratorių. Po beveik trijų mėnesių restauravimo, kūrinys paruoštas transportavimui. Atgabenus paveikslą į Vilnių, kilo kita problema – praėjimai, įėjimai visai nėra pritaikyti tokių matmenų kūriniui. Be to, ir dėžė su kūriniu buvo per sunki, kad galėtumėme juos įnešti paprastuoju būdu – rankomis. Dėl to teko samdyti specialią kėlimo techniką paveikslui pakabinti. Paaiškėjo, kad Lietuvoje buvo tik trys kranai, galintys į tokį aukštį užkelti tokią sunkią dėžę su tokiu vertingu kūriniu“, – apie techninius sunkumus kalbėjo M. Uzorka.
,,Pasakoju jums apie kasdieninį muziejinį darbą, kurio lankytojai dažnai nemato ir apie kurį nepagalvoja. Žmonės nežino, kad norint parengti gražią ekspoziciją prieš tai dar reikia atlikti daugybę darbų, kurie sudėtingi, reikalaujantys ir fantazijos, ir žinių“, – sakė M. Uzorka.

Dingimo metais buvo
modifikuotas

,,Taip pat reikėtų paminėti, kad paveikslas turi išskirtinį, nebūdingą Europai porėmį. Veikiausiai jis buvo sukurtas JAV, nes patys restauratoriai pasakojo, jog porėmio konstrukcija keista, visai nebūdinga mūsų regionui, netgi žemynui. Tai aliumininė konstrukcija, kuri mūsų laimei pakankamai lengva. Aišku, paveikslą reikėjo užtempti ant porėmio, prieš tai dar leisti jam išsitiesinti (tai truko maždaug parą)“, – sakė M. Uzorka.

Krikštas, pakeitęs istoriją

,,Lietuvos krikštas svarbus Lietuvos visuomenei, istorijai, kaip turbūt vienas iš esminių įvykių. Jis nulėmė ir tolesnę Lietuvos istoriją, taip pasirinkta Vakarų Europos civilizacijos pakraipa. Šio įvykio dėka atsidūrėme ten, kur esame dabar. Manyčiau, kad Lietuvos krikštas yra ne vien trumpas epizodas, bet įvykis, pakeitęs daugybę procesų.
Kompozicijos centre – Nukryžiuotojo ant kryžiaus figūra ir greta stovintis rankas iškėlęs Lietuvos krikštytojas Jogaila. Aplink valdovą susirinkę Lietuvos ir Lenkijos didikai, bajorai, dvasininkai, tolumoje – krikštijami lietuviai. Svarbiausias kūrinio temos šaltinis dailininkui buvo kronikininko Jono Dlugošo (Jan Długosz) informacija. ,,Lietuvos krikštas“, dažnai lyginimas su Jano Mateikos kūryba, kuri kaip tik yra gyva, spalvinga, kuriai būdinga detalių gausa. Tas įvykis, Lietuvos krikštas, čia pavaizduotas kaip per rūką, miglą. Jis monochrominis, vienspalvis. Restauruojant drobė padengta laku, dėl to dabar kūrinys turi būti tinkamai apšviestas, kad nesimatytų jokių šviesos atspindžių, jis taptų gyvesnis, lengviau įžiūrimas“, – kalbėjo M. Uzorka.