Vilniuje gimęs ir augęs advokatas Algirdas Misevičius įsikūrė provincijoje – Zarasuose, o advokato kelią pradėjo Utenos advokatės Janinos Umbrasienės kontoroje. Advokatas nesigaili, kad karjerą pradėjo regione. Atvirkščiai - tvirtina, kad didelio miesto didelėje kontoroje karjeros pradžioje būtų dirbęs ne su bylomis, o „teisininko padėjėju“.
Zarasiškis 28-erių advokatas Algirdas Misevičius dėsto, kad advokato įvaizdis – kontoros vardas, automobilis, kostiumas ir pan. yra svarbūs klientui pasirenkant advokatus, tačiau bylos laimimos ne įvaizdžiu. Pasak Utenos regione dirbančio teisininko, būna atvirkščiai – per didelis advokato pasitikėjimas savimi dažnai lemia pralaimėjimus.
Vienas jauniausių Lietuvoje advokatų (juo A.Misevičius tapo 26-erių) tvirtina nejaučiantis moralinių skrupulų gindamas ir sunkiausius nusikaltimus padariusius klientus. Savo darbą jis prilygino mediko profesijai – chirurgai taip pat nesirenka: tą gerą ir gražų operuosiu, o šitą smirdantį ir beviltišką – paliksiu mirti.
Jei per pigu, siūlo paimti daugiau
– Advokatams, regis, labai svarbus išorinis įvaizdis – geras kostiumas, brangus automobilis ir kiti matomi dalykai?
– Jeigu tu demonstruoji prabangą, tai tu tam tikra prasme esi sėkmingas. Nors tai iš esmės jokios koreliacijos neturi su tavo darbu. Tačiau yra įvaizdžio dalykai, vos ne kaip prekinis ženklas.
– Priklausymas garsiai advokatų kontorai taip pat yra vos ne garantija, kad byla bus laimėta. Tačiau realybėje vargu ar taip yra?
– Būna tokia klientų kategorija, kurie sako, kad Utena, Zarasai ir kiti miesteliai yra provincija – prastai, pigu, važiuosiu į Vilnių. Sakau: „Galiu ir aš daugiau paimti, bet ar tai pakeis galutinį rezultatą?“ Advokatai dažnai visur labai panašūs, o jų rezultatas priklauso nuo įdėto darbo. Daug dirbti gali būdamas ne tik Vilniuje, bet ir kitur. Tarp dalies žmonių yra suvokimas, kad geriau advokatas iš Vilniaus. Bet čia juk ne tik mūsų sferoje, tas pats yra ir medicinoje. Už gydytojo paslaugas sumokėjau tiek ir tiek, tai man dabar bus geriau. Būna, ateina klientai, kurie remiasi svetima patirtimi, sako – tu laimėjai tokią ir tokią bylą, žinau, kad ir mano atveju laimėsi. Tai taip pat iš esmės nėra teisinga.
– Jums nekliudo amžius? Nepajutote, kad blogai, jog esate per jaunas, juk klientui norėtųsi, kad advokatas būtų solidus, brandus, bent 70-ies?
– Pradžioje kai kurie klientai turbūt įtariai žiūrėjo. Kuo toliau, tuo mažiau mano amžius kam įdomus. Aišku, natūralu – juk ir pats senstu. Kad patirtis yra svarbu, aš nesiginčiju. Tačiau labai svarbu yra darbas, nes kartais patirtis leidžia patinginiauti, pasakyti: na, čia man viskas aišku. O gali būti tam tikrų niuansų, pasikeitimų praktikoje, pasikeitimų teisės aktuose ir, jeigu tu visada būsi įsitikinęs savo teisumu ir iki tol sukaupta patirtimi, netobulėsi, neseksi žinių – liksi praeityje.
Saugo savo asmeninę laisvę
– Vilniaus universitete baigęs teisės studijas pasukote į advokatūrą. Kodėl ne į teismą ar prokuratūrą?
