Daug kas girdėjo, kad prie Šventosios upės, netoli Svėdasų, yra Butėnų kaimas. Šio kaimo bendruomenė trankiai ir smagiai mini ne persirengėlių dieną, tačiau tradiciškai švenčia tikrąjį Užgavėnių virsmą. Tad praėjusį antradienį po Butėnus ir apylinkes klajojo pats tikriausias aukštaitiškas Gavėnas su marga palyda.
Dar prieš vidurdienį garsiai šaukdami, dainuodami, burtaudami, labai geras prekes siūlydami įvairiais pavidalais pasivertę, įsijautę butėniečiai pasirodė atokiame tarpumiškių kaime Vilkabrukiuose. Minios priekyje žengė ir sveikatos visiems linkėjo apsitaisęs Gavėnas. Patenkintos džiaugsmingos pasiliko sodžiaus moterėlės, o ypač seniausioji, dar iš 1921 metų užsilikusi smarkuolė, linksmuolė Janė Prievelienė.
Be sustojimo aplenkta Žalioji, stabtelėjimas Šaltiniuose prie molinio ir jaukaus namelio, kuriame jauna šeimyna su mažiukų vaikelių porele taip smagiai gyvena.
Butėnų pakraščio dvaras – „Barono sodyba“ – be dvasios pasirodė. Kaip užkeiktame dvare – durys visur atviros, o žmogaus net šaukdamas neprisišauki, tik kažkur požemiuose durys virs virst, tačiau žmonių ir ten suieškoti nepavyko. Tik elniai kupeton susibėgę nuo balto kalnelio baugščiai žvelgė. Dar ekskursas į istorinį Jurgio Galo vienkiemį, pasisukinėjimas aukštutiniame kaime – taip gardūs senosios Elzės Šukienės bei jos dukros Jolandos blynai bei naminis vynas. Kaip čia nepamažinus valgio ir gėrimo – juk reikėtų bent dvylika kartų užustalėn sėsti ir gardžiai, riebiai bei sočiai pavalgyti. Tai būdas dosnius metus laimėti, tiesiog laimę, dar ir dvasinę, prisivilioti.
Senoji ulyčia gyva šunų amsėjimu, kuomet vietinio amsiaus balsas atsimušęs į pušynėlio sieną smarkiu aidu atgal sugrįžta ir atrodo, kad anapus upės šuo atsiliepė… Rima šypsosi plačiai, didelį maišą „ubagams“ paduoda, taip perka savo ūkiui ir šeimai sėkmę. Mikucko namuose puikiausia nuotaika, Onutė derasi su užjūrinėmis kupčiankėmis, Jonukas tik šypsosi ir nori su Gavėnu susiimti, bet tas ne tik tvirtas bei miklus, bet ir šmaikštus, tiesiog žodžiu gudriu, išmintingu nuo beprasmio neapgalvoto išpuolio jaunuolį sulaiko.
Bronė Voluntienė smalsiai iš dienos miego pakirdusi žvelgia, iš karto net nesuvokia, kas čia tokie į jos šimtametę ramybę įsiveržė. Kiek jinai gavėnių pragyvenusi, šios, matyt, jau šimtas pirmosios, nes už poros mėnesių ji savo šimtas antrųjų metų sukaktį minėsianti. Čigonė tuoj atkiša jai kortų vėduoklę ir siūlo traukti – laimingiausią. Nors senolė jau labai senai ištraukė ilgo ir laimingo gyvenimo kortą, bet dar nors truputis papildomos laimės, pasisekimų būtų ne pro šalį.
Adolfina Meškausienė deda ant stalo du sūrius, masyvius, tarsi rupiai atskeltos pliauskos, didesnis žemiau, o mažesnis jau padžiovintas – aukščiau…
Rimanta Žvirblienė vaišina pačiu tikriausiu avižiniu kisieliumi, spalgenomis pagardintu. Ech, kaip gardu, smagu mažosioms čigonėlėms, eiliniam „CA“ kareiviui, o ir Gavėnas viską kas saldu gardu ir svaigu labai mėgsta. Šiandien didžio valgio diena, tai kaip smakas kemša, sūrį kanda, gėrimą maukia, net per juodą barzdą varva…
Jonas Klimas nuburbia kaimo gatve karvių ūkio tvarkyti su elegantišku, rausvu japonišku traktorėliu. Jis pagarbos ir didelio Gavėno dėmesio vertas vyras, mat turi bene vienintelį kaime arklį, kuris taip būtų tikęs mūsų kompanijos daktarui joti. Juk jis iš Vingerijos, „nepėsčias“ specialistas. Gal dar kitąmet tą keturkojį šleivakojį panaudosim – jei dėl senatvės nepasiligos ir nebus atiduotas mėsininkui skurlūpiui.
Prisideda iš burtų mokyklos grįžusio jaunimo būrelis, dar keli suaugę. Iš kaukės – veido atpažįstu sustingusio veido, nepaprastai paslaptingą velnią, sukinėjasi ir daktaras „vingeris“ – jam jokių problemų pamatuoti spaudimą ar kitokią pirminę apžiūrą atlikti tik švelniai prisilietus, juk šią stebuklingą dieną jo magija stipri kaip niekad. Giltinė – baisus vaizdas – baltas kaulėtas veidas, juodi drabužiai ir dalgis. Jos nereikia bijoti, nes šiandien ji mirtį ne žmogui, bet visam pasaulio tuštumui, blogiui lemia.
Senąją ulyčią nusiautę žiemavariai pasipylė po butėniškąjį Londoną, po Sero rajoną. Ten mūrinukuose daug linksmų žmonių, daug visokių gėrybių pelnė, tuomet kaip bitelės ratuoti leidosi žemyn. Kiekvieną įžengiamą kampelį stengėsi numindyt, lazda pabaksnoti, burtų burtais pavasarį kviesti ir šaukti visa gerkle: „Žiema, žiema eik iš kiemo ū – ū – ū…“ Ar baisu? Taip beplyšaujant, bedainuojant apie nueinančią žiemą, apie šėmus jautelius ir avinėlių arcavones, didįjį kaimą apgaubė paslaptingos sutemos. Tuomet tad geradarė Lendrina katilą su šiupiniu ant laužo kaitino, visa ką surinkę sudėjome ant stalų, ir visi maži, dideli susirinkę pradėjome šauniausią „ubagų balių“. Srėbėm, valgėm, šildančius, linksminančius, išjudinančius skysčius gėrėme. Kojos jau pačios kilojosi, o dar kai muzikantas Vytautas iš Svėdasų užgrojo akordeonu ir smagią visiems žinomą dainą užtraukė, tai smagu, smagiau, smagiausia buvo. Tarsi visi ir atlėgo, net piktieji teisėjai panorę Gavėną už viliones į piktadarybes bei nuodėmes nuteisti, jo pasigailėti nusprendė. Juk geriausi, uoliausi yra atsivertėliai. Gavėnas dėkodamas už gyvastį išsaugotą pažadėjo visas keturias dešimtis dienų kontroliuoti ar nieks nevalgo draudžiamų valgių, ar nesilinksmina. Už prasižengimus bausti pasirengęs, peiliu prarėžti pilvą ar nurėžti smaližį liežuvį.
Kad karalysčių galios patenkintos būtų, visi sudegino demono iškamšą ant laužo…
