Rojus dykumų apsuptyje, tačiau ne visiems (Aukštaitiškas formatas)

Jungtiniai Arabų Emyratai – tai vieta, kur susitinka dykuma, jūra ir kalnai. Iš naftos uždirbami pinigai ir drąsi žmogaus mintis šią Artimųjų Rytų valstybę pavertė naująja arabiška pasaka, kur dykuma virto žydinčiais sodais, o miražus pakeitė įvairiausių formų dangoraižiai. Taip dažniausiai apibūdinama prie Persijos įlankos įsikūrusi šalis, kurioje gyvena 9,3 mln. gyventojų. Savo patirtais įspūdžiais apie kelionę į Jungtinius Arabų Emyratus dalijasi Utenos ligoninės Konsultacinės poliklinikos gydytoja Auksė Strolienė.

Ambicingi statybos projektai
Jungtiniai Arabų Emyratai (toliau – JAE) suklestėjo staiga, prieš 50 metų dykumoje atradus naftą. Toje vietovėje kadaise plytėjo žvejų kaimelis, kuriame gyveno vargingi žmonės, tinklais gaudę žuvis, keliavę kupranugariais. Jų gyvenimą aukštyn kojomis apvertė atrasta nafta. Dėl įtakos sferų, pelno vyko net taip vadinamasis juodasis karas. Vienas litras benzino JAE tekainuoja apie 30-40 euro centų. „Rojus dykumų apsuptyje priklauso tik turtingiesiems, o paprastiems žmogeliams – tai tik darbo ir uždarbio vieta“, – sakė A. Strolienė.
Bene labiausiai turistus stebina šioje šalyje vykdomi ambicingi statybos projektai, įgyvendinami neįtikėtinai drąsūs architektūriniai sprendimai. Prabangos įspūdį kelianti šalies sostinė Dubajus tviska dangų raižančiais stikliniais pastatais, čia viskas tiesiog gniaužia žadą, juoba kad šiuolaikinės technologijos moderniame, didingame mieste paslaptingai susipina su rytietišku stiliumi. Juokaujama, kad Dubajus plečiasi ne dienomis, o valandomis – mieste dirba net 15 procentų visų pasaulio kranų.
Inžinerijos pasiekimais ir jos stebuklais besidominti keliautoja sakė, kad Dubajuje galima išvysti visko. Jame stovi pasaulyje pačiu brangiausiu laikomas septynių žvaigždučių 321 metro aukščio burlaivio formos viešbutis Burj Al Arab. Ant supiltos salelės pastatytame viešbutyje daug aukso, prabangos. Apie tai keliautojai ir kartu su ja keliavusiems draugams papasakojo kelionėje sutiktos vilnietės. Patekti į viešbutį galima ir „Rolls Royce“ automobiliu su vairuotoju ar net malūnsparniu. Vos įžengus pro duris, jus pasitiks milžiniškas 183 metro aukščio holas, kur kas pusvalandį ištrykšta 30,5 m aukščio fontanas. Kambarių šiame viešbutyje nėra, apsigyventi galima tik apartamentuose. Nuo prabangos viešbutyje akys raibsta net ir visko mačiusiems keliautojams – čia viskas išpuošta brazilišku marmuru, šilku, o sienas dengia 22 karatų aukso lakštai.
„Norėdamas patekti į viešbutį Burj Al Arab, privalai iš anksto užsisakyti pusryčius. Vien tik kiaušinienė čia kainuoja 100 eurų. Tai buvo brangiausia gyvenime valgyta kiaušinienė”, – mums pasiguodė keliauninkė iš Vilniaus. “Tačiau mes valgyti tokios kiaušinienės nepanorom“, – skeptiškai galimybę apsilankyti prabangos oazėje įvertino A. Strolienė.
Dubajuje stovi ir aukščiausias pasaulyje Burj Khalifo bokštas, kurio aukštis siekia 828 metrus. Jis buvo pastatytas per 6 metus. Iš viso pastatas turi 200 aukštų, iš jų 160 gyvenamieji, o paskutiniai 40 aukštų yra negyvenamieji, nes jaučiamas per didelis siūbavimas. „Bokšto konstrukcija yra trilapio dobilėlio formos, kad pastato neišjudintų žemės drebėjimas. Vienas pastato aukštas buvo pastatomas per tris dienas. Įdomu tai, kad jo statytojai pradžioje nežinojo, kiek pastatą sudarys aukštų, – pasakojo A. Strolienė. – Liftas bokšte kyla įspūdingai greitai – 10 metrų per sekundę. Mes kėlėmės į 124 aukštą, kuriame įsikūrusi observatorija. Už tai sumokėjome po 36 eurus, keliantis dar aukščiau prie šios sumos tektų pridėti dar 100 eurų. Burj Khalife įsikūrę biurai, viešbučiai, apartamentai, restoranai“.

