Kunigiškiuose surado savo giminės šaknis

Vasarą iš Klaipėdos krašto atvažiavęs buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, šešių knygų autorius Rimantas Greičius Svėdasų seniūnijoje ieškojo savo giminės šaknų.
Kunigiškiuose, Vaitkūnuose ir kitur jis teiravosi sutiktų žmonių, ar šie nieko nežinantys apie Kuzmickų (ar Kuzmickių) šeimą, ieškojo duomenų ir bibliotekoje. Tačiau nieko taip ir nesužinojo, visi gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis. Tiktai kai klaipėdietis užsuko į Kunigiškių I kaime jau tris dešimtmečius veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, garbaus žmogaus akyse suspindėjo džiaugsmo ašaros.

Senelis mokytojavo pradžios
mokykloje

Ten, kur dabar veikia Svėdasų krašto muziejus dar nuo carizmo laikų iki pokario metų veikė Kunigiškių pradžios mokykla. Čia mokytojavo ir R. Greičiaus senelis Jonas Kuzmickis, mokyklos patalpose įrengtame mokytojo bute gyveno gausi jo šeima. Čia gimė, augo ir Rimanto motina Marijona Kuzmickaitė. Apžiūrinėdamas muziejaus vitrinas, ekspozicijas, eksponatus, garbusis svečias džiaugėsi, kad čia išsaugotas ir kai kurių garsių Kuzmickių šeimos atžalų atminimas. (Beje, kai kurių šios šeimos narių pavardės rašomos skirtingai: vienų Kuzmickiai, kitų–Kuzmickai)…
Pasak R. Greičiaus, jo senelis J. Kuzmickis buvo gimęs 1872 metais Prienų krašte. 1891 metais baigęs Veiverių kunigų seminariją, buvo pasiųstas mokytojauti į Lenkiją–Plocko guberniją. Ten jis ir susipažino su nusigyvenusio lenkų bajoro Saliamanovičiaus dukra Marija. Lenkijoje jiedu ir susituokė, o 1898 metais susilaukė pirmagimio sūnaus Zigmanto – būsimojo mokslininko kalbininko, pedagogo, mokyklinių vadovėlių autoriaus.
Kuzmickių šeima apie 1906 metus atsikraustė į Kunigiškius, kur J. Kuzmickiui teko mokytojauti pradžios mokykloje. Šiame kaime jiems gimė sūnus būsimasis pedagogas Leonardas (1906–1982), būsimoji pedagogė (ir Rimanto Greičiaus motina) Marijona (dar vadinta ir Aldonos vardu) (1907–2004), būsimoji medikė (gailestingoji sesuo) Eugenija (1909–2003), būsimasis pedagogas Romualdas (1911–1990) ir būsimasis kunigas, pedagogas, rašytojas, dramaturgas Jonas (1913–1982).
Gausiai mokytojo šeimai Kunigiškiuose buvo nelengva, teko patirti ir nepriteklių. Rimantui jo motina yra pasakojusi, kad vaikystėje teko net kai kada… elgetauti. Kad ir kaip būdavo nemalonu, negarbinga, tačiau, pritrūkus duonos kąsnio, didesnieji vaikai buvo išleidžiami pavaikščioti po kaimus, paprašyti pas sodiečius maisto produktų. Kartą taip mažajai Marytei labai nepasisekė. Motina ją aprengė naujais gražiais drabužėliais, taigi, kaimiečiai niekaip nenorėjo patikėti, kad taip tvarkingai, puošniai aprėdyta mergaitė gali elgetauti, būti iš vargstančios, neturtingos šeimos…
Iš Kunigiškių Kuzmickiai išsikėlė 1913 metais į Kelmės apskritį. Vyriausiasis J. Kuzmickis mokytojavo dar ilgai – 1947 metais jis trečiame pradžios mokyklos skyriuje mokė ir savo dukros Marijonos (Aldonos) sūnų, savo anūką Rimantą Greičių.
Pasak Rimanto, seneliai Kuzmickiai vėliau įsikūrė greta Jurbarko esančiame Barkūnų kaime, nusipirko seną medinį namelį, kur sulaukė ir gyvenimo saulėlydžio. Senelė Marija mirė 1951 metais ir buvo palaidota Kaune, senelis mokytojas Jonas pasimirė 1952-aisiais, jis amžinajam poilsiui atgulė Jurbarko kapinėse greta savo motinos. O tas jų namas sudegė 1975-aisiais kartu su jame gyvenusiais jauniausiais senųjų Kuzmickių sūnumis Adolfu ir Marijonu.

