Rimvydą Griauzdę užbūrė vargonai… ir lėktuvai (Aukštaitiškas formatas)

Anykščių šv. Mato bažnyčios vargonininkas, chorvedys, muzikos pedagogas, politikas, o šiaip linksmas, kaip sakoma, kompanijos žmogus, Rimvydas Griauzdė aukštyn kyla ne tik su dieviškos vargonų muzikos garsais, tačiau ir su tikro lėktuvo sparnais. „Be vargonų ir pasiskraidymų kaip ir nieko kito rimtesnio gyvenime neteko daryti, tad man vargonai ir lėktuvai gal tuo dvasiniu ir fiziniu pakylėjimu yra panašūs”, – šypsojosi šiemet rugpjūčio 25-ąją penkiasdešimtmetį švęsiantis vargonininkas.
Įgijusį sraigtasparnių piloto specialybę Sumų (Ukraina) karo aviacijos mokymo centre, jį, pasvalietį, į Anykščius 1989 m. parsiviliojo šviesios atminties dvasininkas, meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka.

Muzika sužavėjo vaikystėje
Namišių kaime (Pasvalio r.) R. Griauzdė augo su trimis broliais ir trimis sesėmis. Įdomu tai, kad paprastų, tačiau dainingų kaimo žmonių vaikai rinkosi specialybes, susijusias su aviacija arba muzika. Štai vyresnis brolis Gintautas tapo karo aviacijos lakūnu, vyresnėlė sesuo Bronė tapo muzikos pedagoge, o Zita groja klavišiniais instrumentais.
„Vaikystėje, kaip ir kiti bendraamžiai, buvau šiek tiek pasiutęs, tačiau mūsų šeima buvo labai pamaldi ir tai drausmino. Tėvai patys gyveno ir mus vaikus mokė gyventi pagal 10 Dievo įsakymų. Kas sekmadienį melstis eidavome į mažytę Kyburių bažnytėlę, paaugęs tėvų džiaugsmui eidavau patarnaut mišioms, – prisiminė R. Griauzdė. – Susidraugavau su kunigu ir man be galo rūpėjusi mažytė fisharmonija greitai tapo prieinama. Bažnyčioj pristigus vargonininko, autobusu parsivežiau tokią mažytę fisharmoniją ir mokiausi namuose, ir Kyburių bažnytėlėj jau pagrodavau. „Mane dar vaiką vargonai žavėjo muzikinių garsų dinamika ir spalvingumu, – prisiminė R. Griauzdė, pastebėdamas, kad šio muzikos instrumento kilme ir galimybėmis augdamas vis labiau domėjosi. – Vargonų prototipu galima laikyti prieš 5 tūkstančius metų Kinijoje naudotą instrumentą, padarytą iš bambukinių vamzdžių, o šiandieninių vargonų prototipu galima laikyti graiko Ktesibijoso III amžiuje prieš Kristų sukonstruotus vadinamuosius vandens vargonus, kuriuose oro spaudimo vienodumui palaikyti naudotas vanduo. Gremėzdiškas instrumentas naudotas vaidinimų, gladiatorių kautynių metu, o Vakarų bažnyčia ilgai priešinosi jų naudojimui, nes persekiojo prisiminimai, kaip aidint vargonams nuo laukinių žvėrių ir gladiatorių žūdavo daug krikščionių. Vargonus lydėjo piktinimasis pagonišku gyvenimu, tačiau nepaisant nepasitenkinimo juos Europoje VII amžiuje įteisino popiežius Vitalianus. Į Lietuvos bažnyčias vargonai atkeliavo XVI amžiuje“,  – apie vargonus pasakojo R. Griauzdė. Tačiau jaunystėje žavesį vargonams nugalėjo aviacija.     
„Baigęs Pasvalio vidurinę mokyklą, pasekiau karo lakūnu tapusio brolio pėdomis. Įstojau, mokiausi, skraidžiau su malūnsparniais, tačiau dirbti karo aviacijos lakūnu netraukė, nugalėjo vargonai, – sakė R. Griauzdė. – Kita vertus, Lietuvoj laikai keitėsi, jaučiau atgimimo dvasią ir būti sovietinės kariuomenės karo lakūnu man nebuvo patrauklu, o malūnsparnio pilotu civilinėj aviacijoj įsidarbinti buvo veik neįmanoma.