Turi net povandeninį viešbutį
Nepakartojamą įspūdį gydytojai paliko Dubajuje aplankytas didžiausias pasaulyje gėlynas „Miracle Garden“. Jį turistai praminė dar vienu mažu stebuklu didelių stebuklų mieste. Gėlyne auga 45 milijonai 60-ies atspalvių gėlių, tarp kurių vyrauja surfinijos, verbenos, žilės. Turistų akį traukia iš gėlių suformuotos didžiulės piramidės, nameliai, automobiliai, gėlėmis apsodintas lėktuvas, arkos, širdys, povai.
Dubajus gali pasigirti pirmuoju pasaulyje povandeniniu viešbučiu. Beveik iš visų jo kambarių atsiveria nepakartojami vaizdai į povandeninį gyvenimą, kuriuo gėrėtis leidžia milžiniški stiklai.
Garsus pasaulyje ir Dubajaus aukso dirbinių turgus. Vienas JAE gyventojas per metus vidutiniškai įsigyja po 15 kilogramų aukso dirbinių. Stulbinantys skaičiai, tiesa? Dubajuje vyrauja neišpasakyta švara. Ir su žiburiu čia nepamatysite nė vienos šiukšlės. Visos gatvės be galo švarios, užtat vyrų, vaikštančių iki žemės baltais drabužiais, kuriais šluoja grindinį, drabužiai išlieka švarūs net dienos pabaigoje.
Dubajuje praktiškai visi daugiabučiai turi baseiną ir sporto salę, kuriais gali naudotis visi gyventojai ir namo svečiai.
Prieš dešimt metų dauguma JAE gyventojų buvo arabai. Šiuo metu JAE piliečiai dėl masinės imigracijos tapo mažuma ir sudaro tik 20 procentų valstybės gyventojų. Šalyje gyvena daug atvykėlių iš Irano, Indijos, Pakistano, Šiaurės Afrikos šalių. Jie čia dirba ir juodus darbus, tačiau pensijos neužsidirba.

Patogiausia naudotis metro
Atstumai Dubajuje dideli, todėl keliautojai mielai naudojosi metro. Jis yra visiškai automatizuotas ir neturi vairuotojų, be to, metro nevažiuoja po žeme, o tik virš žemės. Metro turistai naudojosi keliautojo kortele, panašia kaip vilniečių, kurią galima papildyti. Ta pati kortelė tinka važiuojant ir autobusu.
A. Strolienė pasakojo, kad metro iš tolo akį traukia ryškiai matomi lipdukai ir užrašai, kad čia negalima valgyti ir gerti. Už tai skiriamos baudos. Taip pat uždrausta kramtyti gumą. Kad netrikdytumėte kitų keleivių, negalima kalbėti telefonu. Metro yra ir vadinamųjų auksinių vagonų su minkštomis kėdėmis, specialūs vagonai skirti tik moterims ir vaikams. Pastaruosiuose, šiukštu, negalima važiuoti vyrams. Į vieną vagoną, kuriame sėdėjo tik vyrai, įlipę lietuviai pasijuto nejaukiai. Paklausus, ar šiame vagone galima važiuoti ir moterims, keleiviai pratrūko juokais. Jame važiavo pakistaniečiai, indai, afganistaniečiai ir kitų tautybių darbininkai, o kitų moterų, be lietuvių, paprasčiausiai nebuvo įlipusių.

Privalu gerbti musulmonų papročius
Nuvykus į JAE nederėtų pamiršti, kad tai musulmoniška šalis, kurioje galioja savi įstatymai, o kai kurie iš jų mums sunkiai suprantami. Čia jums ne Europa, kur galite visiškai atsipalaiduoti viešumoje. Net bučiniai viešoje vietoje, apsikabinimai čia yra ne taip suprantami ir smerkiami. Jei bandysite išsišokti kažkokiais kvailais poelgiais ar viešoje vietoje būsite apsvaigę, galite prisidaryti sau nemažai problemų.
Vertėtų žinoti, kad JAE sudaro septyni skirtingi emyratai, kuriuose įstatymai skiriasi. Dubajus yra liberaliausias iš jų ir turistams čia suteikiama daug laisvės – pradedant norima apranga, baigiant vakarėliais ir prostitučių paslaugomis. Griežčiausi įstatymai – Šardžoje. Čia ne tik nepavyks įsigyti alkoholio, parūkyti šiuose kraštuose taip mėgstamo kaljano, bet ir daug griežčiau žiūrima į aprangą.