– Advokatūra yra atviriausia organizacija. Iš esmės, jeigu atitinki kvalifikacijos reikalavimus, bet kokiu atveju tave ten turi priimti. Teisme ir prokuratūroje darbas yra biudžetinio pobūdžio. O tai reiškia, jog jei yra etatas, tada vyksta konkursas. Taigi teismas ir prokuratūra savo esme jau yra uždaresni. Kitas dalykas, kodėl bent jau artimiausiais metais neketinu pretenduoti į teisėjus, dėl to, kad tas darbas apriboja dalį tavo laisvės. Tu negali bendrauti su kuo nori, tu negali išreikšti savo nuomonės taip, kaip norėtum. Nors tai ir nebūtinai susiję su tavo darbu. Politikuoti plačiąja prasme teisėjui draudžiama. Egzistuoja tam tikra etika, tau jau į barą nueiti tam mieste, kur tu dirbi teisėju, ypač jei miestas mažesnis, yra keblu – pirštais pradės badyti. Teisėją darbo specifika šiek tiek stigmatizuoja kaip ir kunigą. Jis negali sau leisti tiek, kiek kiti žmonės. Asmeninės laisvės aspektas man labai svarbus.
– Paminėjote politikavimą. Dalyvaujate politikoje, visuomeniniame gyvenime?
– Politinėje veikloje tiesiogine prasme nedalyvauju,visuomeniniame gyvenime – taip. Kiek man įdomu ir aktualu. Na, tarkim rajono tarybos sprendimai, kurie yra aktualūs – nevengiu aš savo nuomonės išsakyti. Projektas yra inicijuotas galbūt tam tikrų jėgų, kurioms aš gal ir simpatizuočiau, bet jei man atrodo nepriimtina, pasakau savo nuomonę. Esame laisvi žmonės ir turime naudotis laisve, galimybe išreikšti savo nuomonę. Šiomis dienomis buvo klientai iš Rusijos. Jie skundžiasi, kad kontrolė pas juos sugriežtėjusi, kad linkstama į autoritarizmą, kai jau nebegali pasakyti to, ką manai. Jie sako, kad grįžtama į sovietmetį, kai turėjai šnekėti tik taip, kaip reikia. Todėl mano klientai rusai nori persikelti į Europą, dirbti Europoje ir investuoti. Mus identifikuoja kaip valstybę, tinkančią tokiam pasirinkimui. Ir mūsų vyresnė karta turbūt neišsivaduoja iš stigmų, kad geriau patylėsiu, nesakysiu, savo nuomonę pasilaikysiu sau. Bet jei tavo nuomonė iš esmės nežeidžia kito asmens, neperžengia normalių kritikos ribų, jos sakymas yra sveikintinas dalykas.
Advokatas tarnauja klientui ir teisingumui
– Stereotipiškai iš teisėjo laukiama teisingumo, iš prokuroro – kaltinimo, o iš advokato – melo. Advokatas yra toks niekšelis, kuris stengiasi išsukti nusikaltėlį nuo pelnytos bausmės…
– Kuo toliau, tuo labiau atsiranda takoskyra – vieni advokatai dirba su civilinėmis bylomis, kiti – su baudžiamosiomis. Advokatas tampa patarėju civiliniuose ginčuose, įmonių veiklos klausimuose ir tai jau didesnė dalis mūsų dalis veiklos, nei pagal tradicinį požiūrį, jog advokatas tik gina baudžiamojoje byloje. Advokatas yra universalus… Kalbant apie baudžiamąją teisę ir gynybą baudžiamojoje byloje, vėl, mano nuomone, ką garantuoja ir Konstitucija – tu turi teisę į gynybą. Asmens teisė į gynybą yra pamatinė vertybė, o advokatas padeda tą teisę realizuoti. Gyvenime susiklosto įvairių dalykų. Turėjau bylą šiomis dienomis – jauni žmonės susiginčijo prie baro, vienas kitam stuktelėjo. Reziumė – sunkus sveikatos sutrikdymas. Ir pats žmogus pripažįsta – taip, aš blogai padariau. Bet advokato tikslas padėti apsiginti nuo nepagrįsto kaltinimo, nes prokuratūra kartais, supaprastindama tą veiką, gali taikyti sunkesnį straipsnį, nei jis turėtų būti taikomas. Advokato tikslas – stengtis, kad atsakomybė, bausmė būtų proporcinga padarytai veikai. Šitoje byloje prokurorai prašė septynerių metų laisvės atėmimo bausmės. Dėl vieno smūgio… Žalą kaltininkas atlygino, šalys susitaikė… Asmuo yra nepavojingas. Šlykšti situacija susiklostė, bet gali taip atsitikti gyvenime. Čia ir įsijungia advokatas, kuris stengiasi pasiekti proporcingą teisingumą. Be abejo, jis veikia kliento interesams, bet tai ir užtikrina mūsų valstybės pamatinius teisinius principus ir demokratiškumą.
