labai gerai prisimenu: „Tuo metu kai buvo statomas obeliskas buvau gal 12 metų,taigi išlandžiota buvo kur tik įlindome su pacanais.Buvome ir pačiame obelisko viršuje įlipę per vidų kai dar nebuvo uždėta metalo plokštė.Gyvenau miesto pakraštyje tai vakare iš to obelisko viršaus, per skylę,sklisdavo šviesa,o įtampa buvo privesta stulpais nuo kelio pusės per kalnelį.Kalnas buvo poplikis ir su slidėmis lengvai nusileisdavome nuo kalno į miesto pusę.Nušliauždavome iki pat kelio jei budavo lauke šaltis -10 laipsnių c. ir daugiau.Pastačius obeliska ir irengus laiptus ,jau nuo pačio viršaus nebe nuvažiuodavome, nes gaudavosi tramplinai ir krisdavome ,neišsilaikę ant kojų. Į Liūdiškių puse nuvažiuodavome visada,ten nuolydis ir dabar nepakitęs..Dėl to medžių pjovimo tai manau,kad reikėtų tik viršūnes nupjauti ,kad iš tolo matytūsi.Jei visą pjauti, tai į tą vieta greta tuoj pat sodinti kitą medelį, tokį patį.”