Ant Šeimyniškėlių piliakalnio taip ir nepastatyta medinė pilis, atmesta paraiška prisijungti prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, pradėta Anykščių ligoninės restruktūrizacija – naikinami arba sujungiami nepelningai dirbę skyriai, rajono savivaldybės administracijoje – didžiulė kadrų kaita, ištisi skyriai dirba neturėdami nuolatinių vedėjų…
Tai tik labai maža dalis įvykių, kuriuos pastebėjo ir analizavo „Anykštos“ žurnalistai. Metų tekstas, Metų šokas, Metų džiaugsmas, Metų netektis, Metų atradimas ir Metų frazė – prie aprašytų įvykių paskutiniame šių metų laikraščio numeryje grįžo „Anykštos“ žurnalistai.
Gražina ŠMIGELSKIENĖ, UAB „Anykštos redakcija“ direktorė – vyriausioji redaktorė.
Metų tekstas. Kiekvieno numerio laikraščio tekstas yra metų tekstas. Visi jie reikalingi, visi organiškai įsipina į audinį kodiniu pavadinimu “Anykščių gyvenimas”. Jei tekstus vertinčiau kaip skaitytoja, tai išskirčiau tris, kurie smagiai „susiskaitė“.
Tai Ryčio Kulboko interviu su alpinistu Vladu Vitkausku „Anykščiuose – lyg Andų priekalnėse“ liepos 1 dienos numeryje buvo išskirtinis dėl reto šiais viešumos baimės laikais pašnekovo nuoširdumo. Kaip vientisas kūrinys mane pakerėjo kiekvienam aktualus – esame mirtingi – apgalvotas, sodria kalba parašytas Raimondo Guobio straipsnis „Senoji šermenų giedojimo tradicija“, išspausdintas lapkričio 4 dieną. Na, o Vidmanto Šmigelsko žinutę „Policininkai ganė avis“, publikuotą spalio 3 dieną, vertėtų įtraukti ir į geriausių ironiškiausių tekstų per visą 69 metų laikraščio istoriją sąrašą – joje nėra gal nė vieno nereikalingo žodžio.
Metų šokas. Užrašas ant Anykščių bibliotekos „BIB OIL TEKA“. Patarlė apie tokius mokytus sako: „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“.
Metų džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad esame gyvi, nors dauguma rajono valdžių puoselėjo ir tebepuoselėja viltis, kad „Anykštos“ nebeliks, spaudė ir spaudžia redakciją už drąsą mąstyti, už kritišką požiūrį, už atvirumą kitokiai nuomonei. Džiaugiuosi, kad esame skaitomi, kad “Anykštai” rašo įvairių politinių įsitikinimų žmonės, kad turime platų bičiulių ir bendradarbių ratą, kad skaitytojai skambina į redakciją, kai jau nebelieka kam skambinti. Džiaugiuosi, kad buvę priešai tampa sąjungininkais nors tam laikui, kol moneta vėl apvirs herbu į viršų. Įtariu, kad tai netvari ir neilgaamžė draugystė, tačiau net trumpa taika yra geriau už ilgą karą. Džiaugiuosi, kad esame savo vietoje ir dirbame tai, ką mokame. Džiaugiuosi, kad turime Jus, Mielas Skaitytojau.
Metų netektis. Anykščių ligoninės naikinimas. Tai rodo, kad Anykščių poslinkis Troškūnų ir Kavarsko link, kurie taip pat kažkada buvo rajonų centrais, jau prasidėjo. Drauge su ligoninės sunaikinimu, bus galutinai sunaikintas ir taip nedidelis miesto inteligentijos sluoksnis.
Metų atradimas. Nežinojau, kad Darbo teisė numato tokias administracines priemones, kaip kabineto durų antspaudavimas.
Metų posakis. “Kuo arčiau rinkimai, tuo geresni žmonės”.
