Marijoną Fergizienę neabejotinai galima vadinti žinomiausia Anykščių rajono pensininke. Pedagogę pagal išsilavinimą, kurį laiką dirbusią net tuometinėje milicijoje, labiausiai išgarsino toli gražu ne darbinė karjera, o visuomeninė veikla.
Jau daugiau nei dešimtmetį į pensiją išėjusi moteris neleidžia ramiai miegoti rajono bei savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovams, keldama aktualias šildymo, daugiabučių administravimo bei kitas problemas, apie kurias daugelis gyventojų linkę tiesiog nutylėti.
M. Fergizienė kilusi iš Pasvalio rajono Katkūnų kaimo, kur augo penkių vaikų šeimoje kartu su seserimis Janina, Stase, Danute, Maryte ir jauniausiu broliu Vytuku. Jau lankydama pradinę mokyklą, anykštėnė prisipažino keldavusi problemų mokytojams.
„Kadangi mano vyresnės seserys jau lankė mokyklą, aš į ją atėjau viską mokėdama. Su manimi būdavo didžiausia kankynė. Mane vis skųsdavo tėvams, kad aš mokykloje trukdau dirbti mokytojui, nes kai ketvirtokams duodavo suskaičiuoti kokį nors uždavinį, aš tai padarydavau pirma, būdama pirmoje klasėje. Mano tėtis dėl to, kad į mokyklą atėjo gabus vaikas, tik džiaugdavosi“, – pirmuosius metus gimtojo kaimo pradinėje mokykloje prisiminė M. Fergizienė.
Besimokydama Joniškėlio vidurinėje mokykloje, M. Fergizienė prisimena gyvenusi bendrabutyje. Čia anykštėnė susipažino su savo būsimuoju vyru Stanislovu Fergizu.
„Pirmame bendrabučio aukšte gyveno berniukai, antrame – mergaitės. Vienoje bendrabučio patalpoje stovėjo 20 lovų. Man ten visai gerai buvo. Šeštadieniais pareidavome namo. Šitame bendrabutyje gyveno ir mano klasiokas Fergizas“, – apie lemtingą gyvenimo pažintį prasitarė M. Fergizienė.
Nors vėliau S. Fergizas buvo pakviestas į armiją, M. Fergizienei jo ilgai laukti neteko. Jaunas vyras panoro mokytis, todėl iš armijos buvo paleistas anksčiau. Pora susituokė.
M. Fergzienė įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir po dvejų metų buvo paskirta dirbti Užvenčio rajono Laiškalnio pradinės mokyklos mokytoja. 1964–1969 m. ji neakivaizdžiai baigė Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą, įgijo pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos specialybę, tapo 1–4 klasių mokytoja. 1963 m. buvo paskirta Šaltinių aštuonmetės mokyklos mokytoja. Vėliau persikėlė gyventi į Jonavą, nes jos vyras Stanislovas šiame mieste atliko praktiką azotinių trąšų gamykloje.
„Kai atvažiavau į Jonavą, Švietimo skyriaus vedėja man pasakė, kad prie milicijos yra kuriama Nepilnamečių reikalų inspekcija ir reikalingas specialistas“, – apie naujus savo karjerus vingius pasakojo M. Fergizienė, LTSR vidaus reikalų ministerijos sistemoje dirbusi nuo 1965 iki 1979 metų. „Gavau vyr. leitenanto laipsnį, atėjo į mano kabinetą milicijos viršininkas ir pasakė, kad dabar visi važiuosime į pirtį to laipsnio „laistyti“. Aš atsisakiau važiuoti ir turėjau tą laipsnį grąžinti, nes taip įžeidžiau vadą“, – pasakojo M. Fergizienė.
M. Fergizienė pasakojo, kad tuometiniai nepilnamečiai savo paklydimais mažai kuo skyrėsi nuo dabartinio jaunimo – buvo tokių, kurie bėgo iš pamokų ar namų, vogė dviračius.
„Būdavo, kad aplankau šeimą, matau, jog neturi karvės. Vadinasi, reikia jai iš kolūkio gauti veršiuką, paršiuką. Tai būdavo, jei tik kolūkio pirmininkas mane pamato, tai sako: „Eik, eik į fermą ir pasiimk“. Net nereikėjo sakyti, ko atėjau“, – šypsojosi M. Fergizienė.
Dirbdama milicijoje, M. Fergizienė sakė buvusi net ir savotiška aktore.
„Sekmadieniais eidavome filmuoti nusikaltimų. Aš būdavau visada „nukentėjusioji“, o „chuliganais“ būdavo bendradarbiai arba paimti iš gatvės žmonės. Vėliau tuos filmus rodydavo kultūros namuose prieš kiną. Nebūdavo labai didelio džiaugsmo, kai man ten su peiliu už nugaros makaluodavosi. Viršininkas net buvo uždraudęs man eiti tų filmų žiūrėti“, – pasakojo M. Fergizienė.
Atsikėlusi gyventi ir dirbti milicijoje Anykščiuose, M. Fergizienė pasakojo susidūrusi su begaliniu milicininkų girtavimu.