Kruizas – puiki proga nutukti
Vienas grupelės lietuvių kelionės tikslų buvo kruizas po Persijos įlanką. Tris dienas prieš kruizą keliautojai praleido Dubajuje trimis žvaigždutėmis pažymėtuose svečių namuose, kuriuose para kainuoja 15 eurų. Tačiau kitiems to daryti nepatartų. „Svečių namai būtų tinkama vieta gyventi Bangladešo statybininkams, o ne turistams, – karčia patirtimi dalijosi A. Strolienė. – Santechnika netvarkinga, kriauklės kiauros, o rankšluosčių ir tualetinio popieriaus reikėjo prašyti personalo. Nors svečių namai įsikūrę gerame rajone, senamiestyje, aplink gyvena daug indų, pakistaniečių, todėl ten nėra tvarkos ir švaros“.
Į 8 dienų kruizą į Omaną turistai išplaukė italų laivu „Costa“. Prabangiame 12-os aukštų laive, kurio ilgis siekia 170 metrų, plaukė 1 500 keleivių bei 500 žmonių įgula. Lietuviai laivą juokais praminė plaukiojančiu pensionatu, nes jame vyravo pagyvenusio amžiaus žmonės. Plaukdama laivu, gydytoja patyrė tikrų atostogų džiaugsmą, nes jame netrūko pramogų ir linksmybių, skambėjo lotynų ritmai, rokas, liejosi kitų stilių muzika, dainos. Keliautoja buvo sužavėta ne tik italų kultūra, bet ir jų virtuve, turistus paslaugiai ir maloniai aptarnavo padavėjai filipiniečiai, malaiziečiai.
„Kruizas neturinčiam valios žmogui puiki proga nutukti, – juokėsi A. Strolienė. – Vienas iš mūsų ketveriukės norėjo sudeginti kalorijas sporto klube, tačiau buvo išprašytas iš jo, nes avėjo basutėmis ir neturėjo sportinių batelių. Keisčiausia man atrodė 20 laivu plaukusių arabių. Jos nei maudėsi, nei deginosi, o saulėje prie baseino ant gultų išsitiesdavo apsidangsčiusios savo juodomis tunikomis. Laive vykusio koncerto metu, kai buvo šokamas kankanas, viena arabė demonstratyviai atsistojo ir paliko salę, nes negalėjo žiūrėti į nepadoriai aukštai, jos požiūriu, kilnojamas šokėjų kojas“.

Sultono rūmus saugo pabūklai
Vos įkėlus koją į Omano sostinę Maskatą, turistus už uosto vartų iškart užpuolė taksistų būrys, besisiūlęs už 60 eurų per 3-4 valandas parodyti įdomiausias lankytinas miesto vietas. Keliaujant turistiniu autobusu kiekvienam būtų tekę pakloti po 60 eurų. Lankantis Maskate dėl nestabilios šalyje politinės padėties virš mečečių danguje nuolat zujo kariniai malūnsparniai, todėl buvo kiek nejauku.
„Viską atpirko nenusakomas pagrindinės Maskato mečetės grožis, – įspūdžiais dalijosi A. Strolienė – Savo prabanga ir grožiu, švara ir tvarka, sietynais, rankų darbo kilimais ir kaltinėmis durimis, aplink mečetę plytinčiais didžiuliais gėlynais ji pranoko visas iki šiol matytas katalikų bažnyčias. Prieš įeinant į mečetę taksistas mūsų galvas kruopščiai apmūturiavo šalikais. Jei, neduok Dieve, šalis nors kiek nusmunka nuo galvos, iškart prisistato mečetės prižiūrėtojas. Taip atidavusios pagarbą islamo papročiams, atrodėm kaip tikros islamistės, o iš tiesų tai tikriausias pasityčiojimas iš moterų. Maskate aplankėme sultono rūmų prieigas. Rūmus teritoriją saugo pabūklai, ginkluoti kareiviai. Tai nelabai derinosi su išpuoselėtais gėlynais, įvairių spalvų bugenvilijų medeliais ir sodeliais“.
Keliautojai nepraleido progos užsukti ir į arabišką turgų. Omane atsiskaitoma rialais, bet puikiai tiko ir eurai bei JAV doleriai. „Pirkome ir suvenyrinę Aladino lempą, kvepiančio sandalmedžio, Omano rožės kvepalų, arabiškų dezodorantų ir kitų nebrangių suvenyrinių niekučių, – vardijo uteniškė. – Aišku, nusiderėjus apie 30 procentų, nes daugiau nepavyko. Gal pritrūkome kantrybės? Pagaliau tegu pasidžiaugia pirkėjais ir paprasti turgaus prekeiviai“.