Muziejuje prisimenami
trys garsiausi Kuzmickiai

Kunigiškių muziejuje atkurtoje senojoje klasėje lankytojams primenami čia dirbę mokytojai, kurių dėka į gyvenimo kelią buvo palydėti Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniai, vėliau garsinę Lietuvą: literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, Lietuvos kariuomenės karininkas, tautos patriotas, Sibiro gulagų kankinys Alfonsas Sklėrius, garsi išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė–Arbienė), mokslininkai Povilas Sklėrius, Feliksas Staniulis, Gvidas Kazlauskas ir daugelis kitų. Tarp buvusių mokytojų kunigiškiečių būtinai paminima ir J.Kuzmickio pavardė. O muziejaus ekspozicijose, taip pat atminimo lentoje įamžinti du šio mokytojo sūnūs: Zigmantas Kuzmickis ir Jonas Kuzmickis–Gailius.
Zigmantas (dažniausiai vadintas Zigmu) Kuzmickis (1898–1976) vaikystę praleido Kunigiškiuose, čia lankė ir pradžios mokyklą. Baigęs buhalterių ir kooperacijos kursus, įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922–1926 metais studijavo Lietuvos universiteto Kauno Humanitarinių mokslų fakultete, įgijo lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Studijuodamas ir po to dirbo žurnalistinį darbą, buvo dienraščio „Lietuva“ redakcinės komisijos narys. Nuo 1925 metų buvo Švietimo ministerijos sudarytos Terminologijos komisijos narys, 1933–1937 metais dirbo Švietimo ministerijoje aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų inspektoriumi, dėstė Klaipėdos institute, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Vilniaus pedagoginiame institute, Kauno universitete, Kauno politechnikos institute, 1966-aisiais apsigynė disertaciją, tapo filologijos mokslų kandidatu. Dirbdamas pedagoginį darbą ir pasigedęs lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių, parašė ir išleido keletą jų. Reikšmingiausias dr. Zigmanto Kuzmickio mokslinis darbas–1932–1934 metais parašyta penkių dalių „Lietuvių literatūra“ –pirmoji lietuvių literatūros istorija. Iš viso buvo išleista arti trijų dešimčių Z. Kuzmickio parašytų knygų.
1995 metais Kaune, Žaliakalnyje, buvo atidaryta Z. Kuzmickio vardu pavadinta biblioteka kartu su šiam iškiliam mokslininkui skirtu muziejumi.
Ryškų pėdsaką gyvenime paliko ir kitas kunigiškiečio mokytojo J. Kuzmickio sūnus–taip pat Jonas Kuzmickis, pasirašinėjęs savo kūrybą Gailiaus slapyvardžiu. Gimęs Kunigiškiuose, su šeima keliavo ten, kur buvo siunčiamas mokytojauti jo tėvas. 1931–1936 metais mokėsi Jurbarko gimnazijoje, po to studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultete, taip pat šiame universitete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir pedagogiką.
1936 metų birželio 21 d. Kauno Arkikatedroje arkivyskupo Juozapo Skvirecko įšventintas į kunigus. Iki 1941-ųjų dirbo kapelionu ir lietuvių kalbos mokytoju Kaune, Alytuje. Prieškario metais redagavo vaikų katalikų laikraštėlį „Žvaigždutė“.
1944-aisiais pasitraukęs į Vakarus, trejetą metų gyveno Vokietijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei tikybą emigrantų stovykloje, įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą jaunimui „Žibintas“. Nuo 1947-ųjų iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Anglijoje, Bredforde, buvo jo suburtos lietuvių katalikų bendruomenės kapelionas. Keletą metų redagavo Didžiosios Britanijos lietuvių katalikų Bredfordo lietuvių katalikų bendruomenės religijos kultūros žurnalą „Žibintas“.
Jis parašė ir išleido didaktinio turinio knygelių vaikams, sudarė vaikų poezijos antologijas, eilėraščių almanachą vaikams, savo kūrybą pasirašinėdamas Gailiumi. Paskelbė apie 1000 straipsnių bei esė istorijos, filosofijos, religijos ir literatūros klausimais išeivijos leidiniuose „Draugas“, „Darbininkas“, „Tėviškės žiburiai“, „Europos lietuvis“. Reikšmingiausias Jono Kuzmickio–Gailiaus kūrybinis darbas–kelis dešimtmečius ruoštas ir 1973 metais išleistas meditacijos, impresijų, eilėraščių proza rinkinys „Ištiestos rankos“, kuriame poetiniais tekstais, primenančiais maldą, apibūdinamas lyrinis herojus–Lietuva. Iš viso jis parašė ir išleido 15 knygų.

