Režisierius Vytautas V.Landsbergis portale 15 min.lt paskelbė tekstą „Vytautas V.Landsbergis: Toks truputį rudeninis”, kuriame rezonuoja į portalo anyksta.lt publikaciją „Kurs filmą apie A.Ramanauską-Vanagą”. Portalo anyksta.lt publikacija supykdė kūrėją, nes po ja buvo piktų komentarų. „Jau daugelį metų stebiu mažo provincialaus laikraštuko „Anykšta“ gyvavimą: piktokas, primityvus, suburiantis tamsiausius miestelio budulius „pasip…davoti“ komentaruose… Toks verslas, sakytume, ir nieko asmeniška: anoniminių išmatų drabstymas, nebepastebint, kad laisvojo komentaro „tryda“ dažniausiai tiražuojama psichiškai nestabilių, primityvių arba net pavojingų ypatų… Tai jų kvapo ir saviraiškos erdvė, jųjų „tėvynė“.” – 15 min.lt rašo V.V.Landsbergis.
Tai jau trečias „Anykštai” žinomas režisieriaus V. V. Landsbergio rašinėlis, kuriame emocijai išreikšti jis naudoja ekskrementų sąvokas: 2008 metų balandyje „Pasaulio anykštėnų” puslapis paskelbia V. V. Landsbergio tekstą „Pasaka apie Anykščių tristuką”, o tais pačiais metais rezonuodamas į LEO LT projektą savo publikacijoje režisierius įveda personažą „Gavniauskas”. Nereikia aiškinti kokį Lietuvos leidėją tolerantiškasis V. V. Landsbergis turi omenyje.
Menininko viešojoje erdvėje grubiai, įžeidžiančiai reiškiamas emocijas būtų galima nurašyti metų laikų kaitai, jeigu ne paradoksas – žinią apie V. V. Landsbergio ketinimus kurti filmą apie partizaną A. Ramanauską – Vanagą perpublikavęs „Anykštos” žurnalistas niekaip neiškraipė režisieriaus minčių, nevertino jo sumanymo. Publikacija turėjo tikslą padėti režisieriui surinkti lėšų filmo statybai.
.
Perspausdiname jo pamąstymus iš 15 min. lt.:
„Rudens dargana: retsykiais regisi, kad tylioji ir nesustabdomoji, mentalinė Lietuvos savižudybė yra nūn dominuojanti viešoji jos erdvė, ypač anoniminiai komentarai. Čia ir susiformuojame – arba gerbiančiais, atjaučiančiais, arba niekinančiais. Nelygu, kokios mados.
I
Kasžin, gal kada nors, po kiek nors metų, psichiatrai, nagrinėdami išnykusios Lietuvos priežastis, minės ir nuodingos, nebegyvenamos emocinės atmosferos susikūrimą, stingdantį neapykantos skėtį, po kuriuo išmirė visi gyviai, nespėję laiku pabėgt. Vieni mirė iš neapykantos, kiti iš bejėgiškumo ir liūdesio. Treti iš akloko teisumo, o ketvirti tiesiog iš smagaus nusigėrimo, nes stebėti visa tai, tarpti pūvančio organizmo viduje išties nebuvo itin linksma.
II
Jau daugelį metų stebiu mažo provincialaus laikraštuko „Anykšta“ gyvavimą: piktokas, primityvus, suburiantis tamsiausius miestelio budulius „pasip…davoti“ komentaruose… Toks verslas, sakytume, ir nieko asmeniška: anoniminių išmatų drabstymas, nebepastebint, kad laisvojo komentaro „tryda“ dažniausiai tiražuojama psichiškai nestabilių, primityvių arba net pavojingų ypatų… Tai jų kvapo ir saviraiškos erdvė, jųjų „tėvynė“.
Klausimas tik, ar tai jų pačių pasirinkta iš neturėjimo, kur dergtis, ar gerai organizuota iš pašalio, užzombinta viešųjų ar slaptųjų destruktorių rankomis? Ir ką daryt tiems kitokiems, kurie nenori šioje substancijoje murkdytis patys ir nenori, kad joje būtų murkdomi kiti? Paradoksalus klausimas: kodėl emigracijon išvažiavę lietuviai ten imasi leisti laikraščius ir portalus kiek kitokius, nei čia leidžiamės mes… Žmogiškus, be niekinančių komentarų. Rašo ir apie darbų susiradimo galimybes, rekomenduoja gerus gydytojus, draudimus, padeda ir tariasi, kaip ten kartu gyventi toliau.
III
Prieš porą dienų „Anykšta“ (be jokių leidimų) persispausdino mano facebook’o informaciją apie Vanago filmą ir tada… kaip visada po šia jautria tema, neatlaikė etatinių komentuotojų viduriai… Man tai kas, jau seniai žiūriu į visa tai, kaip į posovietinį san. epid. medicinos reiškinį. Bet darsyk apdergti NKVD’istų nukankintą Vanagą, kaip geriausiais sovietinės propagandos laikais?