– Yra bylų, kurių nesiimat dėl moralinių įsitikinimų?
– Jei esi priėmęs sprendimą būti advokatu, tuo pačiu esi įsipareigojęs prieš visuomenę, teisingumo principus ir prieš patį save. Kaip žmogus, aš galiu turėti savo nuomonę, bet, kaip advokatas, negaliu skirstyti – to ar kito neginsiu. Stengiuosi save atriboti nuo bylos, atskirti save, kaip advokatą, nuo savęs, kaip žmogaus. Vienintelis aspektas, dėl kurio bylos nesiimu, jei kvalifikacija tam tikru klausimu nėra pakankama. Tada rekomenduoju kolegas, kurie specializuojasi toje srityje. Asmeniškai man nėra labai prie širdies žemės klausimai, rekomenduoju tokius klientus kolegei. Man patinka medicinos teisė, darbo santykiai, kai kurios baudžiamosios bylos. Advokatūroje – kaip medicinoje – vienas gydytojas visų ligų nepagydys, bendrą supratimą turi, tačiau reikia specializuotis.
Smagiausia žmogų apginti nuo valdininkų
– Pirmąją savo bylą atsimenat?
– Buvau pamiršęs, bet klientė priminė, kai kreipėsi dėl kitų dalykų. Pirmoji byla buvo dėl statinių teisinės registracijos. Žodžiu, nieko labai ypatingo.
– Laimėjote tą pirmąją bylą?
– Pirmoje instancijoje teismas ieškinį atmetė, tada apskundėme ir apeliacinio teismo sprendimas buvo palankus.
– Ar nėra burto – jei pirmą bylą laimi, po to puikiai klostosi karjera?
– Nesu prietaringas žmogus.
– Gal išskirtumėt įdomiausią, įspūdingiausią bylą arba tokią, kuri būtų savotiška Jūsų vizitinė kortelė?
– Visos bylos – pačios svarbiausios ir įspūdingiausios… Kaip vertinsi tą įspūdingumą? Pinigų suma? Laimiu ginčą dėl milijono! Įspūdinga, bet gali būti labai neįdomu, nes santykiai susiklostę dėl to milijono gali būti labai paprasti ir nesudėtingi. Arba sudėtingi, bet visiškai neįdomūs. Man įdomiausios ir daugiausiai emocijų keliančios bylos, kai valstybė arba savivaldybė, savivaldybės įstaiga su žmogumi pasielgė akivaizdžiai neteisingai. Tada ginčų suma gali siekti vos kelis tūkstančius ar tik kad pripažintų sprendimą neteisėtu ir jį panaikintų, bet iš esmės man tokios bylos atrodo labai svarbiausios ir keliančios didžiausią pasitenkinimą. Sakykime, buvo dėl vienos savivaldybės viešosios įstaigos direktoriaus atleidimo iš pareigų byla. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o antrosios – patenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino, kad pasielgta su žmogumi neteisėtai. Situacija įdomi tuo, kad laimėjęs bylą žmogus sugrįžo į darbą ir pirmą dieną jį atleido antrą kartą. Akivaizdi savivalė. Man yra svarbu ir šiose bylose žmogiškasis įspūdis yra didžiausias. Ir gerąja, ir blogąja prasme. Nes jei pralaimi… Tokius pralaimėjimus priimu kaip asmeninius pralaimėjimus ir patiriu neigiamų emocijų. Bet, kita vertus, kai aukštesnės instancijos teismas pasako, jog tavo argumentai buvo teisingi, jog suklydo pirmos instancijos teismas, atvirkščiai – džiaugsmą, teigiamas emocijas sukelia. Taigi lyg ir sugebu atsiriboti, bet sudėtinga nesusitapatinti su klientu galutinėje proceso stadijoje, kai skelbiamas sprendimas. Jei teigiamas sprendimas – džiaugiesi kartu su klientu, jei neigiamas sprendimas – patiri neigiamų emocijų.