Tikros Bonifacijaus atsotogos
„Iš Muskato vakare laivas išplaukė atgal į JAE, link Sir Bani Yas salos, kuri yra netoli šalies ir to paties pavadinimo emyrato sostinės Abu Dabio. Plaukėme ir Ormuzo sąsiauriu, vienu iš svarbiausių strateginių naftą vežančių laivų keliu, – tęsė pasakojimą A. Strolienė. – Jokio supimo nesijautė, tik vakare viršutiniame denyje sustiprėjo vėjas. Plaukėme visą naktį ir dieną, oras buvo puikus, todėl deginomės, mirkome jūros vandens baseine. Galima buvo ir aerobika ar šokių mokymusi užsiimti, lošti kazino, klausytis muzikos, užkandžiauti. Tikros Bonifacijaus atostogos, kai nereikia niekur skubėti, juk ilsėjomės Italijos teritorijoje (laivas plaukė su Italijos vėliava), nors plaukėme Persijos įlanka“.
Priplaukus prie Sir Bani Yas salos, laivas išmetė inkarą ir visi norintys keleiviai buvo nuplukdyti laiveliais į salą, kur įruošti pliažai su gultais, o VIP keleiviams net lovos su baldakimais, užuolaidomis, kokteiliais. Visur švaru, jūroje pažymėtos maudymosi ribos, veikia gėlo vandens dušai, tualetai. Norintys galėjo vykti pamatyti įrengtą „mažąją Afriką“ – žvėrių rezervatą. Įdomiausia, jog per vieną valandą į krantą sugebėjo persikelti ir laivo restoranas su visa įranga ir patiekalais, tiesa, tik indai buvo vienkartiniai. Diena prabėgo bepramogaujant labai greitai, o vakare vėl visi sėdo laivą ir išplaukė į Abu Dabį.
Abu Dabis yra žalias švarus daugiamilijoninis miestas. Keliautojų ketveriukė vėl išbandė savo kelionių metodą – pasižymėjo lankytinas vietas, pasisamdė kelioms valandoms taksi ir taip keturiese už 60 eurų komfortiškai aplankė miesto įžymybes. Garsiausios jų – tai AL Zajedo mečetė, savo dydžiu ir grožiu pralenkianti ir Maskate matytą mečetę. „Šioje mečetėje moterys buvome aprengtos abitais iki žemės ir dar galvos gobtuvais, kurie vis smuko nuo nepaklusnių plaukų, tad nuolat girdėjom prižiūrėtojų piktas pastabas „head, head“ (galva, galva), – prisiminė A. Strolienė. – Gražumas neapsakytas: marmuro plytelės, įvairūs gėlių, paukščių ornamentai ant sienų, sietynų dydis ir grožis, o jau kilimų spalvos ir dydis tiesiog žadą atėmė. Net tualetuose labai gražiai dekoruotos sienos ir lubos. Mečečių lankymas visur yra nemokamas. Jose labai gera pasislėpti ir nuo kaitros, įtaisyti ir geriamojo vandens čiaupai“.
Abu Dabis – tikras didmiestis, turintis ir savo pasaulinį prekybos centrą („ne savo“ 2001 m. susprogdino Niujorke). Parduotuvių centrai švyti prabanga, skelbiamos net 70 procentų nuolaidos, tačiau kainos keliautojams buvo beveik neįkandamos, nes viskas labai brangu. Abu Dabyje yra ir garsioji Formulės 1 trasa, bet ją gydytoja su savo draugais nutarė geriau pamatyti TV ekrane. Abu Dabyje diena pralėkė greitai, grįžus „namo“ į laivą laukė prašmatni kelių patiekalų vakarienė, koncertai, muzika, šokiai.
Ryte keliautojai vėl buvo pradiniame kelionės taške Dubajaus uoste, laivas dar dvi naktis jiems pasitarnavo kaip viešbutis. Turistai aplankė Dubajaus priemiestį Šardžą, čia labiau matyti senasis miestas, bet kyla ir nauji rajonai, senamiesčio lieka vis mažiau. Šardžoje gyvena dauguma Dubajuje dirbančių, nes čia pigesnis pragyvenimas, todėl neišvengiami transporto kamščiai ryte ir po pietų, kaip ir kiekviename megapolyje.
Sugrįžę iš kruizo, lietuviai dar keturias dienas praleido viename iš jauniausių 7 emyratų Fudžeiroje, kurią pasiekė autobusu. Lipdami į autobusą keleiviai nesistumdo, pirmiausia sulipa moterys su vaikais ir tik tada vyrai. Moterims vietos skirtos pirmame autobuso trečdalyje. Bevažiuodami dykuma, per kurią driekiasi 6 juostų autostrados į vieną pusę, pateko į smėlio audrą. Smėlis įkyriai lindo į plaukus, akis, ausis, ant kelio susidarė smėlio liežuviai.
Lietuviai apsigyveno keturių žvaigždučių viešbutyje ant Indijos vandenyno kranto. Vanduo čia buvo šiltesnis – siekė apie 22-24 laipsnius Celcijaus, bet pakankamai nešvarus. Potvynis išmesdavo celofaninių maišelių bei duonos, kurią kaip mat sudorodavo kirai ir žuvys. Teko prie kranto įlipti ir į naftos gumuliukus, nes miestas yra pramoninis, tolumoje matėsi stovintys naftą gabenantys tanklaiviai. „Kitiems apsistoti Fudžeiroje nepatarčiau, geriausia būtų važiuoti į už 30-40 kilometrų esantį miestelį Dibą su gerais paplūdimiais ir uždaromis viešbučių teritorijomis, – negailėjo patarimų A. Strolienė. – Tarp kitko, į jį nuvykus susidūrėm su islamo apraiškomis. Miestelio paplūdimyje prie mūsų iškart prisistatė apsauginiai. Paaiškėjo, kad maudytis ten galima, tačiau su maudymosi kostiumėliu degintis saulėje – draudžiama. Su maudymosi kostiumėliu ramus gali jaustis tik uždaroje teritorijoje prie viešbučio. Beje, paplūdimyje kelionės metu regėjau nepakartojamą vaizdą, kaip virš vandens su motorlaivių traukiamais parašiutais skraidė arabės. Su savo juodais, vėjyje besiplaikstančiais drabužiais jos atrodė kaip raganos padebesiuose. Betrūko joms tik šluotos“.

