Trečioji našlelė
Brangus „firminio“ Chabarovskas -Vladivostokas traukinio bilietas kėlė skausmą dėl 60 eurų, bet suteikė galimybę pagaliau išsiaiškinti, kas gi tas „firminis“ traukinys, per naktį nuvešiantis į Ramiojo vandenyno pakrantę. Į jį įlipus palydovė išbarė, kad įvėžlinau nenusivalęs kojų. „Geras ženklas!“ – pagalvojau. Kitu geru ženklu buvo trečioji „našlelė“. Kupė pasidėję kuprines išėjome į lauką, kas paskutinį kartą pakvėpuotume Chabarovsko oru, parūkyti. Grįžtame į kupė, ten sėdi močiutė be kelnių. Atsiprašome. Ji sako, nieko tokio, užeikit, jau baigiu persirengti. Po šios kelionės kilo pagrįstas įtarimas, jog į kupė, kuriuo važiuoja trys solidaus amžiaus vyrai, įsodinamos tik dar solidesnio amžiaus moterys.
„Firminio“ traukinio gultai minkšti kaip sofos. Viršutiniai gultai jau buvo pakloti, apatiniai, taip pat pasiklojo patys, nuleidus papildomą atlošą. Konstrukciškai apatinius gultus galima išlankstyti taip, jog visas kupė pasidarytų vientisa sofa. Gavome vienkartines šlepetes, dantų šepetėlius, pusryčius. Pusryčių rinkinukas panašus kaip lėktuvuose, tik blynus palydovė pamiršo pašildyti… O kondicionierius veikė taip, jog prireikė antklodžių.
Paskutiniosios „našlelės“ nekalbinome. Jau buvome sotūs įžvalgų apie Rusiją – taikiausią pasaulio šalį, užtektinai sukaupėme ir grybų marinavimo receptų.
Vladivostoko geležinkelio stotis sąlyginai kukli, nedidelė. Paskui prisiminiau, kad tai logiška, juk Vladivostokas tai paskutinė maršruto „stotelė“ – bėgiai nuo jos veda tik į vieną pusę. Solidesnis keleivinio jūrų uosto laukiamasis. Šalia keleivinio uosto groteskiška automobilių saugojimo aikštelė – visi saugomi automobiliai perpjauti į dvi dalis… Iš Japonijos automobilius rusai gabenasi šitaip išskerstus, neva įveža automobilių detales, kurioms taikomi mažesni muitai. Paskui „lavonas“ suvirinamas, perdažomas ir parduodamas. „Visai naujas, pirma savaitė po suvirinimo“, – matyt, kažkaip šitaip parduodamus automobilius reklamuoja Vladivostoko prekeiviai. Vienas iš taksistų aiškino, kad į Rusiją įvežamiems senesniems nei 10 metų automobiliams taikomas milijono rublių – per 14 tūkst. eurų muitas. Žinoma, taksistas, sakė tai, kas jam ant seilės, ir, matyt, muitą padidino, norėdamas stipriai priblokšti užsieniečius.
Ne tik Chabarovske ir Vladivostoke, bet ir tolokai nuo Japonijos esančiame Irkutske vyrauja automobiliai, kurių vairai dešinėje pusėje ir keleivio bandymas sėstis taksistui ant kelių, pastarojo nešokiruoja.
Teisingas Leninas
Prie Vladivostoko geležinkelio stoties stovėjo moteriškė Simsono Mardžės šukuosena, raganos rūbais ir reklamavo butų nuomą. Nors mes didžiai drąsūs, bet iš jos buto neimame – klausinėjame taksistų, skambinėjame ant sienų ir tvorų skelbiamais telefonų numeriais. Ir nieko. Butų nuomos kaina prasideda nuo 5 tūkst. rublių (70 eurų arba 2,5 karto brangiau nei Chabarovske), bet vietų nėra. Tenka ilgam sėsti kavinėje, narstyti internetą – užrašų knygelėje turiu du puslapius Vladivostoko telefonų numerių. Gal tik koks 15-as skambutis buvo laimingas. Butas senos statybos namo vienuoliktame aukšte, toli nuo miesto centro už 6 tūkst. rublių dviem parom… Įsikrausčius paaiškėja, kad Wi-Fi neveikia, o ir karštam vandeniui – išeiginės. Nuomotojas kilniai nuleidžia 500 rublių.