Sėkme netiki
– Sėkmingo – nesėkmingo advokato sąvokos egzistuoja?
– Kiekvienas mano kolega atitinka kvalifikacinius reikalavimus, yra išsilaikęs egzaminus. Pragmatiškai žiūriu – visi mes esame žmonės, turime potencialiai vienodas galimybes, kitas klausimas, kiek tų savo galimybių sugebame realizuoti. Tada ir keliamas klausimas, ar tiki sėkme, ar tiki darbu? Sėkme ar prietarais nesu linkęs tikėti. Manau, didžioji dalis sėkmės priklauso nuo darbo. Aišku, yra situacijos, kurios teisine prasme yra mažai perspektyvios, tada turi klientui išaiškinti riziką. Bet jei žmogus ir esant mažai perspektyviai bylai vis tiek nori pasitikrinti teisme, kaip advokatas, atsiduri prastesnėje startinėje pozicijoje, matai, kad teismų praktikoje tokios bylos nėra perspektyvios. Įsijungia „rungtyniškumas“, bet tas „rungtyniškumas“ juk prasideda ne iš vienodų startinių pozicijų. Būna, kai sakai, kad pagal teismų praktiką tikėtinas nepalankus sprendimas, bet ta praktika kinta, būna taip, kad atkalbinėji žmogų, kad nereikia bylinėtis, kad rizika didelė, kad byla baigsis galimai nepalankiai, o per tą laiką teismų praktika „pasislenka“ į vieną ar į kitą pusę ir galutinis rezultatas būna geras.
Laimėjus tokią bylą, klientas klausia, kodėl jį atkalbinėjai? Sėkmingo ir nesėkmingo advokato sąvoka sunkiai apibrėžiama. Net laimėta ar pralaimėta byla sunkiai apibrėžiama. Praktikoje būna, kad ieškinys patenkinamas iš dalies. Prašė priteisti milijoną, o priteisė 400 tūkstančių. Laimėta ši byla ar pralaimėta? Prokuroras prašo skirti 7 ar 10 metų laisvės atėmimo bausmę, o teismas paskiria trejus metus lygtinai. Laimėta byla ar pralaimėta? Aiški takoskyra kartais dingsta.
Žmonės, bent jau mažesniuose miesteliuose, apie advokatus sužino vieni iš kitų. Bet net ir tos žinios ne visada yra objektyvios – jeigu vienas advokatas laimėjo bylą, tai klientui atrodo, kad yra geriausias advokatas, koks gali būti, bet objektyviai tai nebūtinai yra teisybė.
Teisėjams daryti šou nėra prasmės, o prisiekusiesiems reikėtų…
– Ar turite mėgstamus ir nemėgstamus teisėjus?