Nutariau visgi brūkštelt viešą laišką poniai redaktorei: „Gražina – turiu tokį prašymą, gal nebeperspausdinėkit mano „Facebooko“ postų, kažkokia ten bukų budulių bendruomenė susispietusi aplink jūsų prižiūrimą komentavimo erdvę, nesinori, kad ir A.Vanago-Ramanausko tema būtų valkiojama tokiose pamazgose, palikit bent ją ramybėj, tegu dergiasi aplink kitus dalykus. Dėkui už supratimą.“
IV Taip rudeniškai ir gyvename… Ir tada darsyk pajunti, kaip trūksta a.a. Leonido, gebėjusio ramiai, aristokratiškai darbuotis infekuotoje viešojoje erdvėje, kuopti kantriai ir be įsiskaudinimų…” Toliau savo tekste V.V.Landsbergis cituoja amžinatelsį Leonidą Donskį.
(Kalbant apie viešą laišką „Anykštos” redaktorei, V.V.Landsbergis demonstruoja neįtikėtiną kuklumą. Tas viešas laiškas, tai komentaras po anykšta.lt tekstu. Nurodomas komentatoriaus vardas: vvl. Kas gi galėtų nepamatyti tokio komentaro? Kas galėtų suabejoti, kad vvl tai Vytautas V.Landsbergis?, – red.past.).
Da kartą spausdiname anyksta.lt publikacija, kuri tapo šios „diskusijos” objektu:
„Režisierius Vytautas V.Landsbergis paskelbė besiruošiantis pradėti kurti filmą apie A.Ramanauską-Vanagą. Legendinį partizanų vadą, pasak režisieriaus, sutiko vaidinti dainininkas Marijonas Mikutavičius. Apie šį savo ketinimą režisierius paskelbė feisbuke, ir jau renka lėšas šiam filmui.
Įdedame režisieriaus kreipimąsi.
Mieli facebook’o bičiuliai, pranešu, kad planuotąjį filmą „Bunkeris” nutarta nukelti vėlesniam laikui, o dabar imtis kito tos pačios temos filmo – apie NKVD nukankintą ir apšmeižtą partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą. Regis, dabar ši mūsų didvyrio biografija yra aktualesnė ir svarbesnė.
Ypatingai džiaugiuosi, kad mūsų filmo komandą sustiprino istorikas ir Seimo narys Arvydas Anušauskas, puikai žinantis A.Ramanausko ir pokario istorijas iki smulkmenų. Su Arvydu dabar ir rašomas scenarijus.
Kodėl reikalingas toks filmas:
2018-ais metais sukanka 100 metų nuo legendinio partizanų vado A.Ramanausko-Vanago gimimo, tad šiuos metus siūloma paskelbti Vanago metais, nors valdžia vis dar dvejoja. Norėdami paskatinti mažiau dvejoti, o daugiau didžiuotis mūsų tautos didvyriais, siūlome sukurti vaidybinį/dokumentinį filmą apie šį iškilų vadą.
Filmas bus kuriamas privačia iniciatyva, kreipiantis į verslininkus, fondus, privačius aukotojus. Tai bus dovana A.Ramanausko-Vanago ir mūsų valstybės šimtmečiui.
Filmas bus skirtas plačiai auditorijai ir tiems, kurie domisi partizanų tema, ir tiems, kurie iki šiol nesidomėjo ir nieko nežino arba žinantiems šį bei tą. Tai reiškia, kad kūrinys bus dinamiškas, įtraukiantis, modernus ir nenuobodus. Be to, filme įtikinamai atsiskleis ir istoriografinė bei psichologinė pokario kovų autentika (dokumentai, nuotraukos, tardymų protokolai, liudininkų parodymai ir kt.).
Pagrindinį vaidmenį sukurti sutiko Marijonas Mikutavičius. Jo partneriais ko gero bus Marius Jampolskis, Valentinas Masalskis, Aldona Vilutytė, Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir kiti.
Pagarbus partizanų (o ypač jų vadų) atminimas strateginės reikšmės momentas mūsų pilietinėje savimonėje. Nuo to priklauso ir kuriamasis/ginamasis piliečių požiūris į Lietuvos valstybę, jos istoriją, buvusių ir esamų grėsmių suvokimas.
Jeigu visa tai niekinama arba tuo nesidomima, tai partizaniško pasipriešinimo okupacijoms įgūdis irgi tampa niekinis, o Lietuva netenka svarbaus ir motyvuojančio XX amžiaus laisvės kovų istorijos pamato. Ne veltui priešiška propaganda tiek daug dėmesio skiria partizanų asmenybių ir visos partizaniškos temos diskreditavimui, netgi pajuokai.
Šia prasme ypač paminėtinas ir pastarasis R.Vanagaitės ir E.Zurofo išpuolis prieš šviesų partizanų vado A.Ramanausko-Vanago atminimą, teigiant, kad jis buvęs KGB agentas, bailys ir išdavikas savižudis, neigiant jog šis vadas buvo žvėriškai NKVD nukankintas.
Tokios priežastys ir paskatino imtis filmo apie šį partizanų vadą, norint parodyt Lietuvos ir pasaulio visuomenei tikrą, neiškreiptą partizaniškos kovos ir jos lyderio portretą. Numatomas būsimo filmo biudžetas – 60 000 eurų.”