Vladivostokas iškart sužavi teisingu Leninu. Didysis vadas turistams ranka ryžtingai rodo kryptį į šalia jo įsikūrusį supermarketą.
Pirmąją dieną tik teoriškai suprantame, kad Vladivostokas – gražus miestas. Kalvų ir įlankų išvagotas miestas, kurio dalis įkurta salose turi bent tris įspūdingus tiltus – ilgiausias tiltas per Amūro įlanką 4,3 km ilgio. Rusų tiltas į Rusų salą – 3,1 km, Aukso tiltas – 2,1 km. Pastarąjį, patį trumpiausią, pabandėme patikrinti pėsčiomis, bet apsimesti nematomais nepavyko, tiltu vaikščioti pėstiesiems draudžiama ir apsauginis mikliai mus nuo jo nukrapštė. Tiesa, nieko mes nuo to tilto nebūtume išvydę – Vladivostokas visą dieną skendėjo rūke, juokavome, kad jei ir paskutinę mūsų viešnagės Sibire dieną bus tiek pat rūko, reikės internete ieškoti miesto nuotraukų, jog bent įsivaizduotume, kaip jis atrodo.
Žuvis triskart pigesnė
Vladivostokas įsikūręs tose pačiose platumose kaip Krymas ir šiaurinė Japonijos Hokaido sala. Mieste apie 600 tūkst. gyventojų. Tarybiniais metais tai buvo uždaras karinis miestas, o ir dabar tai pagrindinė Rusijos karo bazė Ramiajame vandenyne. Chabarovsko ir Vladivostoko gatvėse čiauška būriai azijiečių, tiesa, negaliu tvirtinti, jog visi turistai kinai – išoriškai kinų neskiriu nuo japonų ar korėjiečių. Kinų kalbos mano Balninkų vidurinėje taip pat nemokė… Tiesa, Vladivostoko turistai garsiai rėkė ir labai aktyviai fotografavosi prie tarybinių monumentų, tad gal vis dėlto jie kinai…
Keistenybės su karo atmintimi. Regis, Rusijoje kuo toliau nuo karo – tuo daugiau monumentų. Antrojo Pasaulinio karo didvyrių pagerbimui ir Chabarovske, ir Vladivostoke skirtas ne vienas milijonas. Eurų, žinoma, ne rublių. Vladivostoke mačiau Pasaulinio karo veteranų namus, tokį neva veteranų klubą. Ciniška, bet norisi skaičiuoti keli tie veteranai dar gyvi likę ir koks reikiamas kritinis veteranų skaičius, kad klubas dar išsilaikytų.
Militarizmas dirba Vladivostoką lankantiems turistams – pakrantėje „primėtyta“ povandeninių laivų, kariniai įtvirtinimai paversti muziejais. Beje, į vieną muziejų įeidamas turėjau nusivilti tarptautinio žurnalisto pažymėjimo veiksnumu. „Pas mus tik pensininkai nemokamai įleidžiami. Jūs dar ne pensininkas ir tai yra gerai. Mokėkite“, – pamatęs žurnalisto pažymėjimą šyptelėjo kasininkas ir už prisilietimą prie sovietinių pabūklų teko sumokėti gal 3 eurus, gal 4 eurus. Bilietai į Rusijos miestuose esančius muziejus paprastai kainuoja 2, 3, kartais 5 eurus. Šios sumos nėra skausmingos, bet kiek turiu „muziejinės“ patirties – naudos ir malonumo iš jų lankymo taip pat nėra daug. Panašiai kaip ir dėl cerkvių lankymo – jei turi tikslą kelionėje praverti penkiasdešimties šventovių duris, tada pirmyn, tačiau vargu ar toks kolekcionavimas turi pažintinę prasmę.
Pirmąjį vakarą Vladivostoke surengėme žuvies balių. Lašišos ir krevetės Vladivostoke bent tris kartus pigesnės nei Lietuvoje. Mieste daug specializuotų žuvies parduotuvių, tiesa, jose vyrauja žalia, ne ypač patrauklios išvaizdos žuvis. Tačiau žmogus, suprantantis apie jūros gerybes, šiame Ramiojo vandenyno pakrantės mieste, matyt, galėtų pasidaryti didžią šventę pilvui.