Troškūnų klebono Kalėdos

Troškūnai – ypatingą istorija turtingas miestelis: jį įkūrė čia XVIII amžiuje apsigyvenę vienuoliai bernardinai, čia veikusi gimnazija buvo viena svarbiausių Lietuvoje, iki šiol visus džiugina barokinė bažnyčia bei besimeldžiančius prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo aplankančios malonės.
Įdomu dar ir tai, kad nuo 1917 metų dešimtmetį Troškūnuose klebonavęs kun. Antanas Pauliukas (1868 – 1941) uoliai kasdien rašė dienoraštį. Išliko keletas jo sąsiuvinių nuo pat 1918 metų rudens iki lemtingų 1941-ųjų pavasario dvasininkas užfiksavo daugybę įdomybių, jam buvo svarbus ir parapijiečių alaus stiprumas, ir valiutų kursas, ir kainos, ir ūkio bei šalies ir pasaulio politikos reikalai.
Kaip gi darbštusis užrašinėtojas švęsdavo Kalėdas?

Kunigas ir jo dienoraščiai

Kun. Antanas Pauliukas, gimęs Teresdvaryje, netoli Kupiškio, 1891 metais baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, vikaru tarnavo Gargžduose, platino draudžiama lietuvišką spaudą, viskuo gyvai domėjosi ir labai mėgo bendrauti. Dienoraštyje rašė apie norą svečiuotis, keliauti, pažinti. „Vaikščiodamas iš gryčios į gryčią surenki naujų įspūdžių, surandi kurijozų, prisiklausai naujienų, save parodai kitiems ir į kitus, ypač jaunimą, prisižiūri. Dieną praleidęs, gyveni tos dienos įspūdžiais“. (Čia ir kitur kunigo kalba netaisyta, – red.past.). Spėjęs pasidarbuoti Papilėje bei Dusetose 1902 metų paskirtas kunigu filialistu į Šimonis, ten išgyveno net penkiolika metų. Čia pergyveno Didįjį karą, išgyveno tragediją, kai sudegė istorinė bažnyčia, liepsnose žuvo stebuklingas, dar Mergelės Marijos apsireiškimus menantis paveikslas.
Į Troškūnus atvyko tuoj po ilgamečio klebono Antano Stapulionio mirties. Atvykęs tarsi ir laikinai, užsibuvo dešimtmetį. Gaila, kad dienoraštį rašyti pradėjo tik nuo 1917 metų rugsėjo 1-os, tačiau jį uoliai rašė iki pat savo mirties dienos 1941 metų balandžio 18-ąją.
Prirašė labai daug, net vienuolika didelio formato knygų, kurias vadino sąsiuviniais. Daugelyje vietų rašo apie politiką, apie didžiausius kenkėjus „cicilistus“, liaudininkus, lietuvių lenkų konfliktą vertino labai diplomatiškai, Vilniaus netekties nelaikė didele nelaime. Buvo blaivybės šalininkas, nors pats labai mėgo saikingai vartoti alų, rūpinosi dėl nepakeliamų mokesčių, galvojo, kaip mažinti skurdą ir net rūsčiai prasitarė, kad reikėtų „driskiams“ uždrausti tuoktis, nes šie prigimdo daug vaikų, būsimų tokių pat vargšų. Santykiuose su parapijiečiais laikėsi aukso vidurio, tačiau septintuose klebonavimo metuose apie juos rašė labai rūsčiai: „Mano parapijiečiai yra sunkūs prie darbo, kietaskūriai, klebono neklauso, eina savo keliais. Tamsumo labai daug. Pasižymi storžieviškumu ir nemandagumu.“ Tačiau parapijiečiai taip pat nebuvo patenkinti, vyskupui įteikė laišką, kuriame surašė daugybę klebono nusižengimų.

Troškūnų klebono Kalėdos I

Pirmosios raštuose pažymėtos Kalėdos buvo 1918-ųjų. Šalyje vyravo nerimas, šen bei ten bruzdėjo bolševikai, jau buvo pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė ir tuoj prasidėjo lemtingieji mūšiai už nepriklausomybę.
