Tyla negali išgelbėti gyvybės

Neseniai driokstelėjusi žinia, kad per Nepriklausomybės metus Lietuvoje nusižudė 35 tūkst. žmonių, ne vieną privertė nustebti – nejaugi. Deja, statistika tokia. Maždaug po 950 netekčių kasmet. Arba beveik po tris per dieną. Tauta žudosi, nes serga, sako psichiatrai. O kas daroma, kad ji būtų išgydyta? Potencialiems savižudžiams įvairiais būdais bandoma tiesti ranką. Bet tai nepanaikina reiškinio priežasčių.

Buvo metas, kai šalies keliuose žūdavo 800 ir daugiau žmonių. Ėmus skambinti pavojaus varpais ir aiškintis priežastis, mirčių pavyko sumažinti 4 kartus. Taip pat pavyko pasiekti, kad gerokai mažiau piliečių žūtų gaisruose.

Deja, toks drastiškas savižudybių sumažinimas lieka tolima siekiamybe. Pasaulyje ir Europoje esame tarp dažniausiai besižudančių ir kažin ar greitai pakilsime bent iki Senojo žemyno liūdnos statistikos rikiuotės vidurio. Pagal statistiką 28,7 savižudybės 100 tūkst. gyventojų nė iš tolo nepriartėjame net prie „prastesnių“ šalių, kuriose šis rodiklis 19,5.

Jeigu sugebėtume atsakyti į klausimą, KODĖL žudomasi, būtų galima ieškoti šio reiškinio priešnuodžių. Deja, mūsų psichiatrai į šį klausimą neranda atsakymo, nes, anot jų, ir pasaulyje tai yra mįslė. Esą kiekvienas atvejis individualus. Todėl tenka kovoti įtikinėjimais, kad žudytis beprasmiška. Pinigai leidžiami informaciniams biuleteniams, lankstinukams, seminarams, konferencijoms, pokalbiams, mokymams. Visų tų „priemonių“ tikslas išmokyti, kaip derėtų ištiesti pagalbos ranką atsidūrusiems arti gyvenimo ir mirties ribos. Tačiau beveik nekalbama, kaip prie tos ribos priartėjama. Kaltinamas alkoholis, tačiau neatsakoma, kodėl žmonės geria.

Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) tinklalapyje galima rasti daug statistikos. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje vyrai žudosi penkiskart dažniau nei moterys, kiek savo noru iš gyvenimo išeina nepilnamečių, jaunų, pagyvenusių ir pensinio amžiaus žmonių. Net išvardytos mirčių priežastys. Tačiau nėra vieno konkretesnio apibendrinimo – kokios priežastys stumia žengti tokį žingsnį.

Jeigu nesugebame suskaičiuoti, kiek iš nusižudžiusių nepilnamečių kentė patyčias ir smurtą, ar galime kalbėti, ką darysime? Sunku suskaičiuoti, kiek žmonių palūžo nerasdami darbo? Kiek iš jų išėjo pavargę nuo nepriteklių ir įtemptų santykių šeimoje?

Psichiatrai kartoja: vienos priežasties nebūna, jos susipynusios, todėl reikia gydyti visą visuomenę. Bet vis tiek kaltininką randa – žiniasklaida.

Nors žurnalistus ir šiaip priekabiai stebi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, valstiečių frakcijos Seime narys Robertas Šarknickas registruoja Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Jos nurodytų žurnalistams, kaip jie turi pateikti informaciją apie savižudybes. Neva dabar galiojančių rekomendacijų nesilaikoma, aprašinėjamos nusižudžiusiųjų istorijos ir būdai. Tai, pasak jo, gali skatinti žudytis.

„Anksčiau žiniasklaida tiek nerašydavo, kaip dabar rašo, – tikina siūlomos pataisos autorius. – Kadangi žiniasklaidos prieinamumas didelis, kiekvieno kišenėje yra mobilieji telefonai, paaugliai ir šiaip jautresni žmonės atsivertę iš karto mato pavadinimus ar žiūri tas laidas, kuriose kalbama tomis temomis, poveikis tikrai milžiniškas“, – aiškina R.Šarknickas.

