Ekskursijų vadovas Valdas Selenis pasakojo, jog Jonas Basanavičius ne tik buvo gydytojas, mokslininkas, užsiėmė archeologiniais kasinėjimais, bet ir mėgo fotografuoti.
Artėjant vasario 16-ajai, Lietuvos valstybės šimtmečiui, kino teatruose pasirodė kino filmas ,,Grąžinti nepriklausomybę“, pasakojantis apie signatarus: Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį ir Petrą Klimą.
Signatarų namų – muziejaus ekskursijų vadovas Valdas Selenis sakė filmo dar nematęs, tačiau ekskursantai dažnai klausia, ar komiko Olego Šurajevo juostoje vaizduojami signatarai atitinka realybę: ,,Žmonės klausia, na ar iš tikrųjų Petras Klimas buvo toks tylus? Iš pradžių taip, o vėliau – išdrąsėjo, balsas puikiai girdimas visuose protokoluose, o jei paskaitytumėte jo atsiminimus, pamatytumėte, jog jis buvo labai gyvas, kunkuliuojantis žmogus. Mačiau tik filmo plakatą ir galiu pasakyti tik tiek, kad Antano Smetonos barzda buvo ne tokia vešli, o Jono Basanavičiaus akinukai kur kas apvalesni,“ – juokėsi ekskursijų vadovas.
Muziejus įkurtas 1998 metais
Signatarų rūmų muziejus įkurtas 1998 metais, o nuo 2003 -iųjų priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui. Ekspozicijoje pristatomas Lietuvos kelias į valstybingumą nuo XIX a. antros pusės iki Vasario 16-osios Akto pasirašymo. To meto Lietuvos likimą lėmė glaudžiai susipynusi veiklių asmenybių, visuomeninių draugijų, lietuvių tautos ir pasaulio istorija. Tautos politinė sąmonė brendo ne tik kultūrinėse, labdaros, švietimo draugijose, bet ir inteligentų namuose, kai buvo rašomi moksliniai ir publicistiniai straipsniai, redaguojami leidiniai, diskutuojama, kuriama. Čia lankytojai gali pamatyti 1904–1915 metų lietuviškus leidinius, draugijų įstatus ir kitus dokumentus, Lietuvių mokslo draugijos ir laikraščių redakcijų nuotraukas. Įdėmiai išnagrinėję išlikusius šaltinius, ekspozicijos kūrėjai pasistengė atkurti 1917–1918 metų atmosferą. Muziejuje rodomi ir keli filmai iš Sąjūdžio laikų, kuriuos ekskursijos dalyviai gali pamatyti ekskursijos metu. Šios salės sienos papuoštos lietuviškais plakatais, galima pamatyti įvairių draugijų leidinių, Amerikos lietuvių ženkliukų, ordinų, čia leistų leidinių. Taip pat ir tautines juostas, eksponuotas Paryžiuje. Ekskursijų vadovas sakė, kad muziejuje planuojama atidaryti ir dar kelias sales, skirtas diplomatams, signatarų menę.
Signatarų rūmai pasakoja
Lietuvos istoriją nuo
knygnešių laikų
,,Ekspozicija prasideda nuo knygnešių laikų. Eksponuojami ,,Varpo“ ir ,,Aušros“ numeriai, taip pat knygnešių gabentos knygos, žymiausių knygnešių nuotraukos, netgi atsišaukimai (Švento Mikalojaus bažnyčios – dėl leidimo melstis lietuviškai bažnyčiose). Tai Donato Malinausko iškovotas leidimas, vienintelis legaliai lietuviškai atspausdintas raštas spaudos draudimo metais,“ – pasakojo ekskursijos vadovas Valdas Selenis, – ,,muziejuje yra ir draugijos rinkiniuose buvusi Petro Rimšos skulptūra, kuri buvo eksponuojama pirmojoje lietuvių dailės parodoje 1907 metais Petro Vileišio rūmuose. Taip pat galima pamatyti ir kitą P. Rimšos skulptūrą – ,,Artojas“, kuri sužavėjo patį Vydūną.“
Moksleivių dėmesį
pirmiausia prikausto
Basanavičiaus pelėda
Kita Signatarų rūmų dalis – atkurtas pirmojo laikraščio „Aušra“ redaktoriaus, vieno svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininko, gydytojo Jono Basanavičiaus kambarys. ,,Tikrasis Jono Basanavičiaus kambarys buvo kitame pastate – Aušros vartų gatvėje. O Signatarų rūmuose įrengta jo kambario rekonstrukcija. Didelių knygų lentynų viršuje patupdyta ir garsioji pelėda, kuri atskrisdavusi pas signatarą – į ją paprastai pirmiausia atkreipia dėmesį į ekskursiją atėję moksleiviai. Taip pat eksponuojamos 7 J. Basanavičiaus darytos nuotraukos. Jo, kaip gydytojo, daiktai, žmonos – Eleonoros Gabrielės Mol – nuotrauka, jos vėduoklė. Eksponuojamas ir Bulgarijos IV laipsnio ordinas, įteiktas J. Basanavičiui už nuopelnus Varnos miestui, kurį – tuomet antisanitarinėmis sąlygomis garsėjusį – signataras pavertė populiariu kurortu.“ Salėje, šalia J. Basanavičiaus kabineto, eksponuojami jo archeologiniai radiniai: ,,Signataras pats ir užsiėmė kasinėjimais.