– Kartais, kai turi daugiau bylų pas konkretų teisėją, pradedi jausti jo, kaip teisininko, poziciją, tai leidžia konstatuoti ar bent spėti, koks gali būti jo vertinimas. Kritikos, nepasitenkino teisėjais ar teismų sistema neturėčiau. Gerai, kad pereita prie elektroninių bylų, nors inovacijos sulaukė ir priešpriešos. Bet juk tai labai patogu, taupai popierių, taupai laiką, matai visą bylą elektroniniame formate. Būtų labai gerai, kad ir posėdžiai pradėtų veikti elektronine forma, nevažiuojant į teismą. Sutinku, kad kai reikia apklausti liudytojus, reikalingas gyvas bendravimas, bet jei byloje pasisako tik šalys ir teismas, kodėl nespręsti tų klausimų elektroniniu formatu?
– Ką manote apie prisiekusiųjų teismą?
– Žmonės dažnai vadovaujasi tam tikromis išankstinėmis nuostatomis, tam tikrais stereotipais ir tai jiems gali trukdyti objektyviai įvertinti situaciją. Iš vienos pusės advokatui prisiekusiųjų teismas yra gerai, nes tu gali išstudijuoti, kas yra tie prisiekusieji. Teko domėtis JAV praktika baudžiamosiose bylose, ten advokatams svarbus darbas – pačių prisiekusiųjų studija. Kitas etapas – proceso metų psichologinėmis priemonėmis padaryti jiems poveikį. Ten advokatai daro šou. Taigi mano nuomonė apie prisiekusiųjų teismą daugiau neigiama negu teigiama.
– Kalbant apie psichologiją – taikote psichologinius metodus teisėjams?
– Prisiekusiųjų teisme tu tam tikrais atvejais gali padaryti įspūdį pasitelkdamas psichologinius įtaigos metodus. Lietuvoje taip pat yra advokatų, kurie teismo metu elgiasi emocingai. Kai kuriems klientams tokia advokatų raiška patinka. Tačiau teisėjas yra profesionalas, jis turi imunitetą toms psichologinėms gudrybėms ir klausosi argumentų. Klausosi tai, ne kaip tu pasakei, o ką pasakei.
Todėl teisme stengiuosi kalbėti raiškiai, dėlioti argumentus ir juos koncentruoti. Teisėjai turėtų klausytis argumentų, o ne emocijų ir, mano nuomone, jie taip daro. Vis dėlto psichologija gyvenime yra svarbus dalykas. Bent mano gyvenime. Rinkdamasis profesiją svarsčiau rinktis mediciną ir psichiatriją ar teisę. Žmonių bendravimas yra labai svarbu, daugelis problemų kyla iš to, kad žmonės netinkamai bendrauja. Vienas iš mano tikslų visada yra toks: jeigu yra galimybės, padėti šalims pačioms išspręsti ginčą, sudarant taikos sutartį. Mano nuomone, jei žmonės sutarė – bus daug geriau, negu teismo sprendimas lems, kas ką turi daryti. Bylą baigus taikiu sutarimu abi pusės iš jos išeina daugiau ar mažiau laimingos…
Tradicijos svarbu – britų teisėjai vis dar dėvi perukus
– Daug laiko praleidžiate kelyje?
– Važinėju dažnai ir daug. Dažniausios kelionės – Vilnius, Utena, Zarasai. Važiavimas ir laiko leidimas kelyje labai dažnai yra neracionalus, todėl ir kalbu, jog reikia kiek įmanoma daugiau teismų veiklos perkelti į elektroninę erdvę.
– Ar režimas nevargina? Bylos, terminai, grafikai – save turite labai aiškiai būti stalčiukuose sudėliojęs. Net specialų uniforminį drabužį – mantiją advokatai teismuose privalo devėti…
– Visi mes turime dienotvarkę ir režimą. Kartais būna sudėtinga, bet kiekviena veikla turi savo pliusų ir savų minusų… Apskritai teisė yra archaiška. Pažiūrėkim – Britanijoje teisėjai ir advokatai ne tik su mantijomis, bet ir su perukais į posėdžius eina. Bet tai statuso dalykai. Teisėjas valstybės vardu priima sprendimus. Prie advokato mantijos pripratau. Galbūt ji reikalinga pabrėžiant proceso rimtumą. Kita vertus, tradicijos visose sferose yra gerai ir gražu.
