Gera keliauti, kai turi kur sugrįžti („Aukštaitiškas formatas”)

Ne kiekvienas vertėjas turi privilegiją asmeniškai bendrauti su rašytoju, kurio knygas verčia. Ir juo labiau, kai tas rašytojas ne toje pačioje mūsų mažoje Lietuvoje gyvena, o Kanadoje…
Ir skrieja laiškai per Atlantą – bent jau su gimtadieniu jie vienas kito niekada nepamiršta pasveikinti. Buvusi „Vagos“ leidyklos redaktorė, vertėja iš anglų kalbos 55–erių Daiva Daugirdienė gimė tą pačią dieną, kaip ir visame pasaulyje žinomas rašytojas Johnas Irvingas – kovo 2-ąją, tik 20 metų vėliau.
Beje, naujausioje rašytojo knygoje „Paslapčių alėja“ Daiva yra viena iš knygos herojų…
Kavarske gimusi vertėja mielai keliauja dešimtmečiais – ryškūs vaikystės prisiminimai, studijų metai, darbas leidykloje… ir noras nusikelti keliais dešimtmečiais atgal – į kito jos verčiamo amerikiečio F.S. Fitzgeraldo Ameriką…

– Gimėte Kavarske, vidurinę mokyklą, J. Biliūno gimnaziją, baigėte Anykščiuose. Po to – studijų metai, įvairiausi darbai, šeima….
O jeigu vieną pavasario rytą ar vakarą trumpam prisėstumėt ant besikalančios žolės ir pamėgintumėte bent jau mintimis grįžti į vaikystę, mokyklinius metus, į Anykščius? Kokie prisiminimai kyla?
– Šniokščianti Kavarsko užtvanka… Kaip smagu būdavo ten maudytis! Mudu su pusbroliu Egidijum skuodžiam nuo upės iki pat bažnyčios, persigandę, neatsigręždami, nors žąsų pulkas gal jau seniai mūsų nebesiveja.
Šv. Jono Krikštytojo šaltinis… Kiek kartų ne tik apsišlakstėm jo vandeniu, bet ir įgriuvom į šalia esantį tvenkinėlį! Tiesa, tada dar nežinojau, kad tas vanduo stebuklingas.
Balta Pirmosios Komunijos suknytė… Jaučiausi esanti ir visada būsianti klusni, dievobaiminga, gera.
O Elmininkuose, prie Anykščių, senelis pjauna melioracijos griovio šlaitų žolę. Sukinėjuosi netoliese, šnekamės… Paskui į bričką (t.y. brikelę) įsikinkau du pusbrolius… Senelių vienkiemyje auga didžiulis ąžuolas, ant vienos jo šakos pakabinta „balėja“. Guliu joje, supuosi, skrendu… Dabar tą „balėją“ reikėtų vadinti skalbtuve, bet iš tikrųjų tai buvo jokia ne skalbtuvė, o mano kosminis laivas.
Universalinėje parduotuvėje matau vokišką lėlę auksiniais plaukais ir ne mėlynomis, o tamsiai rudomis akimis. Bėgu į netoliese esančią mamos darbovietę, mama duoda pinigų, nusiperku tą gražiausią pasaulyje lėlę ir valandų valandas žiūriu į ją, nė nenumanydama, kad po kokių dešimties metų turėsiu labai panašiai atrodančią dukrytę…
Jono Biliūno vidurinė mokykla… Viskas ten gerai. Draugiški vaikai, protingi mokytojai. Fotografijos būrelis, sprinto ir šuolių į tolį varžybos, pramoginių šokių repeticijos, pūsta suknia su rausvomis rožytėmis, iškilminga eisena į Dainų slėnį…
Mokytojas Jonas Juknevičius mane papildomai moko ne tik anglų, bet ir vokiečių kalbos, žavioji lotynų kalbos mokytoja Ona Žvironaitė pasakoja ne tik apie antiką, bet ir apie Vytautą Mačernį, Oskarą Milašių, apie poeziją… Rašydama abitūros rašinį apie Jono Biliūno „Laimės žiburį“ pro langą kaip tik jį ir matau…
– Dažniausiai mažos mergaitės užaugusios svajoja tapti mokytojomis, gydytojomis, dar pardavėjomis, nejau mažoji Daiva svajojo būti vertėja?
-Kai buvau visai maža, aš irgi svajojau tapti gydytoja, bet paskui įsipjoviau pirštą ir nualpau. Taip baisiai viskas atrodė! Supratau: medicina – ne man. Tada nusprendžiau, kad geriau būsiu indėnų vadė. O kai sukako penkiolika, jau žinojau, kad noriu dirbti redaktore „Vagos“ leidykloje.