Parlamentaras atviras – rengiant įstatymo pataisas vadovautasi Pasaulinės sveikatos organizacijos išvadomis.

Kodėl atpirkimo ožiu norima padaryti žiniasklaidą, paaiškėjo pasikalbėjus su VPSC Savižudybių prevencijos biuro vadovu Mariumi Strička.

Vedėjas teigia, kad žiniasklaidos griebtasi pamačius, jog tai duoda rezultatų.

„Kuo mes remiamės? Jeigu mes neįgyvendiname kitų priemonių, o savižudybių skaičius sumažėjo ryškiau nei dėl įprastos tendencijos, vadinasi, kažkas darė įtaką. Todėl didžiausias pokytis, kurį pripažįsta ir kitos Vakarų šalys, buvo žiniasklaidos reglamentavimas. Žiniasklaidos požiūrio pasikeitimas iš tikrųjų buvo didelis“, – pripažino M.Strička.

– Ar tikrai visuomenės informavimo priemonės kaltos dėl didelio savižudybių skaičiaus? – paklausėme laikraščio „Anykšta“ redaktorės Gražinos ŠMIGELSKIENĖS.
– Manyčiau, kad poetizuoti savižudybes, idealizuoti jų nereiktų, nes tai jauniems žmonėms, paaugliams daro įtaką. Tačiau nesakyti, kur ar kokioje mokykloje įvyko savižudybė, sakyčiau, būtų neteisinga. Nes priežastys glūdi tos bendruomenės ar mokyklos aplinkoje, nebūtinai tik šeimoje. Kalbėjimas apie tai, kur įvyko savižudybė, kaip tik gali atskleisti problemas, dėl ko tai įvyko. Todėl žurnalistai kaip tik gali būti naudingi visuomenei dirbdami prevencinį darbą.

– Bet kartais būna, kad netektį patyrusi šeima pati nori išsikalbėti.

– Galbūt. Mano praktikoje yra buvęs toks atvejis. Tiesa, buvo kalbama ne apie paauglį, o apie beveik suaugusį, septyniolikmetį, žmogų. Jo aplinka norėjo kalbėti, kad kitiems neatsitiktų panašiai. Jie kalbėjo apie tai, kad nematė jaunuolio, kai jam reikėjo pagalbos. Jie tiesiog neatkreipė dėmesio į tuos ženklus. Manė, kad liūdnas, depresuojantis, nemyli mergina ir t.t. O reikėjo aiškintis, ieškoti psichologo arba psichiatro.

– Dabar galima manyti, kad geriausia būtų, jeigu savižudybių tema žiniasklaidoje būtų tabu.

– Aš pati dirbu nedideliame rajone. Jeigu čia įvyksta savižudybė, slėpsi ar neslėpsi, vis tiek žmonės apie tai žinos. Ir tada ta istorija apauga visokiomis versijomis, detalėmis, kurios dažnai yra ir neteisingos, ir klaidinančios. O nuo to tik blogiau.

– Dabar, atrodo, griebiamasi lengviausio būdo – nukreipti strėles į žiniasklaidą.

– Aš manau, kad tokiais požiūriais mes grįžtame į brandų socializmą. Ten taip pat nebuvo sekso, narkomanijos, nusikaltimų. Buvo viskas gražu, bet ar viso to nebuvo? Tai dirbtinis būdas užtušuoti tas problemas, kurios yra iš tikrųjų. Pripažinimas yra pirmas žingsnis norint ką nors pakeisti.

– Psichologai sako, kad vienos konkrečios priežasties, kodėl žmogus nusižudė, negalima nurodyti…

– O žiniasklaida tai jau ta tikroji priežastis? Tuos nusižudžiusius apklausė, jie prisikėlė iš numirusių ir sako: „Perskaičiau laikraštyje, dar žinias pažiūrėjau ir nusprendžiau – baigsiu gyvenimą“. Tai jau panašu į liudijimus iš anapus. Psichiatrai pasakė, ir nuspręsta – nerašykite. Beje, būtų galima ir taip sakyti, jeigu mes nematytume bendrų draudimų. Jau matome, nieko nebegalima rašyti, apie nieką nebegalima kalbėti. Viskas tampa tabu ir baisiausiomis paslaptimis.