Kalendorinė žiema Lietuvoje jau praleido pirmąjį savo mėnesį, tačiau rimtų šalčių, kurie sukaustytų dirvą ir vandens telkinius dar nebuvo. Kelias naktis pasilaikiusi minusinė temperatūra ir kiek šaltesni orai šiauriau Lietuvos, paskubino vandens paukščių migraciją į žiemovietes, tačiau Kalėdiniu laikotarpiu vėl atšilus, paukščiai apsistojo ežeruose, tvenkiniuose, mariose, o laukuose dar ir per Kalėdas ar net Naujų metų laukuose stebėtos gulbės giesmininkės, žąsys, gervės, pempės, dirviniai sėjikai, kurie įprastai Lietuvą palieka iki žiemos pradžios.
Pastarosiomis žiemomis šalčiams Lietuvą sukaustant vis vėliau ir trumpiau, nemažai sparnuočių, žiemas įprastai leidžiančių Vakarų Europos šalyse, neskuba jas pasiekti ir iki Lietuvą užplūstant didesniems šalčiams, apsistoja mūsų šalyje. Šių metų gruodžio pradžioje į Žuvinto ežerą nakvoti grįždavo net 11 000 žąsų – tai rekordinis skaičius, užfiksuotas Žuvinto ežere tokiu metų laiku. Iš Lietuvos išskristi neskubantys paukščiai puikiai indikuoja pasikeitusias klimatines sąlygas ir natūralių mitybinių sąlygų tinkamumą, esant šiltai žiemai. Tiek dirvoje, tiek vandenyje paukščiams šiuo metu dar nesunku susirasti natūralaus maisto.
Šiais laikais, visur skubantys žmonės, neretai pamiršta apsidairyti aplink ir pasižiūrėti, kaip iš tiesų gyvena mūsų gamta. Nemažai žmonių, vedini gerų norų, neįvertina realios situacijos ir žvelgdami tik į kalendorių skuba „į pagalbą“ paukščiams, kurios jiems dar tikrai nereikia. Viena tokių vietų, kiekvienais metais sulaukiančių šimtų paukščių globotojų – Nemuno upė ties Kaunu. Ypatingas sąlygas šaltomis žiemomis vandens paukščiams sukurianti Kauno hidroelektrinė (KHE), į Kauno miestą žiemomis pritraukia iki 17 000 vandens paukščių. Jau rudens antroje pusėje žemiau KHE kartu su antimis pradeda būriuotis ir migruojančios gulbės nebylės, kurių balti ir grakštūs kūnai priverčia ne vieną pro šalį keliaujantį žmogų sustoti ir pasigrožėti šiais paukščiais. Tačiau neretai šis grožėjimasis perauga į perdėtą globos jausmą ir dar migracijos metu skubama gulbes lesinti parduotuvėje prisipirktais batonai, manant, jog taip padedama vandens paukščiams. Tačiau šis kelias, anaiptol, nėra teisingas, o tik sukelia daugiau problemų tiek patiems paukščiams, tiek jais besirūpinantiems ornitologams. Vyraujant šiltiems orams, gulbės nebylės, kaip ir kiti vandens paukščiai, neskuba skristi į įprastines žiemojimo vietas, nes natūralaus maisto jiems pakanka ir Lietuvos vandenyse, tame tarpe ir Nemuno upėje ties Kaunu. Pradėjus juos papildomai maitinti neatėjus tikriems šalčiams, paukščiams suformuojamas įspūdis, jog ties Kaunu yra neišsenkami maisto ištekliai, todėl jie nesiekia skristi į piečiau esančius regionus, kur vandens telkiniai neužšąlą net šaltomis žiemomis ir kuriose yra pakankamai pilnaverčio maisto. Mat būtent maisto stygius yra vienas iš stimulų, skatinantis paukščius migruoti ieškant geresnių mitybos sąlygų. Taigi, Kaune bei kitose šalies vietose jaukinamos ir lesinamos gulbės kiekvienais metais vis gausiau čia pasilieka žiemoti, o užklupus didesniems šalčiams, kuomet mažėja atviro vandens plotai, o aplinkiniai telkiniai jau pilnai užšalę, paukščiai nebeturi galimybės perskristi kitur, kur dar yra natūralaus maisto. Taip paukščiai tampa priklausomi tik nuo žmogaus globos, nors natūraliai, jie galbūt būtų ramiai leidę žiemą žymiai palankesnėje aplinkoje. Dar blogiau, jau per daugelį metų susiformavo tradicijos paukščius šerti balta duona ar net įvairiomis bandelėmis, juoda duona. Tuo būdu, paukščiai ne tik negaudavo pilnaverčio maisto, kuris užtikrina gerą paukščių būklę, bet nuo tokio pašaro paukščiai ėmė tukti, sutrikdavo jų normali medžiagų apykaita. Ornitologams pasvėrus kai kurias žiemojančias gulbes, jų svoris net antroje žiemos pusėje, kuomet paukščiai natūraliai gamtoje netenka bent dalies sukauptų riebalų išteklių, gerokai viršijo laukinėje gamtoje sutinkamų individų svorį. Pavyzdžiui, Kaune viena sugauta patelė svėrė net 14 kg, kai literatūroje nurodomas 11 kg maksimalus svoris. Esant tokiam viršsvoriui bei su nepilnaverčiu maistų negaunant būtinų laukiniams paukščiams medžiagų, gali sutrikti jų fiziologiniai procesai, tame tarpe hormoninė veikla, kas įtakoja tiek jų gebėjimą veistis, tiek jų produktyvumą, t.y. išperintų jauniklių skaičių. Taigi, žmogus ne iš piktos valios, sutrikdo natūralius gamtinius bei paukščių fiziologinius procesus, dėl ko stebime vis daugiau neperinčių gulbių vasaros mėn.
