Beveik dingęs Signataro kaimas

Užunvėžių baloje ,,pakabinau‘‘ savo visais keturiais ratais varomą ,,Subaru‘‘. Gal dėl to man šis kaimas tapo mistiniu, tokiu savotišku kaimu – vaiduokliu. Nežinantiems, kur tie Užunvėžiai yra, nesugebėčiau papasakoti: visai jie netoli, gal tik kokie 10 km nuo Anykščių, į pietryčius. Galima į Užuvėžius važiuoti pro Storius, galima pro Antruosius Kurklius, galima mėginti raizgytis ir iš Ukmergės-Utenos plento.
Užunvėžiai turi veikiančią bažnyčią, kapines, didžiulį buvusios mokyklos pastatą ir stogastulpį, žymintį Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos socialdemokratų patriarcho Stepono Kairio gimtosios sodybos vietą.

Mišios Užunvėžių bažnyčioje
labai individualios

Prie pat stogastulpio yra kelio ženklas, nurodantis, kad už 100 metrų buvo namas, kuriame gimė Signataras. Gal kažkur yra ir daugiau tų ženklų, bet man jų aptikti nepavyko. Apskritai, regis, informacinės nuorodos statomos dviejų kategorijų žmonėms – tiems, kurie ir taip žino, kur važiuoti, arba tiems, kurie apskritai nesigaudo, kur esą. Pastarieji ieškodami kokio jiems labai reikiamo objekto apsuks nereikalingą šimtą kilometrų ir vis tiek bus įsitikinę, kad viską padarė teisingai, juk važiavo ,,pagal nuorodas‘‘.
Aš Užunvėžį radau pamatęs bažnyčios bokštą. Gera bažnyčia. Tikra. Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiu, kad į ją atėjęs melstis neužmirši, ko atėjai… Į bažnyčią veda liepų alėja, šalia – klebonija, prie kurios suklypusi tvorelė. Nesmagiai jaučiausi eidamas tolygiai sniegu užklota alėja. Jokių gyvybės ženklų. Net šunėko pėdsakai link bažnyčios driekėsi tik kelis metrus, paskui gyvulys apsigavojęs ir grįžęs į kelią.
Prie bažnyčios durų atremta šluota, ant durų – skelbimas, jog sekmadieniais mišios nuo 13 val. 30 min. bei Vasario 16-osios renginių grafikas. Sekmadieniais čia atvyksta kunigas – dr. Nerijus Vyšniauskas. Pagrindinė kunigo darbovietė – Kavarsko parapija. Antraeilė – Kurklių parapija, bet ir Užunvėžiuose, kaip nurodoma, kiekvieną sekmadienį vyksta mišios. Užunvėžio kaime, kaip sako visagalis internetas, 22 gyventojai. Vietiniai sako, kad šaltuoju metų laiku mišios Užunvėžiuose labai jau individualus užsiėmimas: pasimelsti ateina vienas kitas kaimo gyventojais, kartais kas iš Antrųjų Kurklių atvažiuoja.
Klebonijoje, žinoma, dešimtečiais klebonas negyvena ir žiemomis vargu ar dvasininkas į ją apskritai užsuka. Nuo bažnyčios šventoriaus į visas puses plyti laukai ir dideliais atstumais viena nuo kitos išbarstytos sodybos.