Klebono gyvenimas pulsavo ramesne vaga, 22-ąją dieną prie išpažinties žmonių daug, šalčio du laipsniai, rogių kelias labai geras. Sklido gandai, kad bolševikai vakar darė Subačiaus miestelyje demonstracijas, vaikščiojo iškėlę raudoną vėliavą ir sakė prakalbas, ragino žmones eiti plėšti dvarų ir mušti kunigus ir buržujus. Pirmąją dieną Kalėdų žadėjo rengti demonstracijas Troškūnuose.
24-oji iš ryto pustė. Kūčių vakarienę pirmą kartą savo amžiuje klebonas valgęs be žuvies ir silkių. Šv. Kalėdų rytą žmonių bažnyčion prisirinkę labai daug. Bolševikų mitingas neįvyko, nors į jų agitacijas buvo pasiruošę atsikirsti ateitininkai Kirtiklis ir Dagelis. Kirtiklis galėjo būti vardu Povilas, iš Smėlynės kaimo, o štai Bečernikų Jonas Dagelis tarpukariu gyveno Kaune, buvo ne tik žurnalistas, teisininkas bei žemės ūkio specialistas, redagavo žurnalą „Ūkininkas“, bet buvo ir Trečiojo Seimo narys, o 1941 metais ištremtas į Sibirą.
Gruodžio 26-ąją su pagalbininku išvykęs į šv. Stepono atlaidus Raguvėlėje ir po pamaldų ten atvyko mitinguoti bolševikai. Tik žmonės juos užmėtę sniego gniūžtimis, kalbėti jiems neleido, todėl lydimi piemenų pulko išsinešdino į dvarą.
Kitų, 1919 metų, gruodžio 22-ąją klebonas A. Pauliukas pėsčiomis ėjo į Mašinkas – tarpumiškių kaimą Dabužių link, taikinti našlių Koznauskienių. Sugrįžęs rado svečią – adventinės išpažinties atlikti atvykusį Surdegio kleboną Anicetą Meškauską. Iš politikos nieko negirdėjęs, kare ramu, tačiau, matyt, pavasarį vėl prasidės rungtynės. Termometras kyla aukštyn, matyt, bus atodrėkis ir teks per Kalėdas brazdintis su ratais.
23-ąją atodrėkis, laipsnis šilumos, vakare vanojosi dvaro pirtyje.
24-ąją prie išpažinties prisirinko daug žmonių. Nors ir sunkiai, tačiau išklausęs visus. Skaniai pavalgęs šližikų su raudonu kisieliumi, užmigęs saldžiu miegu.
25-oji Šv. Kalėdų dieną atsikėlęs ketvirtą valandą ryto. Naktis tyli ir šviesi. Mėnuo šviečia pilnatyje, šalčio vos vienas laipsnis. Žmonių bažnyčioje nedaug, per pusvalandį išklausęs visų susirinkusių išpažintis. Planuotas tretininkų susirinkimas neįvyko, nes „visos bobos išsiskubino namo“. Po pietų išvyko į Raguvėlę, į šv. Stepono atlaidus.
26-ąją važiuojant į Raguvėlę krito gausus sniegas, rodėsi, kad prasidės tikra žiema, bet paryčiui pradėjo lyti ir sniegą nuleido. Žmonės, išalkę rogių kelio, daugumoje suvažiavo į atlaidus su rogėmis.
27-ąją kalėdojęs Grybuliuose. Krasauskienė pasakojo, kad Kūčių dienoje buvo užėję du partizanai. Prisakę atpjauti jiems dešros ir pakepinti, tačiau moteris atkirtusi, kad tokią dieną ji mėsos neduodanti net savo šuniui Rutkai, tad partizanai susigėdę ir nuleidę nosis išėjo. Aplink Grybulius partizanai kiekvieną vakarą šaudo, eikvoja patronus.
1920-ųjų gruodžio 22-ąją iš ryto pustė, buvo 5 laipsniai šalčio. Iš Panevėžio atvykęs lietuviškos milicijos viršininkas aiškinosi dėl įrašų metrikų knygose klastojimo, tuo metu, kai jos buvo paimtos į bolševikų komitetą. Surašė protokolą ir į teismą perdavė buvusį bolševikų sekretorių Poviliūną. Nors nemažiau buvo kaltas bolševikų pirmininkas Maneika, tačiau vikarui, kun. Antanui Ivaškai užstojus, jis, matyt, atsakomybės išvengs. Po to milicininkai kartu su komendatūros kareiviais išvažiavo Raguvon gaudyti vagių ir plėšikų, kurių ten visa gauja siaučia. „Labai būtų gerai, kad nors vieną kitą sušaudytų, tai likusieji liautųsi plėšę žmones“.
