
Nedidelis medžiotojų būrelis iš klubo „Ąžuolynas“ važinėjosi ir dairėsi po medžioklės plotus, turėdami aiškų ir konkretų tikslą – tam tikrame lauko ar miško plote užfiksuoti, suskaičiuoti visus miško gyventojų pėdsakus. Vakarėja. Du pažįstami medžiotojai įsuko į mūsų kiemą trumpam sušilti, pasilabinti ir išskubėjo į Kavarską rezultatų aptarti. Maždaug už gerų dešimties minučių žvilgteriu pro langą. Prie ežero, kur maisto padėta, katinas vakarieniauja, o lapė stovi šalia, nugarą išrietusi, taip demonstruodama savo pyktį ir tarsi tam katinėliui sakydama „Eik tu greičiau iš čia!“. Akimirksnis, ir jau pasitraukia katinėlis šalin, tiesa, irgi nugarą kiek išrietęs, tarsi nepatenkintas.
Rudoji toje pačioje vietoje, kur ką tik katinas buvo pritūpęs paėsti, likusį maistą uostinėja, skanesnį kąsnelį renkasi. Daug skanaus laputei liko nuo Kaziuko šventės, kuri vyko vakar mūsų sodybos kieme. Fotografuoju kaip paprastai – pro langą. Ir toks geras jausmas užplūdo, kai prisiminiau, kad vos prieš dešimt minučių kieme du medžiotojai buvo, o dabar sau laputė ramiai vakarieniauja, lyg žinodama, kad visi medžiotojai jau tolokai nuo čia. Na ir gudri gi tu esi, lapute snapute! Gal todėl ir savo sveiką kailį ir gražią ilgą uodegą išsaugai.
Pagaliau Budri laputė grįžo iš gastrolių
Vasario 27-oji. Labai šalta diena. Ryte minus 22 laipsnius šalčio Budriuose termometras rodė. Net viena mūsų mašina viduryje kelio staiga atsisakė per tokius šalčius vaikučius į darželį vežti – daugoka mašinos mechanizmams šaltuko naktį, matyt, buvo. Žiema parodė mums savo nagelius, bet mes su vyru vis vien jau džiaugiamės pirmą žiemą sėkmingai kaime pragyvenę.
Truputį užtrukome, bet mums pavyko sėkmingai nuvežti linksmus vaikučius į darželį, o tą atsisakiusią dirbti mašiną partempėme ir priešais saulutę šildytis palikome, tepastovi ir tepersigalvoja dėl vežiojimo.
Patogiai ir šiltai įsitaisiusi prie kompiuterio, rašau naują straipsnį. Žinau, kai kas sako, kad laisvojo žurnalisto statusas – joks statusas, bet man šis laikotarpis labai patinka, kai galiu mėgautis savo nepriklausomybe ir darbui rinktis sau patogų laiką.
Labai malonu pakelti nuo kompiuterio klaviatūros akis ir žvilgterėti pro langą ežero link. Ir spėkit, ką gi aš pamačiau? Ogi savo Budriąją laputę! Aš ir visi budriečiai jau taip jos pasiilgome! Ji sveika ir gyva! Nemačiau jos nuo sausio pabaigos! Ir kurgi tu, išdykėle, buvai? Girdėjau žmones kalbant, kad kažkur pakarklėje pagautų žuvelių iš žvejų gaudavai.
Gal net kiek ūgtelėjusi ta mano laputė. Fotografuoju pro langą, priartinusi objektyvą. Manęs laputaitė nemato. Pasivaišina, ką esu paukšteliams ir kitiems praalkusiems palikusi, apsilaižo ir nutipena tolyn per ledinį ežerą. Ateik dar kada, lapute, gerai? Juk skanu buvo, prisipažink.
Iš ankstesnių istorijų apie laputę
Sausio 28-oji, sekmadienis. Kepu blynų vaikučiams. Žvilgteliu pro langą į ežero pusę – ogi rudoji irgi pietauja! Keptuvę dedu į šoną, čiumpu fotoaparatą, kviečiu vaikučius prie lango. „Oi, lapute, – galvoju, – tu tik būk atsargi. Šiandien medžiotojų būrelis medžioja kažkur tolėliau nuo čia“.
Žinau, kad šiandien yra paskutinė šio sezono medžioklė. Vidinė nuojauta kužda, kad mano laputė saugi. Nufotografavusi grįžtu blynų kepti. Matau, kad laputaitė vis šalia sukiojasi: prie ežero nubėga, į kiemą grįžta, vėl atgal. Lauke snyguriuoja, kailiukas sušlapęs. Tokia jau, lapute, tavo dalia… Bent jau kąsnelį skanesnį gavai
Sausio 26-ąją lapė grįžo į mūsų kiemą. Pasiėmė maisto (buvau palikusi dešros ir batono), pabėgėjo link laukų ir, kojyte lengvai prasikasusi duobytę, palikusi ten tą kąsnį, snukučiu sulygino žemes. Vėl grįžo atgal, kur dar buvo likę būtent jai padėtų gabaliukų, tarsi nugvelbdama, tarsi vogdama nusinešė tolyn, ir vėl į laukų pusę…
Po kokio pusvalandžio vėl pastebiu laputaitę, po kiemą bešmirinėjančią. Takeliais, lauko plytelėmis sau vaikšto (teisingai, – galvoju, – darai, lapute, gi taip letenėlėms šilčiau ir sausiau!), viską apžiūrinėja, apuostinėja. Žiūriu, jau visai šalia verandos ji! Oi, drąsuolė! Va, jau nuskubėjo į kitą kiemo pusę, skubu ir aš į kitą kambarį pro kitą langą stebėt. Apuostinėjusi lauke paliktą, žmogaus rankomis liestą audeklą (kartais juo uždengiame mašinos priekinį stiklą, kad neapšaltų), nuskuba žemyn, link ežero. Nustembu dar daugiau, nes ji ten ima lyg šokinėti, lyg dūkti. Pasiėmusi žiūronus, bandau įžiūrėti – gal pagavo, pavyzdžiui, kokią lauko pelytę? Gaila, tolokai rudoji, ir nuo kalnelio kiek nusileidusi, tad iki galo jos to džiaugsmo priežasties nesuprantu. Bandau eiti į lauką ir atsargiai artinuosi – labai smalsu, ar ji ką pagavo, ar tiesiog dūksta, skaniai papietavusi! Ką gi – tikslaus atsakymo šiandien neturiu, bet, matyt, ateityje dar turėsiu ką papasakoti apie savo viešnią…
Kviečiame skaitytojus el.paštais – vidmantas.s@anyksta.lt ir robertas.a@anyksta.lt – savo užfiksuotais gamtos vaizdais, galbūt ir su aprašymais, dalytis su portalo anyksta.lt skaitytojais.