97–uosius gyvenimo metus skaičiuojanti Juzė Juknonienė su dukra Adele. Autoriaus nuotr.
Vienai seniausių Kurklių seniūnijos gyventojai Juzei Juknonienei 96–eri. Senolė gyvena dukros šeimoje ir džiaugiasi esanti mylima, gerbiama. Kaip jau daugel metų, Kūčių vakarą sutiks jos šeimoje, džiaugsis dar viena Kristaus gimimo švente, dėkos Aukščiausiajam už dovanotą ilgą, tačiau neretai ir kančia paženklintą gyvenimą, o gal prisiminusi į amžinybę išėjusius artimuosius, draugus, nejučia prasitars, kad Dievulis ją pamiršo…
Pas J. Juknonienę palydėjo seniūnas Algimantas Jurkus. Jį pamačiusi senolė apsidžiaugė, prisiminė, kaip su 90–mečiu ją pasveikino Anykščių ligoninėj po operacijos, kaip tuomet sakiusi „kaip dar norėč pagyvent“. Su 95–mečiu pasveikino namuose. Ligos kaip ir atsitraukė, net maistui, pasak dukros, senoji neišranki, valgo tai, ką ir visa šeima, kartais net lašinukų užsinori, kurie nepriteklių metais buvę didžiausiu skanėstu.
„Išvežtumėt mane į kokius nors senelių globos namus, jums lengviau būtų“, – dukrai Adelei ir žentui Vytautui Kavaliauskams yra prasitarusi J. Juknonienė, priminusi, kad jos 94-erių sesuo Zosė senelių globos namuose dienas leidžia. Taip sakė ne todėl, kad jai čia būtų negera, jaustųsi neprižiūrėta, o tik norėdama, kad dukrai ir žentui rūpestėlių būtų mažiau, juk ir jiems jau nebe jaunystė. Tuo tarpu dukrai niekada tokia mintis į galvą nebuvo atėjusi, nors ne paslaptis, kad prie šimtmečio artėjančio žmogaus priežiūra nėra lengva. „Mamutė bus su mumis iki paskutinio atodūsio, – nuoširdžiai sakė ji, – nes pakankamai per gyvenimą matė nepriteklių ir vargo, tad nors senatvėje tepasiilsi“… Beje, kiek teko bendrauti su senoliais, kad ir geriausiuose globos namuose gyvenančiais, niekas priežiūra ar maisto stygium nesiskundė, tvirtino, kad jiems labiausia trūksta bendravimo su artimaisiais, jų dėmesio ir šilumos.
Į šį pasaulį Juzė atėjo 1921–ųjų rugsėjo 8–ąją kaimyniniame Molėtų rajone Antaliežių kaime. Augo penkios sesės ir brolis. Metas po karų, revoliucijų ir suiručių vos ant kojų besistojančioje Lietuvos valstybėje buvo sunkus. Vos paaugusi ganė kiaules, vėliau – karves. Neprisimena, ar nors vieną žiemą į pradžios mokyklą ėjusi, sako, kad skaityti savarankiškai išmoko. Akys jau pasilpo, o dar visai neseniai „Anykštą“ pirmiau už žentą perskaitydavo, jam, darbuose paskendusiam, rajono naujienas vakare persakydavo.
Didelė šeima vos išgyveno iš dešimties hektarų žemės, tačiau gal neturtas padėjo išvengti okupacijų baisumų, į Sibirą nieko iš gausios šeimos neištrėmė. J. Juknonienė prisimena ir karą, kai ritantis frontui slėpėsi prie namų iškastoje duobėje. „Kokias baisybes pergyvenau, – atsidūsta. – Tuoj po karo ištekėjau savam kaime už našlio, beveik dviem dešimtim metų už save vyresnio Povilo. Ne iš meilės, taip reikėjo, tėvai liepė… Jis savo namus turėjo. Dar buvo gyva uošvienė, teko ją karšinti, auginti du vyro vaikus, o prie jų prisidėjo dar du“.
1965–aisiais palaidojo vyrą, o mirus sūnui Steponui kurį laiką dar pagyveno viena. Tačiau koks ten gyvenimas vienatvėje, tad beveik prieš du dešimtmečius atsikėlė į Anykščių rajoną, pritapo dukros šeimoje. J. Juknonienės tėvų namai išliko iki šiol. Juose gyvena 85–erių sulaukęs brolis Petras.
Kaip ir visi, J. Juknonienė dirbo kolūkyje. Niekas lengvesnių darbų moterims neskyrė, o po jų dar laukė nesibaigiantys darbai namuose. Tačiau nepritekliai, darbas gal ir užgrūdino, kaip sako senolė, „Dievulio pagalba lėmė ilgą gyvenimą“.
Tikėjimas šiai moteriai visada teikė stiprybės ir vilties. Kol išgalėjo, pasiekdavo bažnyčią,, kasdien po kelis rožinius sukalbėdavo, dabar džiaugiasi, kad kunigėlis neseniai aplankė, su ja ilgokai pašnekėjo.
Kalėdos, Kūčių vakaras Adelės ir Vytauto Kavaliauskų šeimoje – ypatinga šventė. Kaip visuomet, atvažiuos abi anūkės ir anūkas, o su jais net šeši proanūkiai – didžiausias prie šimtmečio slenksčio artėjančios J. Juknonienės džiaugsmas.