23-ios ryte atodrėkis, laipsnis šilumos, švintant ėmė snigti, o po to šalti. Pažymi, kad nuo Raguvos plėšikai įsibrauna ir į Troškūnų parapiją – neseniai ginkluoti vyrai išrabavojo (apiplėšė) Bečernikuose gyvenantį Deveikį. Atėmė pinigus, apavą, drabužius, maistą. Milicija su kareiviais kelinta diena jų ieško. Sako, užėję miške visą gaują, bet negalėjo suimti, nes pabūgo jų turimų dviejų kulkosvaidžių. Pakviesta daugiau pajėgų iš Panevėžio. „Gerai padarytų, kad nors keletą plėšikų pakartų, nes kitaip gyventi bus negalima.“
Kūčių diena tyki, krinta smulkus sniegas. Rogių kelias beveik geras. Prieš vakarienę klebonas išsivanojęs dvaro pirtyje ir dėkojęs kumečiams, kad gerai pakūreno ir pakvietė.
Šv. Kalėdų rytą krenta smulkus sniegas, šalčio vos laipsnis, ramu. Klebonas gavęs laišką, kuriame nurodoma, kad kun. A. Ivaška šaukiamas į Kauną atlikti atgailą už prasižengimus, padarytus Vilniuje, Kėdainiuose, Panevėžyje, ir į Troškūnus nebegrįš. Į jo vietą turėtų atvykti Latvijoje tarnavęs ir nuo bolševikų pabėgęs kun. Deksnys. Esąs „plikas kaip tilvikas“, nes vadovybė prašo klebono jam paskolinti šiltus drabužius – kailinius, apavą važiuojant prie ligonių. „Vyskupas neklausia, ar aš pats turiu šiltus rūbus, bet skolink ir tiek. Juk ir mano laike karo sudegė visi rūbai, o kuriuos buvau įsitaisęs, tai pavasarį išrabavojo”. Iš Kauno atvykęs buvęs bolševikų komiteto komisaras Maneika, kuris dabar gavęs karininko laipsnį Lietuvos kariuomenėje, vyksta su tais pačiais bolševikais kariauti. „Labai aš abejoju, ar šaus jis į savo brolius bolševikus prisiėjus stoti į kovą. Greičiau su visa kuopa pereis į jų pusę.”
Antrąją Kalėdų dieną išvažiavęs klebonas į šv. Stepono atlaidus Raguvėlėje. Bažnyčioje žmonių daug, tyku, nes bažnytkaimyje nėra karčemos, kur būtų galima pagirtuokliauti. Pietus valgę šeši kunigai, smagiai pasikalbėjo ir išsiskirstė kiekvienas savo keliais į namus.
1921-ųjų gruodžio 23-ios vakare du laipsniai šilumos ir tarsi iš kibiro pila lietus.
24-ąją, Kūčios, diena praslinko labai greitai, tarsi buvusi viena valanda.Vakare, apie penktą valandą, laužę „plotką“ ir valgę šližikus.
Kalėdos, tyku, ramu, šalčio pusė laipsnio. Buvo nuvažiavęs pas Mileikiškių Petrauską į krikštynas, tarp svečių buvo nemažai keikiančių naują valdžią, vadinančių ją bolševikais. Vienas neseniai grįžęs iš Rusijos vyras ją lygino su Kerenskio valdymu ten, piktinosi, kad pas mus nūnai kiekvieną valdininką, aukštesnį ar žemesnį, globoja po keletą gražių, jaunų, su plikais kaklais panelių, neva sekretorių. Tokioje kompanijoje esant valdininkui, sunku su savo reikalais prie jo prieiti žmogui sodiečiui, todėl šiam nieko kito nebelieka daryti kaip tik keikti valdžią. „Nu, ir keikia be pasigailėjimo ir atodairos.”
26-oji, antroji Šv. Kalėdų diena. Mokyklos bute vietinis teatras rodė pjesę „Dėdė atvažiavo“. Aktoriai savo vaidmenis išpildę vidutiniškai ir juoko pakako. Tik publika labai šnekėjo, kiti balsu  balsu šaukė juos tildydami, todėl kartais sunku buvo suprasti, kur čia vaidinimo, kur žiūrovų žodžiai. Muzika buvo menka, o ir aktoriai nuolat kartoję grubius žodžius: „Po šimts velnių“, „Po šimts perkūnų“, kurie labai nešvelniai, mužikiškai, karčiai atsimušdavo į klausytojų ausis. 

