Devyniasdešimt devintuosius metus gyvenanti Bronė Raupelienė gyvai atsimena Vasario 16- osios akto signatarą – dėdę Steponą Kairį.
Sausio 3 dieną sukako 139 metai, kai dabartinėje Kurklių seniūnijoje, Užunvėžių kaime 1879 metais gimė vienas iškiliausių XX amžiaus Lietuvos politikų, vienas iš reikšmingiausiai prie 1918 metų vasario 16- osios akto dėl Lietuvos valstybės atkūrimo prisidėjęs signataras, niekada nesitaikstęs su Lietuvos okupacijomis, inžinierius, profesorius, socialdemokratas Steponas Kairys.
Bent jau vienuose namuose Anykščių rajone S.Kairio veikla nėra tik sausi istoriniai faktai, Užunvėžiuse iki šiol gyvena S.Kairį mačiusi 98- erių metų signataro dukterėčia Bronė Raupelienė.
Nesitaikstymas – S.Kairio
sinonimas
Skaitant S.Kairio biografiją, į akis krenta, kad visą gyvenimą jis nesitaikstė su lietuvių engimu ir valdžios užgrobimais, o valstybės vizija – nepriklausoma ir demokratiška.
S.Kairio tikroji pavardė turėjo būti Tumasonis, bet dėl būsimo signataro senelio kairiarankiškumo giminei prilipo kairių pravardė. Galiausiai, krikštijant S.Kairį, Tumasonio pavardė buvo visai pamiršta.
Būsimas signataras buvo pašalintas iš Šiaulių gimnazijos, nes carinės Rusijos imperijos sudėtyje buvusios Lietuvos gimnazistai turėjo dalyvauti pravoslaviškose pamaldose, nepaisant to, kad jie katalikai. Todėl kartą, pravoslavų šventikui pradedant pamaldas, grupė lietuvių, tarp kurių buvo ir S.Kairys, atsistojo ir išėjo. Už tai S.Kairys buvo pašalintas iš gimnazijos, tačiau į ją grąžintas aukštesnei valdžiai nepatvirtinus gimnazijos sprendimo.
Tačiau, tai tik pirmas nesitaikstymo epizodas, kuris S.Kairio gyvenime kartosis dažnai. Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų jis būdavo šalinamas dėl demonstruojamų principų arba protestuodamas pats pasitraukdavo iš mokymo įstaigų ir net Lietuvos Tarybos, kai ji laviruodama linkdavo rinktis kompromisinius variantus Lietuvos nepriklausomybės skelbimui. Pavyzdžiui, kai Taryba pasirašė 1917 metų gruodžio 11 dienos įsipareigojimus Vokietijai, S.Kairys iš jos protestuodamas pasitraukė.
Dėl pažiūrų S.Kairys vieną vasario 16- ąją, jau po 1926 metų valstybės perversmo, pasitiko įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vienas iš Nepriklausomybės akto autorių, signataras ten atsidūrė taip pat už nesitaikstymą. Į kalėjimą dviems savaitėms S.Kairys buvo pasiųstas už straipsnius 1929 metais išspausdintus laikraštyje „Socialdemokratas“, kadangi jis buvo laikraščio redaktorius.
Kokios tvirtos valios buvo S.Kairys, įrodo ir faktas, kad po 1926 metų perversmo, kai sąmokslininkai nuvertė teisėtai išrinktą Lietuvos Vyriausybę, S.Kairys, kuris buvo Seimo vicepirmininkas, buvo laikomas suimtas kariuomenės generaliniame štabe, bet nepaisant to, vienintelis balsavo prieš teisėtos Mykolo Sleževičiaus vyriausybės atstatydinimą.
Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, S.Kairys kartu su žmona Ona, nuolat rizikavo gyvybe, nes dalyvavo pogrindinėje prieš okupaciją nukreiptoje veikloje (S.Kairys buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas), o maža to, slėpė žydų mergaitę. Mažiausia kas būtų grėsę, jei naciai būtų sužinoję, kad signataro šeima slepia žydaitę – koncentracijos stovykla, bet labiausiai tikėtina – mirties bausmė. S.Kairiui ir jo žmonai O. Kairienei, po mirties, 2005 metais buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Beje, dėl to, kad dalyvavo pogrindinėje veikloje ir dėl to galėjo kilti didesnis pavojus išsiduoti, Kairiai žydų mergaitę su padirbtais dokumentais įtaisė pas kitus žmones.
S.Kairys neapsiriko dėl gręsiančio pavojaus – apie jo dalyvavimą pogrindinėje veikloje naciai sužinojo ir signataras tik per plauką, kai gestapas atvyko į S.Kairio namus jo suimti, išsprūdo pro antrąsias namo duris, kai pro pirmas jau įeidinėjo naciai.
S.Kairys slapstėsi, bet 1944 metais nusprendė bėgti ir žvejų valtele bandė perplaukti Baltijos jūrą į neutralią Švediją. Tačiau valtelę Baltijos jūroje pastebėjo nacių karo laivas ir S.Kairį suėmė. Įkalino signatarą Liepojos kalėjime, tačiau, kadangi, dalį Lietuvos jau buvo užėmusi sovietų kariuomenė ir komunikacija buvo sutrikusi, S.Kairys sugebėjo nuslėpti savo tapatybę ir galiausiai, apsimetęs vokiečių pabėgėliu, pasitraukė į Vokietiją.
Iš Vokietijos S.Kairys baigusis Antrajam pasauliniam karui išvyko į JAV, tęsė socialdemokratijos stiprinimo darbus ir stengėsi atkreipti dėmesį į Lietuvos okupaciją.
Mirė signataras 1964 metais Niujorke, buvo palaidotas Bruklino kapinėse. Ant vienos iš keturių jo memorialo pusių iškalti gediminaičių stulpai ir užrašas „socialdemokratas“, kas rodo, kokia svarbi signatarui, vienam iš pagrindinių lietuviškos socialdemokratijos kūrėjų, atrodė socialdemokratijos idėja.
Atkūrus nepriklausomybę, 1996 metais, S.Kairio palaikai buvo perlaidoti Kaune.
Nuotraukoje – kaimo
istorijos įvykis
„Anykštos“ žurnalistams apsilankius Užunvėžiuose gyvenančios S.Kairio dukterėčios signataro brolio Antano dukters B.Raupelienės ir kartu su ja gyvenančios jos dukters Birutės Žukauskienės namuose, akivaizdu, kad juose signataro atmintis gerbiama ir gyva. Į akis krenta S.Kairio, sėdinčio krėsle portretas, iš abiejų pusių papuoštas trispalvėmis juostomis.
Kaip pasakojo B.Žukauskienė, portretą įrėmino jos sūnus Mindaugas, kuris dabar gyvena Niujorke, tame pačiame mieste, kuriame JAV gyveno S.Kairys.
Moterys mielai vertė nuotraukų albumą rodydamos šeimos nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotas ir S.Kairys. Paklaustos, kaip išsaugojo nuotraukas su signataru, nors vien būti jo giminėmis prie okupacinių valdžių buvo pavojinga, B.Žukauskienė pasakojo, kad dalį nuotraukų gavo iš giminių, dalį surinko iš kitų žmonių. Pasirodo, kad vėl grįžus sovietinei valdžiai, S.Kairio dukterėčia turėjo palikti Užunvėžius, kad nenukentėtų dėl giminystės su signataru. Juk net pats Vladimiras Leninas buvo kalbėjęs, kad socialdemokratai dar didesni priešai bolševikams, nei buržuazinės partijos.
Į kaimą B.Raupelienė grįžo apie 1958 metus. Paklausta, koks buvo pats sudėtingiausias metas per beveik šimto metų amželį, moteris kalbėjo, kad tai karo ir pokario gyvenimo perversmų metai, o geriausias metas yra dabar.
