Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XV dalis )

„Kazino turistai“

Bevaikščiodami po miestą pataikėme į bukinistų turgelį. Iš Vladivostoko galėjome į Lietuvą parsivežti penkių litų monetų – bukinistai jas parduoda po 2 eurus.

Vladivostokas paskelbtas laisva ekonomine zona, kurioje galima steigti legalius kazino. Iki kelionės buvau prisiskaitęs, kad šis miestas yra tiesiog Sibiro Las Vegas – pramogų sostinė. Bet man nepasirodė, kad jame vyksta išskirtinis siautulys. Na, sekmadienio rytą, kai atvažiavome į Vladivostoką, matėsi akivaizdūs vakarykščių linksmybių požymiai, dažniausiai jie buvo pastebimi ant šaligatvių ir žmonių veiduose. Daugelis sekmadienio rytą sutiktų žmonių priminė zombius, kurie nežino, kur buvo vakar, bet kol kas dėl to nesikankina, kol kas galvoja tik apie tai, kur gauti alaus.

Tačiau vakarėjant Vladivostokas netapo Las Vegasu – neradome nei kazino, nei raudonųjų žibintų kvartalo. Klausinėjami apie pramogų vietas vietiniai traukė pečiais, rodė į skirtingas puses: „Štai ten yra klubas, ten kitas.“ Kiek aiškiau apie pramogas išdėstė mus į oro uostą vežęs taksistas. Pasak jo, laisvoji ekonominė zona – tai teritorija tarp miesto ir oro uosto, bet joje yra kol kas tik vienas kazino. „Į kazino investavo kinai, kinai jame ir pinigus pralošia.“ – dėstė taksistas. Situaciją vyras turėtų žinoti, nes jis sakė dirbantis ir prie to kazino. Taksistas aiškino, kad Kinijoje nėra legalių kazino, todėl į Vladivostoką kartais atskrenda pilnas lėktuvas specializuotų „kazino turistų“. Jie iš oro uosto autobusais suvežami į kazino, paskui gabenami atgal į lėktuvą. Tie „kazino turistai“ nevažiuoja į Vladivostoką, apskritai niekur kitur, išskyrus kazino, nevažiuoja. Pralošia pinigus ir namo…         

„Livonia“ Vladivostoke

Pirmadienį maršrutiniu autobusu išvažiuojame į Rusų salą, susiruošėme į okeanariumą. Tačiau pirmadienis – okeanariumui išeiginė, turistai į salą neįleidžiami. Jiems paliktas tik siauras įlankos ruožas. Pasižymime nusimaudydami Ramiajame vandenyne. Šalia Rusų salos – maža salelė, pilna palapinių. Iki salelės nuo kranto tik keliasdešimt metrų, bet brendant jos nepasieksi – egzotikos mėgėjai į pakrantę gabenasi pripučiamas valtis, susikrauna mantą ir plaukia į stovyklavietę.

Beje, Rusijoje labai retai girdėjau „normalią“ rusišką muziką – kavinėse, taksi automobiliuose, visuomeniniame transporte skamba arba angliškos dainos arba rusiškas „popsas“. Rusų saloje iš mikroautobuso rėkė Vladimiras Visockis. Prie to autobuso įsikūrusiai pagyvenusiai porai pajutau dėkingumą.

Šioje kelionėje nemačiau „second hand“ parduotuvių. Tai man vienas iš didesnių džiaugsmų Rusijoje – dėvėtų drabužių parduotuvės vadinamos „socondhandais“, bet tas angliškas pavadinimas rašomas didelėmis raidėmis kirilica. Tiesa, Chabarovske radau kino teatrą „Holliwood“, o Vladivostoke perkybos centrą „Livonia“. Na, Holivudas nuo Chabarovsko, žinoma, ranka pasiekiamas, Livonija, kurioje vyrauja kinų, japonų ir korėjiečių prekės bei kavinės, egzotiškiau.

Pirmadienio vakarą Vladivostoko centre, krantinėje virė gyvenimas – grojo muzika, kurią kartais užgoždavo nelabai sudėtingos krišnaitų dainos, prekeiviai siūlė cukraus vatos, užkandžių, suvenyrų.

Tiesa, mes pramogoms jau nebeturėjome laiko – pirmadienio rytą laukė skrydis Vladivostokas – Maskva.  

Ilgiausia gyvenime para

Vladivostoko laikas nuo Maskvos skiriasi septyniomis valandomis. Vasarą toks pats laiko skirtumas tarp Vladivostoko ir Vilniaus, rudenį mums laikrodį pasukus valanda atgal, skirtumas padidėja iki aštuonių.

Iš Vladivostoko išskridome 8 valandą ryto vietiniu laiku, kėlėmės 5 ryto arba 10 vakaro mūsų laiku. Po beveik 9 valandų skrydžio Maskvoje nusileidome 10 ryto, nes kirtome septynias laiko juostas. taigi ta para mums truko 31 valandą, o šviesus paros metas – 24-25 valandas.

Rusų oro linijos Lietuvoje nėra laikomos didžiai patikimomis, tačiau patys rusai yra įsitikinę, kad bent jau „Aeroflot“ kompanija yra saugi, viena geriausių pasaulyje. Mus skraidino „Boing 777“, talpinantis 450 keleivių. Veikė prie atlošų pritvirtinti planšetiniai kompiuteriai, skrydžio metu mėgavausi senais rusiškais filmais. Maisto, kurį galėjome rinktis iš kelių patiekalų, gavome gal keturis kartus. Nebuvo jokios turbulencijos, jokių lėktuvo pakratymų. Beje, „Boingui“ nusileidus Maskvoje keleiviai neplojo, matyt, įprasta, kad pilotai sėkmingai kyla, sėkmingai skrenda, sėkmingai leidžias…