– Senieji Vilniaus universiteto rūmai, kiemeliai, šv. Jonų bažnyčios varpų skambesys – studentai sako, kad tai ypatingą aurą turintys statiniai. Kaip Jus priėmė senoji Alma Mater ir kaip Jūs ją priėmėte?
– Studentai neklysta. Tie rūmai išties ypatingi. Ten gal kiekvienas žmogus pasijunta kartu ir svarbus, ir menkas. Man ten buvo gera. Grožėjausi kiekvienu langu, siena, kiemeliu, didžiuoju Sarbievijaus kiemo beržu. Ką jau kalbėti apie Skargos kiemą ar apie skaityklas! Net dūmuose skendintis požeminis filologų koridorius man patiko, nors pati niekad nerūkiau. Būdavo smagu su draugėmis pietauti „Žaltvykslėje“, audiovizualinėje laboratorijoje ne tik įrašinėti fonetikos pratimus, bet ir klausytis užsienietiškos muzikos.
– Ar rinkdamasi anglų filologijos studijas galvojote apie vertėjos darbą, turėjote sąrašėlį, kuriame vertimo laukė mėgstami rašytojai?
– Ne, rinkdamasi studijas būsimų vertimų sąrašėlio neturėjau. Tais laikais turbūt niekas neturėjo, verstinių knygų nebūdavo tiek daug, kiek išleidžiama dabar. Retai kam pavykdavo su kokiu vertimu įsisiūlyti leidyklai. Žinojau tik kad noriu skaityti knygas, kurias skaito visas pasaulis, ir dirbti redaktore, o ne anglų kalbos mokytoja.
– Leiskite man suklysti, bet stropią filologę įsivaizduoju taip: tvarkinga suknelė, bateliai su raišteliais, akiniais pabalnota nosis, knygų krūva rankose, itin tvarkingi konspektai, po paskaitų grįžus namo – vėl knygos, knygos, knygos… Smarkiai „nugrybavau“ pro šalį?
– Pirmame kurse tai sijonukas, megztinukas, dvi kasytės. Vėliau plaukai jau palaidi, patrumpinti, pagarbanoti. Akinių man tada dar nelabai reikėjo; be to, juk nė viena panelė nenori būti akiniuota, todėl apsieidavau be jų. O dėl konspektų ir knygų, žinoma, neklystate. Konspektus dar paspalvindavau.
– Kokia buvo Jūsų pirmoji darbovietė? Pirma diena visur nejauki, – o kaip Jūs praleidote savo pirmą dieną jau ne kaip studentė, o darbuotoja?
– Mano pirmoji darbovietė ir buvo išsvajotoji „Vagos“ leidykla. Tiesa, redaktore tapau ne iš karto. Pirmus metus dirbau direktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus sekretore. Ten buvo penki telefonai (vienas iš jų vyriausybinis), kasdien iš spaustuvių atkeliaudavo lagaminas, pilnas korektūrų, pas direktorių ar vyriausiąjį redaktorių vis užeidavo koks rašytojas, nuolat mėgindavo prasmukti grafomanai. Reikėjo viską įsidėmėti ir nieko nesupainioti. Pirmą dieną man padėjo ankstesnė sekretorė, o paskui jau pati stengiausi kaip nors atskirti vienų redakcijų korektūras nuo kitų ir rašytojus nuo grafomanų.
Maždaug po metų Verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė mane pakvietė pereiti dirbti pas ją. Toje redakcijoje jau pačią pirmą dieną pasijutau kaip rojuje. Gal dešimt žmonių mane mokė, atsitraukę nuo savo rankraščių man patardavo, ką ir kaip daryti. Jų dėka tapau ir redaktore, ir vertėja. Bronę Balčienę iki šiol vadinu Mokytoja.
– Ar vertėjas turi galimybę rinktis kūrinius, kuriuos vers? Ar tai leidyklų privilegija parinkti, ką kuris vertėjas vers?
– Vieni turi, kiti ne. Geriausiems ir sumaniausiems kartais pavyksta įsiūlyti leidyklai pasirinktą knygą. Bet daug dažniau leidyklos, sumokėjusios už teisę lietuviškai išleisti vieną ar kitą kūrinį, renkasi vertėjus.
– Šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje knygas leidžia visi „kas tik netingi“. O Jūs sunkiai renkatės knygas, kurias atsiversit ne kaip vertėja, o kaip skaitytoja. Ar namie turite gausią biblioteką, kaupiate knygas?