Troškūnų klebono Kalėdos II

1922-ųjų Kūčios. Kalėdų šventėms iš Kauno atvyko viešnia Pipinaitė – Kauno universiteto studentė, medikė. Klebonas turėjo progos įdomiai pasikalbėti, dalijosi mintimis.
24-oji, ketvirtasis Advento sekmadienis. Darbo bažnyčioje buvę be galo daug, išklausęs 411 asmenų (Nejaugi išpažinties? Neįtikėtina). Jaučiasi pavargęs. Pavakaryje kalendavojęs dvare, „pincipalų“ nebuvo namie, tad vakarienę valgęs pas urėdą Šaknę.
Šv. Kalėdos. Darbo bažnyčioje nedaug. Pradėjęs auštant atlaikęs visas trejas Šv. Mišias. Po trumpo pamokslo paleidęs žmones namo. Po to zakristijoje vyko tretininkų susirinkimas, kur patvirtinta senoji valdyba, įmokėti metiniai nario mokesčiai – po vieną litą, nutarta draugijos lėšomis prenumeruoti laikraštį „Tretininkų skambalėlis“.
Dvi jaunas tretininkes „privedęs prie profesijos“. Po mišparų dviem vežimais išvažiavę „ant alaus pas Belekų Galinį“. Pakeliui buvo užsukę „ant alaus“ pas Petkūnaites. Rogių kelias genda.
26 – ąją išvažiavęs į Šv. Stepono atlaidus Raguvėlėje ratais, nes vieškeliu rogėmis važiuoti negalima. Sugrįžęs namo surado besisvečiuojantį Lyduokių kleboną. Vakare mokykloje buvęs vakaras, kuris nelabai nusisekęs.
1923-ųjų gruodžio 23-oji, ketvirtas Advento sekmadienis. Žmonių bažnyčioje daugybė, klausinyčia lūžta nuo išpažinties pageidaujančių. Išklausęs visus 298. Po Naujų metų apyvartoje žada pasirodyti Lietuvos metaliniai pinigai: variniai, sidabriniai ir auksiniai: „Pažiūrėsim, kaip jie išrodys ir kokį turės pasisekimą“.
Šv. Kalėdų šventėje žmonių bažnyčioje buvę daug, nemažai ėję išpažinties. Vakare viešėję geležinkelio stotyje pas Svolkienę, kuri mylėjusi svečius kuo tik išgalėjo. Tylu ir šalta, dvylika laipsnių šalčio, apylinkėje girdisi jaunimo dainos.
26 – ąją ryte išvažiavęs ratais, rogių kelio nebuvo, Raguvėlėn į Šv. Stepono atlaidus. Žmonių bažnyčioje nedaug, kaip Troškūnuose penktadienį, o kunigai buvę net keturi.
Sužinojęs, kad „Ryte“ atspausdintas jo straipsnis apie carienę Kotryną II, pasak skaičiusių, iš kalėdinių straipsnių pats įdomiausias. Grįžęs namo nuėjo į teatrą – vietinių vaidintojų rodomas komedijas „Ekspropriatorius“ ir „Siuvėjo nesusipratimas“. Vaidinta vidutiniškai, vėliau buvę šokiai, o klebonas pas mokytoją Koruminą vaišinosi alumi ir kitomis gėrybėmis. Kai kurie iš svečių skundėsi krikščionių demokratų valdžia, ypač daug murmėjo dvarininkas Bronius Braždys, mat jam uždėjo nemažai mokesčių ir prievolių.
1924-ųjų Kūčios. Apie dvyliktą valandą gerai išsipėrę dvaro pirtyje. Diena tyki, ūkanota, tamsi, du laipsniai šilumos. Apie penktą valandą valgė Kūčias, žuvies ir silkės paragauti pasikvietę mokytoją ruskelį Karumną ir valsčiaus raštininką Belecką. Rusijoje neramu, mat Amerika nenori jos pripažinti kaip valstybės. Anglija, nors ir pripažino “de jure”, bet pinigų neskolina nė skatiko. Prancūzija „cicilistiška“, nedaugiška, norėtų duoti pagalbos rusams, tačiau pati plika kaip guzikas, iš kelnių ištrūkęs. Greitai, matyt, Rusijoj vėl bus perversmas, nes be pinigų, be prekybos su kaimynais negalės ilgai ištesėti. Pasirodę rusų červoncai greitai prapuola, nes turtingieji juos suslepia – apyvartoj kaip nėr, taip nėr. Popieriukais niekas netiki, o be pinigų gyvenimas neįmanomas, todėl girdėti apie daugelį sukilimų ir riaušių.