Signataras statė mokyklą, jo
kaimynai – bažnyčią

Nesidedu didžiu gyvenviečių planavimo specialistu, tačiau drįstu spėlioti, kad Užunvėžių bažnyčia pastatyta ,,ne vietoje‘‘, kaip ir gana įspūdingas mokyklos pastatas. Kuriems galams šių brangių statinių kažkur vidury laukų reikėjo? Ir bažnyčia, ir mokykla pastatytos tuo pačiu metu, pačiame pirmosios Nepriklausomybės saulėlydyje (bažnyčia pašventinta 1940-ųjų rugpjūčio mėnesį). Taigi, po to, kai jau buvo iš Maskvos parvežta saulė, o Lietuva tapo LTSR.
1926 metais gatviniame Užunvėžių kaime – 212 gyventojas, 1927-aisiais kaimas išskirstytas į vienkiemius. Nedidelis kaimas visgi buvęs labai laimingas – jame 1879 metais gimė S.Kairys, o dviem dešimtmečiais vėliau – Antanas ir Jonas Banėnai. Pirmasis jų buvo inžinieriumi ir karininku, antrasis – matininku. Banėnai finansavo bažnyčios gimtajame kaime statybas. Beje, Užunvėžių bažnyčia – priešpaskutinė Anykščių rajone pastatyta bažnyčia, ,,jauniausioji‘‘ – per karą pašventinta Inkūnų bažnyčia.
S.Kairys Užunvėžių mokyklos statyboms skyrė 1939 metais gautą 8000 litų premiją. Tuo metu panašiai tiek kainavo naujas ,,Ford‘‘ automobilis arba 53 karvės. Miesto darbininkas tarpukariu per mėnesį uždirbdavo 200-300 litų, o ,,bernas‘‘, dirbantis pas ūkininką, už visų metų darbą dažnai gaudavo ne ką daugiau nei 300 litų.
Banėnas netoli savo gimtinės dar ir hidroelektinę 1937-aisiais pastatė, kuri suko malūną ir lentpjūvę. Na, bet čia, sakykim, biznis, investicija. Tačiau kraštiečių lėšos mokyklos ir bažnyčios statyboms rodo šiais laikais sunkiai suvokiamą jų kilnumą.
Beje, Jono Banėno sūnus Jonas beveik prieš dvidešimt metų atstatė tėvo ir dėdės hidroelektrinę.
Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus ,,Anykštai‘‘ sakė, kad S.Kairys turėjęs savitą požiūrį į bažnyčią: Dievu Signataras, matyt, tikėjęs, tačiau dvasininkų nepamėgęs. ,,Manau, kad S.Kairys ir Banėnai finansuodami didžiąsias statybas Užunvėžiuose savo veiksmus derino. Pinigus dėjo ten, kur jiems atrodė svarbiau, bet siekė bendro tikslo,” – kalbėjo seniūnas.