– Dažniausiai iš anksto žinau, kas ką rašo ar verčia ir, atsižvelgdama ne tik į autoriaus, bet ir į vertėjo gebėjimus, daugmaž apsisprendžiu, ką norėsiu skaityti. Pasirinkti nebūna sunku. Jei dėl ko nors abejoju, pasikalbu su kolegomis, žvilgteliu į mūsų – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos – kasmet pateikiamus vertingiausios verstinės literatūros sąrašus. Didžiausias keblumas – laiko stoka. Jau matau, kad neperskaitysiu visko, ką norėčiau perskaityti ir netgi jau turiu nusipirkusi. Namų biblioteka tikrai didelė ir vis didėja. Nespėjam pirkti lentynų. Skaitau ne per greičiausiai, nes niekaip negaliu liautis mintyse redagavusi. Yra kelios knygos, kurias skaičiau daug kartų; kai liūdna ar neramu, atsiverčiu vis tas pačias, kadaise pamėgtas ir jau beveik išmoktas atmintinai: Jono Strielkūno lyrikos dvitomį, Marcelijaus Martinaičio „Atmintis“, Juditos Vaičiūnaitės „Nemigos aitvarą“, Vilhelmo Mobergo „Vyro moterį“, Charleso Dickenso „Didžiuosius lūkesčius“, F. Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“, Michaelio Ondaatje „Anglą ligonį“, Senekos „Laiškus Lucilijui“… arba ką nors iš Williamo Shakespeare‘o, Jono Biliūno kūrinių. Klasika visada nuramina ir paguodžia. Į pačių mėgstamiausių sąrašą mintyse esu įsirašiusi ir dvi klasės draugo Valdo Papievio knygas: „Eiti“ ir „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.
– Jūsų vertimuose – du dideli grandai: J. Irvingas ir F.S. Fitzgeraldas. F.S. Fitzgeraldas – tai tarsi visa epocha: džiazas, linksmas gyvenimas, prabanga, bet kartu ir egzistenciniai klausimai… J. Irvingas – kiek kitoks rašytojas. Kurio vaizduojamas pasaulis Jums artimesnis, ir apskritai, sėdusi į laiko mašiną, kurį laikotarpį norėtumėte pamatyti?
– Nors mudu su J. Irvingu pažįstami, gyvenam tuo pačiu laiku ir vienas kitą suprantam, mano sielai artimesnis F. S. Fitzgeraldo pasaulis. Sėdusi į laiko mašiną, norėčiau atsidurti džiazo amžiuje, kitoje pasaulio pusėje, viešbutyje ant jūros kranto, kur vakarais groja bigbendas (apie tai, beje, rašo ir J. Irvingas). Arba kuriame nors iš senųjų Amerikos universitetų, kad ir Prinstone – tokiame, kokį F. S. Fitzgeraldas pavaizdavo „Šioje rojaus pusėje“. Būtų įdomu pamatyti išpuoselėtas pieveles, gotikines pastatų smailes… tą, pasak F. S. Fitzgeraldo, tingų grožį, ne visai suvoktą reikšmingumą. Ir triukšmingą pirmakursių paradą, vėjyje besiplaikstančias vėliavas, „deglų apšviečiamas frakuotų vaikinų grupeles didingų tamsių pastatų fone“… Taip, labiausiai norėčiau atsidurti džiazo amžiaus pradžioje, išgirsti tą muziką ir pamatyti žmones, kuriems atrodė, kad nuo šiol (po Pirmojo pasaulinio karo) jau viskas bus gerai.
– Daugeliui darbo diena prasideda ofise išgeriant kavos puodelį kartu su kolegomis, vėliau visi kaip skruzdės pabyra po savo kabinetus ir laikrodžiui išmušus 17 val. išjungiami kompiuteriai – darbas baigtas, laikas namo. O kaip atrodo vertėjo darbo diena, gal sakinį ar pastraipą, kuri niekaip „neišsiverčia“ nešiojatės su savimi, pasiimat eidama į parduotuvę, važiuodama automobiliu, pagaliau šeimai ruošdama vakarienę?
– J. Irvingas kažkuriame interviu yra sakęs, kad rašytojo darbo diena stebėtojui būtų baisiai nuobodi. Rašytojas atsikelia, pusryčiauja, rašo, mankštinasi, pietauja, vėl rašo ir… eina gulti. Labai panašios ir literatūros vertėjų darbo dienos. Aš kartais ištisas savaites praleidžiu visokių žodynų, žinynų ir šiaip knygų prigrūstame darbo kambaryje, prie kompiuterio, kurį išjungiu, žinoma, ne septynioliktą valandą, o antrą ar trečią nakties (Čia turiu prisipažinti, kad įjungiu anaiptol ne aštuntą ryto). Keblaus sakinio vertimas ne kartą yra į galvą atėjęs parduotuvėje, prie viryklės ir netgi sapne (pabudusi kaip įkirpta šokau iš lovos ir užsirašiau, kad nepamirščiau).
Beje, mes, literatūros vertėjai, ir bendraujam dažniausiai raštu, elektroniniais laiškais, susitinkam retai, kartais net nežinom, kaip vienas ar kitas kolega atrodo.