1987 m. grįžau į Lietuvą ir pradėjau vargoninkauti Kriaunų ir Obelių bažnyčiose  ir, galima sakyti, apsisprendžiau, kad tikrasis mano pašaukimas yra vargonai. Mokiausi vargonininkystės paslapčių pas Panevėžio Šv. Petro bažnyčios vargonininką Antaną Aleksandravičių. O į Anykščius mane pasikvietė kraštietis monsinjoras Albertas Talačka, kad pakeisčiau susirgusį Anykščių bažnyčios vargonininką Petrą Garšvą. Nuo 1989-ųjų tapau anykštėnu, iki šių dienų esu bažnyčios vargonininku ir chorų bei vokalinių ansamblių vadovu“.
Jausdamas atsakomybę prieš kraštietį ir siekdamas meistriškumo R. Griauzdė mokėsi Lietuvos muzikos akademijos Vargonų katedros surengtuose vargonininkų – chorvedžių kursuose, kuriuose jį vargonuoti mokė profesionalai Balys Vaitkus, Renata Marcinkutė, diriguoti – Petras Vaičekonis. R. Griauzdė neakivaizdžiai baigė Panevėžio Jono Švedo konservatoriją ir įgijo choro dirigento, solinio dainavimo ir bažnyčios vargonininko specialybes. Prie jų dar pridėjo Vilniaus pedagoginiame universitete įgytą muzikos mokytojo specialybę.
Šios specialybės ir žinios vargonininkui buvo tiesiog būtinos, nes bažnyčioje veikė didysis ir vyrų chorai, tuomet dar jaunas vargonininkas subūrė ir jaunimo kamerinį mišrų chorą „Salve Cantus“, kurį išmokė daug giesmių ir dainų, tarp jų buvo ir vyskupo Antano Baranausko, įrašė kelias kasetes, o 2006 m. išleido kompaktinę plokštelę. Šis choras gieda ir kitose šalies bažnyčiose, koncertavo Lenkijoje ir Austrijoje.
Vargonininkas buvo subūręs Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų) Anykščių bataliono vokalinį vyrų ansamblį, kuris Utenos apskrities „Sidabrinių balsų“ konkurse pelnė 2–ąją vietą. Praradęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų paramą, ansamblis persikrikštijo vyrų ansambliu „Varius“, kuriame dainuoja 11 vyrų, koncertuoja toliau.
Šiuo metu R. Griauzdė vadovauja „Salve Cantus“ chorui, kuriame gieda 37 žmonės, kolektyvas ruošiasi  Lietuvos šimtmečio dainų šventei, ir tris dešimtis giesmininkų buriančiam Sumos chorui. Beje, R. Griauzdė kartais dainuoja ir Anykščių kultūros centro meno kolektyvuose, naujametinėse šventėse.
Gyvendamas Anykščiuose R. Griauzdė įsiliejo į Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą, šiai susijungus su konservatoriais yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, jai 2003–2015 metais atstovavęs Anykščių rajono taryboje net tris kadencijas, dirbęs Tarybos Etikos, kultūros ir švietimo, Kaimo reikalų komitetuose.

Vargonų krikštatėvis – buvęs
„Anykštos“ darbuotojas
Šalia chorų, dainavimo ir politikos R. Griauzdei svarbiausia visada buvo vargonai. Juolab kad visus tuos dešimtmečius teko ne tik jais groti, bet ir prižiūrėti. Pasak R. Griauzdės, iki 1934 m. Anykščių bažnyčioje per mišias grodavo fisharmonija. 1934 m. kunigo Juozo Norvilos rūpesčiu buvo pastatyti 6 registrų, 1 manualo meistro čeko Otto Kratokvilo pagaminti vargonai. Beje, bažnyčios archyve yra išlikusi sutartis su vargonų meistru Čekoslovakijos respublikos piliečiu O. Kratokvilu, kuris per mėnesį apsiima pastatyti vargonus su „grojimo stalu“ ir įsipareigoja penkerius metus sugedusius taisyti be atlyginimo. Vargonai kainavę 5000 litų ir buvę nupirkti už parapijiečių aukas.  Vidinėje vargonų pusėje yra dosniausių aukotojų pavardės Mykolas Keibus – 1000 Lt, Jonas Šližys  – 500 Lt. „Man su tais vargonais teko groti 10 metų. Sakyčiau, jie visai geri buvo, tačiau Anykščių šventovei aiškiai per maži, aš negalėjau atlikti visų vargonams parašytų kūrinių, šventovėje negalėjo koncertuoti vargonų virtuozai, – sakė R. Griauzdė. – Daug pastangų įdėjo monsinjoras Albertas Talačka, tačiau nauji vargonai buvo sumontuoti klebono Stanislovo Krumpliausko rūpesčiu 1999 metų pabaigoje, amžino atilsio monsinjoras jų nesulaukė.