Sukilo ir prieš patį „satrapą“ Trockį, kuriam įsakė važiuoti į Krymą gydytis.

Šv. Kalėdų ryte šiek tiek pašalę, todėl žmonių susirinko bažnyčion apsčiai. Prie išpažinties buvę, klebono žodžiais, nedaug – 75 asmenys. Lengvai viską atlikęs. Vidurdieny miestelyje tyku, tarsi Velykų pirmąją dieną, nesigirdėti triukšmo ir girtuoklių šūkaliojimų. Neatmena, kad Kalėdos kada būtų buvę be sniego, kaip šiais metais. Svarsto, kokia būsianti žiema: šalta, su didelėmis pusnimis, ar šilta, be sniego, kaip užėjus vokiečiams 1916 metais. Pranašauja šaltą žiemą, laikraščiai rašo, kad Amerikoje labai dideli šalčiai, net 39 žmonės sušalę. Tikisi, kad tokie šalčiai tuoj ir Lietuvon atslinks. Išvažiavo į Kalčius kalendon.
1925 metų Kalėdų laikotarpis klebonui A. Pauliukui buvo ypatingas – gruodžio 18-ąją grįždamas šis kalendos Latavėnuose peršalo ir sunkiai susirgo. Rytojaus dieną dar šiaip taip atlaikė pamaldas, išklausė 30 tikinčiųjų išpažintis, parėjęs namo griuvo į lovą ir išgulėjo tris savaites. 20 – ąją pamaldos nevyko, bažnyčia buvo uždaryta, 21-ąją karštis pašoko iki 41 laipsnio, po to keturias dienas kliedėjo, buvo „kaip beprotis“, prasidėjo „rožės“ pavidalo galvos uždegimas. 22-os visai nepamena, tik žino, kad dekanas išklausė jo išpažintį ir suteikė paskutinį sakramentą. 23-ąją iš Raguvos atvykęs gydytojas Krikščiūnas dėjo ant galvos ledus, o po to galvą ištepė smarkiai dvokiančiu tepalu „Ichtiol“. Tebekamavo 41 laipsnio karštis Kūčių dieną tebebuvo ligos patale. Krizė. Karštis vėl krito iki 38 laipsnių, gydytojas, vildamasis, kad ligonis taisosi, išvažiavo namo. Pats klebonas “truputį nušvitęs”, bet iš lovos be pagalbos pakilti negalėjo ir prie Kūčių stalo nepriėjo. Tik kun. Povilas atnešė jam ir į burną įdėjo  „plotkos“ gabalėlį, Šv. Kalėdų apeigas atliko kun. Povilas. Lauke net keturi laipsniai šilumos ir tirpdydamas rogių kelią kaip iš kibiro pila lietus. 26-ąją bažnyčioje vėl darbuojasi svetys. 28-ąją iš tėviškės, Tersdvario, aplankyti atvažiuoja sesuo Elžbieta ir atveža statinaitę alaus. Kunigas matosi jau tiek atsigavęs, kad jo ragauja ir dienoraštyje įrašo, kad gėrimas skanus. 31-ąją rašo, kad nors liga pasibaigė laimingai, tačiau jaučiasi labai silpnas, vargiai gali pereiti per aslą. Tuoj po Naujųjų metų šventės paaiškėjo, kad aplinkinėse parapijose jau buvo pasklidę gandai, kad Troškūnų klebonas mirė. Nustebino, kad prieglaudoje gyvenanti Karaliūnienė pas žydų maldų vadovą „hezaką“ už du litus užpirko maldų, kad šis melstųsi už katalikų kunigo sveikatą. Klebonas pažymėjo, kad toks elgesys labai prasmingas, dėkojo už gerą širdį ir pridūrė, kad jau geriau tuos pinigus būtų išdalijusi pamaldiems „mūsų“ elgetoms.