Tęsė pedagogų dinastiją

Kunigiškiuose savo šaknų ieškojęs R. Greičius gimė 1938 metais Vilkaviškyje. Taip jau sutapo, kad tėvelis Jonas Greičius taip pat buvo mokytojas, lituanistas, poetės Salomėjos Nėries kurso draugas.
Antrojo pasaulinio karo metu J. Greičius dirbo Viešvilės gimnazijos direktoriumi. 1949 metų kovo 24 dieną pedagogų Marijos ir Jono Greičių šeima ištremiama į Irkutsko sritį. Rimantui tada buvo vienuolika metų. Ten, Irkutsko srities Chogoto mieste, jis užbaigė vidurinę mokyklą. Tėvai grįžo į gimtąją Lietuvą 1956-aisiais, o Rimantas užsibuvo šiek tiek ilgiau ir iš Sibiro namo sugrįžo jau su savo žmona ir dviem vaikučiais. Lietuvoje jis užbaigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir tapo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Didžiuodamasis, kad pratęsė pedagogų dinastiją, kad jis, kaip ir senelis, tėvai, dėdės pasirinko mokytojo profesiją, mokytojavo Jurbarke, Priekulėje, Naujoje Akmenėje, Klaipėdoje, Alytuje ir kitur – iš viso pedagoginiam darbui paskyrė 25 metus. Net 30 metų atidavė kitam mėgstamam dalykui–žurnalistikai. Sėkmingai redagavo laikraštį „Lietuvos žvejys“, darbavosi respublikinio laikraščio „Sovietskaja Litva“ korespondentu Alytaus zonoje, dirbo žurnalistu leidiniuose „Diena“, „Valstiečių laikraštis“, Prienų rajono laikraštyje „Krašto vitrina“. Parašė ir išleido šešias knygas: „Sugrįžimai“, „Slenksčiai“, „Man nereikia likimo kito“…

Po Kunigiškių ąžuolu

Pedagogas, žurnalistas, rašytojas R.Greičius džiaugėsi, kad Kunigiškiuose išlikęs mokyklos pastatas. Jį muziejuje domino viskas. O ypač ekspozicijos, kur menamos ir Kuzmickių pavardės.
Labai sudomino svečią iš Klaipėdos krašto ir muziejaus kaimynystėje augantis milžiniškas ąžuolas. Šalia jo ponas Rimantas labai noriai fotografavosi. Vizualiai paskaičiavome, kad šiam ąžuolui tikrai ne mažiau, kaip 150 metų. Pastaruoju metu Kunigiškiuose veikiantis muziejus pasipildė klaipėdiečio Rimanto Greičiaus atsiųstomis nuotraukomis, primenančiomis su Kunigiškių pradžios mokykla susijusių Kuzmickių šeimos atstovų gyvenimą. Nors Jonas Kuzmickis ir ketino grįžti į gimtinę, toji svajonė liko neįgyvendinta, nei sugrįžti namolio, nei susitikti su motina ir kitais artimaisiais jau nebebuvo lemta…