Į Anykščius vargonai atkeliavo iš Anglijos. Londono firmos Kingsgate Davidson ir CO vargonai buvo sumontuoti 1925 metais ir permontuoti 1963–aisiais. Galingi ir skambūs 45 balsų, 3 manualų, 2614 vamzdžių, kurių ilgiausias 670 cm, o trumpiausias vos 2,5 cm, buvo parvežti iš Southemptono Šv. Laurencijaus baptistų bažnyčios, kuriems toje bažnyčioje buvo per ankšta, jie netgi stovėjo perskirti į dvi dalis. Vargonų pervežimą rėmė AB „Anykščių vynas“, juos sumontavo vilniečiai meistrai Kornelijus ir Modestas Karmaševičiai, o minint Anykščių šventovės 90–metį juos pašventino vyskupas Juozas Preikšas. Vargonų krikštatėviais buvo Anykščiuose autoritetą turintis parapijietis, buvęs A. Baranausko vidurinės mokyklos direktorius, „Anykštos“ laikraščio žurnalistas, Anykščių rajono tarybos narys Antanas Žemaitis ir ilgametis „Anykščių vyno“ gamyklos direktorius Jonas Makštelė.
Specialistų ir atlikėjų nuomone, Anykščių bažnyčios vargonai yra vieni geriausių Lietuvoje, tad dažnai po šventovės skliautais aidi geriausių šalies vargonininkų atliekami kūriniai, kasmet rudenį vyksta tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai „Juniores Priores Organorium“, į Anykščius parepetuoti atvažiuoja geriausi šalies vargonininkai“. R. Griauzdė teigia naujuosius vargonus perpratęs ir įvaldęs. Jis pats juos derina, taiso, tam net specialių prietaisų yra pasidaręs.  
 
Vargonininkai – priekurčiai…
Pasak vargonininko R. Griauzdės, visi vargonininkai yra priekurčiai. „Nepatikėsi, bet ir aš prie tokių, – juokėsi vargonininkas. – Jeigu rimtai, tai čia nieko juokingo, kiek pažįstu vargonininkų, ypač solidesnio amžiaus, jie visi neprigirdi. Kad aš šiek tiek prasčiau girdžiu, pirmiausia pastebėjo žmona ir dukros. Tuomet ir pats tai pajutau, tačiau pas daktarus dar nesikreipiau, gyventi ir groti vargonais tai netrukdo. Na, klaida gali pasitaikyti, kai gali per mišias į kunigo giedojimą nepataikyti. Juk vargonai gaudžia už nugaros, o kunigas stovi kitame bažnyčios gale prie altoriaus. Tačiau žmonės atlaidūs, gal supranta, kad tai profesinė mūsų liga“.
Vargonai – ne vienintelis muzikos instrumentas, kurį įvaldęs jau 28 metus Anykščių šventovėje vargonuojantis vyras. „Esu baigęs Pasvalio muzikos mokyklos smuiko klasę, galiu groti pianinu, šiek tiek akordeonu ir kitais klavišiniais instrumentais, – sakė R. Griauzdė. – Vestuvėms groti smagu, jautiesi tarsi pakylėtas, o grodamas laidotuvėms, ypač jaunų, tragiškai žuvusių žmonių, kartais susigraudinu iki ašarų“.  
Jau Anykščiuose 1990 m. R. Griauzdė atšoko vestuves su klasioke Romualda. Pora užaugino dvi dukras – verslininkę, jauniausią Anykščių rajono tarybos narę Gabrielę ir dar studentę Pauliną.