Tačiau kai koks nors klebonas jam pasakydavo, jog irgi ieško archeologinių radinių kokiame nors piliakalnyje, signataras sakydavo, jog taip elgtis negalima – tokią teisę turi tik mokslininkai.“
Signatarų rūmuose
saugomas Vasario 16-osios
Nepriklausomybės aktas
Trijų aukštų Signatarų rūmų laiptinė – nedidelė, su metaliniais laiptais ir mažomis arkomis, kurias norint praeiti tenka pasilenkti. Sienos čia dekoruotos įvairiomis kalbomis parašytais tekstais, susijusiais su Lietuvos nepriklausomybe, pirmaisiais spaudiniais.
Būtent trečiajame aukšte saugomas ir Lietuvos nepriklausomybę deklaruojantis Vasario 16-osios Aktas, 2018 – ųjų Sausio 21 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Signatarų namuose – pirmą kartą visuomenei pristatytas prof. Liudo Mažylio Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve rastas 1918 m. vasario 16 d. Nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dokumentas Signatarų namuose bus eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas. Čia tuo metu veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas. Ši draugija buvo ne tik viena iš 1914–1918 metais legaliai veikusių ir savo tautai oficialiai atstovavusių draugijų, bet ir politikų sambūris.
Salėje, prie po stiklu padėto
Akto, budi ir du apsaugos
darbuotojai.
,,Tai vienintelis autentiškas dokumentas, pasirašytas vasario 16-osios data. Vokiečiai pasitikėjo mumis Aktą gražinti. Net matomos žymės, jog Aktas išsegtas iš bylos. Yra ir lydraštis, patvirtinantis, jog iš Vilniaus buvo kovo 22 –ąją išsiųstas dokumentas, pasirašytas visų 20 Tarybos narių ir kovo 26-ąją gautas Berlyne. O prieš tai Aktas tiesiog mėnesį buvo stalčiuje,“ – pasakojo V. Selenis. Čia galima pamatyti ir nedidelį filmuką, kur vaizduojama, kaip vyko Akto rengimo darbai, signatarų kabinetas – Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Emilija Vileišienė. Eksponuojamos ir kelios signatarų nuotraukos.
Pristatoma Antano
Žmuidzinavičiaus
pasiūlyta vėliava
Salėje šalia Nepriklausomybės Akto galima pamatyti ir vieną tuometinę vėliavos idėją – žaliai raudoną dvispalvę. 1917 m. lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime J.Basanavičius vėl siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau nuspręsta, jog ji per sudėtinga. Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja per konferenciją buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Signatarų rūmuose galima pamatyti vieno iš konferencijos dalyvių( Jurgio Šaulio)bilietą su nedideliu žaliai – raudonu kaspinėliu.
Siūlo galimybę surasti
bendrapavardžius
Viena Signatarų rūmų dalis yra skirta žemėlapiams. Svarbus besiformuojančios lietuvių tautinės savimonės dėmuo – Lietuvos teritorinė samprata. Siekis apibrėžti tautos ribas nuo XIX a. pabaigos skatino ir žemėlapių kūrimą gimtąja kalba, formavo modernų bendros teritorijos suvokimą geografine – valstybine bei teritorine prasme. 1989 m. Petras Vileišis išleido geografijos vadovėlį ,,Trumpa geografija, arba Žemės aprašymas“, kuriame pirmą kartą buvo pateikti Lietuvos geografiniai duomenys ir įdėtas Lietuvos žemėlapis, sudarytas etnografiniu principu bei pavadintas ,,Tikroji Lietuva“. Signatarų rūmuose galima pamatyti kelis lietuviškus žemėlapius ir, pasitelkus modernias technologijas, rasti savo bendrapavardžių skaičių tam tikrame Lietuvos regione 1906 metais.