„Man pradėjus dirbti, vienas iš milicijos darbuotojų davė nurodymą nueiti į „Anykščių vyno“ gamyklą ir atnešti gėrimų. Nueinu į tą gamyklą, darbuotojas mosteli ranka į sukrautas dėžes – „Imk, kiek reikia“. Neturėjau kur tų butelių susidėti, tai susikroviau juos ant rankų kaip malkas, einu per miestą su milicijos uniforma ir nešu. Nešdama jaučiausi labai nekaip. Grįžusi pasakiau: „Tai dariau pirmą ir paskutinį kartą“. Daugiau manęs to daryti niekas ir nebeprašė“, – ne itin maloniais prisiminimais dalijosi M.Fergizienė.
Alkoholio vartojimas vietos milicijoje, anot M. Fergizienės, buvo kasdienis ritualas.
„Moterys, kurios su manimi dirbo, negerdavo. O įgaliotiniai ateina, prisipila į stiklinę, vienu mauku išgeria. Ir toks girtavimas būdavo pastovus“, – kalbėjo M. Fergizienė.
Dirbdama milicijoje Anykščiuose, M. Fergizienė pasakojo ir vėl sulaukusi viršininko nurodymo vykti į balių pirtyje – buvo vaišinami apylinkės inspektorių tikrinti atvykę ministerijos atstovai. M. Fergizienė sakė ir vėl atsisakiusi važiuoti. Po to sulaukusi vieno iš ministerijos atstovų pastabų, kad jos reikalai darbe būsiantys „nekokie“.
„Sakau, mane mažai tai jaudina. Kai mano vaikas eis į pirmą klasę, aš iš milicijos išeinu automatiškai, nes mokykloje milicininkų vaikus truputį skriausdavo“, – sakė M. Fergizienė, savo pažadą po 14 metų darbo milicijoje įvykdžiusi.
Už darbą milicijoje M. Fergizienė buvo apdovanota medaliais „50 metų Tarybinei milicijai“, „Už nepriekaištingą tarnybą“, padėkomis.
Nuo 1985 m. M. Fergizienė Anykščių rajone penkerius metus dirbo Šiaulių pradinės mokyklos, kitus penkerius metus Piktagalio pradinės mokyklos mokytoja. Paskutinė darbovietė – Vilniaus rajono Eitminiškių pradinė mokykla.
„Mes, mokytojos, buvome labai didelės patriotės ir turėjome viltį, kad kaime turi dirbti geras mokytojas“, – sakė M. Fergizienė, prisiminusi, kad dirbant vienoje mokykloje Žemaitijoje tekę nuomotis būstą, kuriame buvo plūktinė asla, o iki artimiausios autobusų stotelės – 12 kilometrų.
M. Fergizienė pasakojo, kad jai buvę visur gerai, kur dirbo, tačiau dirbdama mokyklose Anykščių rajone pajutusi, kad į mokytojo vietą nuolat taikomasi įtaisyti tam tikrus žmones.
„Kai dirbi, į tą vietą jau yra numatytas kitas žmogus. Trukdydavo dirbti. Reikėdavo net eiti į Tarybos posėdžius aiškintis. Prie mūsų kabindavosi, buvo aišku, kad vis nori kažką įdarbinti. Bet už tai vaikai buvo nuostabūs, gerai mokėsi“, – pasakojo M. Fergizienė.
M. Fergizienė kurį laiką aktyviai dalyvavo partijos „Frontas“ veikloje, kaip nepriklausoma kandidatė ji dalyvavo 2011 m. Anykščių rajono savivaldybės tarybos rinkimuose, bet nebuvo išrinkta.
„Kai sudarinėjo rinkimų sąrašus, kėliau sąlygą, kad sąraše būčiau įrašyta paskutinė. Aišku, būčiau pakliuvusi į rajono Taryba, tai būčiau pakliuvusi, tačiau yra gudresnių. Manau, kad ta Taryba visai nereikalinga. Problemas galiu tvarkyti, kokias noriu. Štai vakar buvau pas merą, išgėrėme kartu kavos, aptarėme, kaip tvarkyti J. Biliūno gatvės 18-ąjį namą. Ir nereikia net Taryboje būti“, – dėstė M. Fergizienė.
Vienas iš M. Fergizienės laisvalaikio pomėgių yra šachmatai.
„Seniau vaikai žaisti šachmatais pradėdavo nuo pirmos klasės, o kiekvienam išeinančiam iš mokyklos dovanodavo šachmatus“, – prisiminė M. Fergizienė, kuklindamasi, kad dabar ji jau prasta žaidėja.
M. Fergizienė yra našlė. Pokalbio metu pasiteiravus, ar niekada nekilo minčių susirasti kitą vyrą, pašnekovė juokėsi: „O kam man tas vyras dabar? Aš net nežinočiau, ką su juo daryti“.
M. Fergizienė išaugino sūnų Laimą Fergizą, kuris yra visuomenininkas bei žurnalistas.
„Kam aš čia įdomi? Kalbinkite geriau mano sūnų“, – kuomet tarėmės dėl interviu, juokėsi žinomiausia Anykščių rajono pensininkė M. Fergizienė.
13773 171888I agree with most of your points, but some want to be discussed further, I will hold a small talk with my partners and perhaps I will look for you some suggestion soon. 827826