„Mes dar nežinojome kieno tai mokykla, bet mus, vaikus, prie mokyklos fotografuodavo. Nebuvo galima kalbėti, tokie laikai buvo. Mes buvom taip išauklėti, kad kuo mažiau kalbėti“, – rodydama nuotrauką, kurioje matoma Užunvėžiuose už S.Kairio pinigus statyta mokykla, pasakojo B.Žukauskienė. Ji pati lankė savo giminaičio S.Kairio pastatytą Užunvėžių mokyklą.
Šeimos albume saugoma unikali nuotrauka, kurioje užfiksuotas S.Kairys sėdintis su trimis moterimis, kurių viena – signataro dukterėčia B.Raupelienė. Moterys paaiškino, kad nuotraukoje įamžinta akimirka, kai jie eina ieškoti tinkamiausios vietos, kurioje būtų galima pastatyti mokyklą S.Kairio gimtuosiuose Užunvėžiuose.
Paklausta, ar nėra skaudu, kad S.Kairio statyta mokykla dabar apleista, signataro dukterėčia B.Raupelienė sakė, kad labai blogai, jog mokykla apleista.
Beje, Kurklių seniūnijos seniūnas Algimantas Jurkus „Anykštai“ kalbėjo, kad Užunvėžiuose turėtų atsirasti informaciniai stendai apie signatarą S.Kairį, o signataro statyta mokykla nėra apleista, seniūnija nuolat stengiasi tvarkyti pastatą: „Gal tai ir simboliškai, bet rūpinamės, mes patys tvarkėm stogą, kraigą apkalėme, išvalėme. Liko langus užkalti“, – kad seniūnija stengiasi rūpintis mokykla ir neleisti jai sugriūti, kalbėjo seniūnas.
„Dabar, kai vis daugiau kalbama apie S.Kairį, vis daugiau apie jį sužinoma, aš esu sužavėtas. Jis stovi šalia Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Petro Klimo (beje, P.Klimas buvo vedęs Juozo Tumo- Vaižganto sesers Severijos dukterį, – red.pastaba) nesvarbu, kad pažiūros skyrėsi, bet jie visi buvo kartu, buvo Lietuvos patriotai, nesiskirstė kas kokių minčių turėjo. Ir visuose svarbiausiuose įvykiuose S.Kairys figūravo“, – žavėjimosi iš Kurklių seniūnijos kilusio signataro veikla neslėpė seniūnas.
Signataras lankydavosi
gimtajame kaime
Paklausta, ar S.Kairys dažnai lankydavosi gimtuosiuose Užunvėžiuose, signataro dukterėčia kalbėjo: „Per metus bent kartą tai tikrai atvažiuodavo“.
Moteris prisiminė, kad S.Kairys, kaip žmogus buvo nuoširdus, sąžiningas, paprastas, bet ir principingas. B.Raupelienė prisiminė atvejį, kuris apibūdina S.Kairio principingumą: „Vestuvėms jau buvo viskas paruošta, jau ženysis ir atvažiavo jaunikis. Mato, kad ten dėdė (S.Kairys, – red.pastaba) yra. Kavalieriaus pusė ėmė reikalauti didesnės pasogos, daugiau pinigų. Tada dėdė pasakė, kad jei jums reikia pinigų, ne žmonos, tai važiuokit ir ieškokit pinigų, čia pinigų negausite. Tie jaunikiai išvažiavo“, – apie neįvykusias giminaičių vestuves, kuriose jaunikis labiau bandė išpešti pinigų, bet ne susirasti žmoną, papasakojo S.Kairio dukterėčia.
Apie S.Kairį galima išgirsti, kad jis buvo netikintis, tačiau S.Kairio giminaitės, paklaustos apie signataro santykį su Dievu, kalbėjo: „Dėdė Dievu tikėjo, tik netikėjo kunigais. Jis niekam nedraudė eiti į bažnyčią, nekėlė jokių problemų, jei kas norėjo eiti į bažnyčią“. Beje, S.Kairio biografijoje detalė, kad jis būdamas dešimtmetis išvažiavo mokytis į Palangą, susijusi su kunigyste – teigiama, kad Palangos progimnazija garsėjo, kaip „kunigų kalvė“, o S.Kairio tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu.