– Kartais randame knyga, kurią skaitome vėl ir vėl – stilius tinka, ir turinys puikus. Bet, matyt, retai susimąstome, kad matome tik autorių, vertėjas lieka kažkur smulkiom raidėm užrašytas. Kaip manote, kiek knygos kokybė priklauso nuo vertėjo profesionalumo?
– Manau, kad knygos kokybė nuo vertėjo profesionalumo priklauso beveik tiek pat, kiek ir nuo autoriaus. Pati, pirkdama verstinę knygą, visada žiūriu, kas vertė. Esu mačiusi, deja, nemažai knygų, kurias nepataisomai sugadino vertėjai. Jas reikėtų išversti iš naujo. Juk apmaudu, kai žmogus, tikėjęsis skaitymo malonumo ir nemažai sumokėjęs, gauna niekalą. Kartais šitaip nukentėję skaitytojai rašo laiškus mūsų sąjungai, skundžiasi. Jei mūsų ekspertai patvirtina, kad vertimas neprofesionalus, tą knygą išleidusiai leidyklai arba niekdariui vertėjui skiriam Antipremiją.
O geri vertėjai turėtų būti labiau pastebimi, kad skaitytojai įsidėmėtų jų pavardes ir neapsiriktų, pirkdami naujas knygas. Kai kuriose šalyse vertėjų pavardės jau rašomos ant knygų viršelių. Lietuvoje kol kas esu mačiusi tik vieną taip išleistą knygą.
– Kaip atradote J. Irvingą? Ir kokia laimės paukštė mostelėjo sparnu virš Jūsų, kad ėmėte ir susitikote?
– Ta laimės paukštė – „Alma littera“, man pasiūliusi versti „Našlę vieneriems metams“, o paskui ir kitus J. Irvingo romanus. 2008-ųjų vasario mėnesį J. Irvingas atvyko į Lietuvą pristatyti romano „Kol tave rasiu“ vertimo. Leidyklos vyriausioji redaktorė (beje, irgi anykštėnė) manęs paprašė pasitikti rašytoją Vilniaus oro uoste ir vertėjauti per visus pokalbius su žurnalistais, televizijoje ir Knygų mugėje. Taip ir susipažinom.
– Ar po susitikimo su rašytoju tapo lengviau versti Jo knygas?
– Taip, žinoma. Dabar galiu jam parašyti ar paskambinti, jei man kas nors neaišku ir noriu paklausti, ką jis turėjo omeny, ar šiaip pasitarti, pavyzdžiui, dėl kokio nors frazeologizmo vertimo.
– Ar skaitydama rankraštį jau galite skaityti tarp eilučių? Va, šitai rašytojas parašė apimtas liūdesio, o štai šį skyrių rašė pilnas entuziazmo?
– Be abejo, galiu. Juk išverčiau aštuonis, švelniai tariant, neplonus J. Irvingo romanus ir esė „Vaikai, kurie kai ko neteko“, kur jis rašo apie savo gyvenimą, apie tėvo paieškas. Kartais manausi J. Irvingą jau neblogai pažįstanti.
– Verčiate daug, užsiimate ir kitokia veikla, ar lieka Jums, kaip moteriai, laiko nueiti į grožio saloną, pasilepinti masažu, pagaliau aplankyti parodas, spektaklius? Ir ar lieka laiko vaikams – dabar jau jie suaugę, bet turėdavo mama laiko su Ieva statyti lėlėms namus, o su Kazimieru konstruoti lego?
– Dabar, kai vaikai jau suaugę, tikrai spėju ir į grožio saloną nueiti, ir į parodas, koncertus, poezijos skaitymus. Ir keliauju daugiau. Atstovauju Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai tarptautinėse vertėjų organizacijose.
O kai Ieva (32 metų Ieva Šileikienė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirba vidaus ligų gydytoja) su Kazimieru (26-erių Vilniaus universiteto absolventas, istorikas) buvo maži, viskas buvo kitaip. Neversdavau tokių storų knygų, kartu su vaikais žaisdavau lego, prie kompiuterio sėsdavau tik vėlai vakare. Tada būdavo nelengva, nes norėjau ir būti gera mama, ir nepamiršti savo profesijos. Kai augini vaikus ir dirbi namuose, nuolat graužia sąžinė, kad arba vaikams, arba darbui dėmesio skiri per mažai. Beveik visos mano kolegės taip sako.
– Minėjote, jog turite sodą prie Niūronių. Ar traukia gimtos vietos, ar esate kosmopolite ir kas rytą jums smagu pabusti vis kitame viešbučio kambaryje, vis kitoje šalyje?
– Sodą prie Niūronių, prie Variaus, turi mano tėvai. Tai vieta, kur būnu gana dažnai ir norėčiau būti dar dažniau. Turbūt pati saviausia vieta pasaulyje. Bet pabusti vis kitoje šalyje irgi smagu. Gera keliauti, kai turi kur grįžti.