Sutikau gerą Liūtą

Visai prie pat S.Kairio tėviškę žyminčio stagastulpio (autorius Jonas Tvardauskas) stovi senas dviejų galų namas. Kiek toliau, prie kitos sodybos, matau žmogų su didžiuliu šunimi. Einu kalbinti. Algimantas Vaitiekūnas sakėsi esąs ne visai vietinis, tik kiek daugiau nei penkiasdešimt metų Užunvėžiuose gyvenąs. Pirmam sutiktam Užunvėžių gyventojui 88-eri, tačiau nesiverčia liežuvis jo vadinti senuku. Vyras pasakojo šeimos nesukūręs, gyvenąs kartu su viengunge seserimi. Dirbo kolūkyje brigadininku, paskui ūkininkavo.
Dar vienas man nesuprantamas niuansas – kodėl jau per pirmąją kolūkių stambinimo bangą Užunvėžiai tapo ,,Nevėžio‘‘ kolūkio pagalbine gyvenviete, kurios centras – Antrieji Kurkliai. Gal, sakau, bažnyčia ir Signataro statyta mokykla nervino komunistus ir jie nusprendė: ,,na na, pažiūrėsim, kiek jūsų šitam kaime liks‘‘.
Ne kažin kas senųjų kaimo gyventojų ir liko. Bet, mano laimei, naujų atsirado. Pravažiavęs S.Kairio tėviškę ir A.Vaitiekūno sodybą, manau, kad toliau važiavau buvusia pagrindine Užunvėžių gatvinio kaimo gatve. Išvydęs ant kelio išmaltą duobę, nusprendžiau ją apvažiuoti ir įsmigau į balą. Viršutinis ledas įlūžo, automobilio ratai brūžino prieš polaidį suformuotą ankstesnį ledo sluoksnį. Degančios sankabos kvapas gožė buvimo Signataro tėviškėje džiaugsmą. Tačiau per S.Kairį, na, žinoma, netiesiogiai, atėjo išganinga mintis, kaip ieškotis pagalbos. Prisiminiau, kad kažkur netoli Signataro tėviškės gyvena LSDP Anykščių skyriaus pirmininkas Dainius Žiogelis. Skambinu jam. D.Žiogelis per atstumą ,,sunaviguoja‘‘ mane iki Liūto Jakubausko sodybos. Pastarasis, regis, net pradžiunga, kad savuoju ,,Subaru‘‘ galės maniškį iš balos ištraukti.
Išgelbėjęs Liūtas pasikviečia kavos. Jau pagal vardą galima spręsti, jog būsiu radęs kažką įdomaus… O pavėsinėje už rankenų sukabintos, vėjyje maskatuojančios keptuvės, pagal dydį ir medžio rūšį surikiuotos malkos bei gerų dešimties metrų ilgio ir gal dvidešimt centimetrų diametro paruoštas naujas vėliavos stiebas byloja, kad mano gelbėtojas – žmogus su fantazija. Jis pasakojo, kad buvęs tikras miestietis – Vilniuje gimęs ir gyvenęs, tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs, apie 1995-uosius neteko darbo, o ir žmonai su darbu buvę prastai, todėl pora ėmėsi žemės ūkio. Pardavė butą Vilniuje, nusipirko sodybą su 3 hektarais žemės, įsigijo karvę. ,,Uošviai ūkininkavo kitame rajone. Prieš žiemą jie mums atidavė tris savo karves nusprendę, kad jie žemės ūkio jau atsikando,” – šypsojosi p. Liūtas. Ta pirmoji žiema naujiesiems ūkininkams buvo įspūdingiausia, reikėjo ne tik pratintis prie naujojo amplua, bet ir lyg pokariu karvėms trūko šieno, juk banda neplanuotai išaugo. Dabar Jakubauskai nebeūkininkauja – liko tik vištos ir triušiai, o ir į visą ankstesnę „karjerą” žemės ūkyje L.Jakubauskas žiūri su ironija – daug vargo ir mažai naudos.
Prie Jakubauskų namo, kol nepastatytas didysis vėliavos stiebas, kabojo maža trispalvė, o kai per valstybines šventes valdžios atstovai S.Kairio tėviškėje sako kalbas, abu Jakubauskai sudaro didžiąją dalį vietinės auditorijos.
Kaimynystėje, tiksliau, Užunvėžių masteliais kaimynystėje, sodybą turi aktorius Vidas Petkevičius. Tiesa, jis joje lankosi tik šiltuoju metų laiku, bet kai atvažiuoja, įsilieja į bendruomenės gyvenimą.
Ketinau išvažiuoti iš Užunvėžių ir nusprendžiau, kad šį kartą jau reikia važiuoti tik ten, kur yra automobilių vėžės – kitaip bus nesmagu antrą kartą prašyti p.Liūto pagalbos. Bevažiuodamas vėžėmis pataikiau į sodybą, kurioje dviejų galų namas su gonkais. Prieš pat sodybą kryžius, šalia jo- medžiotojų bokštelis. Matau kieme pažįstamą žmogų – tai buvęs vienas iš Anykščių ugniagesių vadų Danielius Vitonis, pagalius rankose nešąs. ,,Pas pamaldų medžiotoją pataikiau,‘‘ – šaipausi. Šeimininkas šypsosi…
D.Vitonis – iš senųjų (arba tikrųjų) Užunvėžių gyventojų. Jis 1969 metais baigė Užunvėžių aštuonmetę mokyklą, ši laida ir buvusi paskutinė. Vidurinę D.Vitonis baigė mieste, į Anykščius per Storius važinėdamas motociklu.
Dar neseniai Užunvėžiuose gyveno p. Danieliaus motina, o po jos mirties namas liko sodyba, į kurią Vitoniai atvyksta laisvalaikiu. Kaip ir dera S.Kairio kaimynams – Vitonių name ant sienos kabo trispalvė. D.Vitonis vedžiodamas po lauką žurnalistą aiškino, kur, kurioje pusėje, kieno namas stovėjęs, kokie ir iš kur keliai vedę į Užunvėžius. Man jo pasakojimas gražus net ne dėl to, kad žino, už kurio krūmo kieno namo pamatai likę, bet dėl to, jog labai aiškiai junti, jog žmogus gali daug metų gyventi kažkur kitur, tačiau namų, aplinkos pojūtis niekur neišsitrina.
Išvažiuodamas iš Užunvėžių užkylu ant kalnelio, ant kurio stovi S.Kairio statyta mokykla. Norėjau rašyti ,,atokiau stovi‘‘, bet prisiminiau, kad viskas Užunvėžiuose yra ,,atokiau‘‘. Po mokyklos uždarymo joje kurį laiką veikė biblioteka, parduotuvė, buvo apgyvendinami kokie nors stovyklautojai. Sprendžiant pagal užrašus ant sienų, stovyklautojai buvę raštingi ir mokėjo naudotis įrankiais – kreida ar bent vinimi…