Todėl Lietuvos ornitologų draugija (LOD) jau daugiau nei penkis metus ėmėsi inciatyvos koordinuoti šių paukščių lesinimą Kaune, taip stengaintis visuomenei suformuoti teisingus vandens paukščių lesinimo įpročius. Buvo daug kalbama apie tai, kada iš tiesų reikėtų padėti lesinti vandens paukščius jiems nedarant žalos, visuomenė prašoma nepradėti vandens paukščių lesinimo rudenį ar žiemos pradžioje ir nutraukti jį, atšilus orams. Daug buvo kalbama ir apie teisingą lesalą, kuris būtų pilnavertis ir netukintų vandens paukščių. Eilę metų formuojant teisingą požiūrį į vandens paukščių globą, buvo pasiekta gerų rezultatų, kurių dėka norintys prisidėti prie maitinimo, pradėjo gulbėms nešti ne batonus ar saldžias bandeles, bet pilti grūdus, kurie gulbėms ir antims yra tinkamiausias lesalas šaltais žiemos laikotarpiais. Tačiau būtent šalčiausiu laikotarpiu stebimas sumažėjęs paukščių mylėtojų aktyvumas, todėl jų suviliotų gulbių gyvybių klausimas dažnai nuguldavo ant LOD pečių.
Pastarosiomis žiemomis vandens paukščių lesinimas Kaune tapo itin populiaria laisvalaikio praleidimio veikla. Todėl žiemą prie Nemuno atvyksta šimtai kauniečių ir aplinkinių rajonų gyventojų, norinčių padėti žiemojančioms antims ir gulbėms. Vis gausėjant savanorių globotojų būriui, LOD ir toliau pasiryžus šviesti visuomenę kada ir kuo reikia lesinti gulbes bei kitus vandens paukščius, kaip ir anksčiau, akcentuojant, kad per anksti pradėtas intensyvus jų šėrimas atneša daugiau žalos nei naudos mūsų sparnuočiams. Tuo pačiu, įvertinus išaugusį žmonių aktyvumą, šią žiemą LOD tiesiogiai prie lesinimo prisidės mažiau nei praėjusiomis žiemomis, o nuo sateinančios žiemos šią globą ketinama pilnai perleisti visuomenei, toliau ją šviečiant ir konsultuojant. Ankstesnėmis žiemomis LOD per sezoną sulesindavo nuo5 iki 10 tonų grūdų. Tačiau paskutiniais metais, išaugus savarankiškai lesinančių žmonių būriui, taip pat ūkininkams pradėjus jiems tiesiogiai kaip paramą tiekti grūdus, LOD tiesioginis dalyvavimas lesinant vandens paukščius Kaune nebėra būtinas. Nors žiemojančių paukščių globą ateityje planuojame pilnai perduoti, tačiau užėjus itin šaltai žiemai ir Nemunui užšalus iki pat Kauno ornitologinio draustinio (2 km žemiau KHE), LOD visgi planuoja tiesiogiai prisidėti prie vandens paukščių lesinimo ties KHE, siekiant, jog paukščiai nepradėtų gaišti dėl natūralaus maisto trūkumo. Tačiau tokia pagalba bus planuojama tik užsitęsus ekstremalioms žiemos sąlygoms. Tuo tarpu esant įprastai žiemai, kaip jau minėjome, LOD rūpinsis tik visuomenės švietimu ir konsultavimu, siekiant tinkamos vandens paukščių globos.
Pabaigai truputis statistikos:
1. Gulbių nebylių, dėl per anksti pradedamos jų globos, Kaune ėmė sparčiai gausėti. Įprastai Kaune žiemodavo apie 400 gulbių nebylių, tačiau 2016 m sausio viduryje vykusios apskaitos metu, Nemune ties Kaunu suskaičiuota 618 individų, o 2017 m jau 1183 gulbės nebylės!
2. Gausėjantis šių paukščių kiekis tokioje mažoje teritorijoje sukėlė problemų patiems paukščiams. 2017 m. pabaigoje, ištyrus Nemuno pakarantėje ties Kaunu rastas 5 negyvas gulbes nebyles, nustatyta, jog paukščiai nugaišo nuo paukščių gripo. Taigi, tokios didelės vandens paukščių santalkos yra puiki terpė plisti ligoms, kylant net epidemijos grėsmei.
3. Kauno miestas nėra saugi vieta tokiems stambiems ir nevikriems paukščiams, kaip gulbės. Nemuno upę ties Kaunu aukštos įtampos laidai kerta net dešimtyje skirtingų vietų, todėl perskridinėdami paukščiai neretai susiduria su elektros laidais ir žūva arba lieka sužaloti visam gyvenimui. Matydama šią problemą LOD ir aukštos įtampos operatorius LITGRID pradėjo bendrą projektą, kurio metu specialiais pakabukais didinamas šių laidų matomumas, tačiau ir šios priemonės šimtu procentu neapsaugo nuo neigiamo poveikio paukščiams, esant tokiam gulbių skaičiui. Be to, gulbės kartais atsitrenkia net ir virš tiltų nusidriekusius troleibusų linijų laidus.