„Jį su arkliu vežė iki kažkokio geležinkelio, nuo ten į Palangą. Išbuvo Palangoje metus laiko. Grįžo – nemoka lietuviškai kalbėti, juk mokė rusų kalba. Prieš išvažiuojant vienas kaimo žmogus jam pasiuvo batus, kitas paltą“, – ką šeimoje prisimena apie būsimo signataro gyvenimo pradžią pasakojo B.Žukauskienė.
„Kaip suprato, kad reikia mokyti? Jis (S.Kairys, – red.pastaba) mėgo mokytis. Kaimynystėje buvo kunigas, jis dėdę globojo Palangoje. Kaip pasiuvo batus? Pasiuvo, bet koja augo ir batai pasidarė maži. Jie sugadino koją“, – kalbėjo S.Kairio dukterėčia. Ji prisiminė, kad už S.Kairio mokslus mokėdavo tėvas, o vėliau jis pats ėmė užsidirbti mokydamas vaikus.
Šeima saugo signataro
dovanotus tautinius rūbus
S.Kairys, kuris vaikų neturėjo, pasak jo giminaičių, rūpinosi giminių vaikų lavinimu, veždavo jiems dovanų. Paklausta, kas labiausiai įstrigo atmintyje apie S.Kairį, jo dukterėčia B.Raupelienė sakė: „Buvo labai geras, tokių žmonių nebėra ir turbūt nebebus“. Moterys prisiminė, kad S.Kairys veždavo vaikus į teatrą, auklėjo kaip elgtis svečiuose, kaip priimti svečius ir ugdė kultūros supratimą. Dukterėčia prisiminė, kad S.Kairys jai dovanojo sidabrinių stalo įrankių rinkinį (ant jų yra S.Kairio inicialai) ir tautinius rūbus, kurie, pasirodo, iš tiesų nebuvo tokie dažni, kaip galima pagalvoti, nes kainavo didžiulius pinigus. Beje, S.Kairio dovanoti tautiniai rūbai išliko, bet jie, kaip likimo ironija, dabar Niujorke, tame pačiame mieste, kuriame iki mirties po Antrojo pasaulinio karo gyveno S.Kairys. Niujorke jie atsidūrė, nes juos dabar paveldėjo B.Raupelienės dukra B.Žukauskienė, o iš šios tautiniai rūbai atiteko marčiai Jūratei, kuri su moters sūnumi Mindaugu apsigyveno Niujorke. Beje, marti, su šiais istoriniais, signataro dovanotais tautiniais rūbais dalyvaus ateinančioje Dainų šventėje. Su šiais istoriniais drabūžiais ji jau šoko JAV rengtose lietuvių dainų šventėse.
Su kuo draugavo S.Kairys? Garbingo amžiaus B.Raupelienė prisiminė: „Žvyronai nuo Utenos, Klimai (taip pat signataras) ir labai draugaudavo su žydu vaikų daktaru, tos mergaitės, kurią gelbėjo tėvu, Apšteinu“, – prisiminė moteris.
Deja, bet moteris nežinojo kokiu būdu S.Kairio šeima sugebėjo pas save priglausti žydų mergaitę, bet prisiminė, kad Kaune su ja žaisdavo. Mergaitei buvo griežtai prisakyta visur kalbėti lietuviškai.
„Ne, čia atvažiavę nebuvo, tik kartą, aš nežinau koks minėjimas buvo Seime, ne aš mamutę vežiau, ten jai kažkokia žydė padovanojo gėlių“, – deja, bet nieko konkretaus į klausimą, kaip susiklostė S.Kairio gelbėtos žydų mergaitės gyvenimas, negalėjo atsakyti B.Žukauskienė.
S.Kairys Užunvėžiuose pasodino ir sodą, tačiau iš jo beliko tik viena obelis.