Kvepalai atsiduoda avies vilna
Lauktuvėms JAE dažniausiai perkamos riešutais įdarytos datulės, kiti rytietiški saldumynai, prieskoniai, nuo kurių net raibsta akys, kašmyro šaliai, į mažus buteliukus išpilstyti arabiški kvepalai. „Kvepalus reikia rinktis labai atidžiai, nes kai kurie jų atsiduoda avių vilna, – stebėjosi A. Strolienė. – Prekeiviai mums paaiškino, kad jie kvepia degintu medžiu ir yra tikri įprasti arabiški kvepalai, tik mums, lietuviams, nepratusiems prie tokio kvapo, atsiduoda vilna“.
Apgauti baltąjį ir jam neteisingai atiduoti grąžą, įmušti čekyje nesamą prekę vos už 2-3 dirhamus, šioje šalyje yra garbės reikalas. „Užtat viską atperka arabiška aptarnavimo kultūra, kai tau visos prekės sudedamos į pirkinių maišelius, esi paslaugiai aptarnaujamas, – vardijo keliautoja. Grįžus namo ir apsilankius vienoje „Norfos“ parduotuvių dėl aptarnavimo kultūros man tapo labai liūdna, kai kasininkė tik stebėjo, kaip aš, jos manymu, per lėtai kraunuosi nusipirktas prekes“.
Į kelionę gydytoja leidosi vasaryje, kai oro temperatūra siekė 20-25 laipsnius šilumos. Vasarą Emyratuose tvoskia 50-55 laipsnių karštis. Kelionei po JAE nebūtina leisti didžiulius pinigus. Kruizas keliautojai kainavo 379 eurus, kelionė lėktuvu – 400 eurų, dar apie 150 eurų ji sumokėjo už ekskursijas. Kiek mokėsite už poilsį prieš kruizą ir po kruizo, priklauso nuo kiekvieno jūsų pasirinkimo.