Pirmasis genocido aukų muziejaus direktorius, istorikas Gintaras Vaičiūnas parengė žinyną apie visus žinomus žuvusius partizanus Anykščių krašte, kuriam medžiagą autorius rinko daugiau nei 20 metų.
Apie iki šiol visuomenę jaudinantį partizaninį karą Lietuvoje, ir ypač Anykščių krašte, apie skaudžius šio karo įvykius G.Vaičiūnas papasakojo „Anykštos“ skaitytojams.
– Kokios buvo partizaninio karo Lietuvoje ir, žinoma, Anykščių rajone, priežastys?
– Pirmas rimčiau tyrinėjęs šią temą buvo Kęstutis Girnius. Jis, dar gyvendamas JAV, 1988 m. išleido knygą „Partizanų kovos Lietuvoje“. Aš pritariu jo nuomonei, o kiti istorikai irgi nelabai ją gali paneigti. Pirmoji priežastis – patriotizmas ir pirmosios sovietinės okupacijos patirtis, kita priežastis – masinis sovietų valdžios ir okupacinės kariuomenės teroras, kai į kariuomenę gaudė šaukiamojo amžiaus vyrus, buvo daug žudynių, sodybų deginimų ir plėšimų, masinių suėmimų ir kankinimų, o tai skatino eiti į mišką. Dar viena priežastis – Vakarų intervencijos viltys. Iki šių dienų Lietuvoje ne vienas kartoja dar Stalino laikais čekistų agentų plačiai paskleistą gandą apie tai, kad ,,amerikonai“ nuolat per Amerikos balsą skelbė, kad ateis vaduoti Lietuvos, o kvaili kaimo bernai tik dėl to sėdėjo miške ir laukė išvadavimo.
Dar 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kur įsipareigojama atkurti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Atlanto chartiją, be JAV ir Anglijos, pasirašė daugelis Vokietijos okupuotų Europos šalių emigracinių vyriausybių ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, bet niekada jos nesilaikė, kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių. Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija, Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Bet jie nežinojo, kad Atlanto chartija pasirašiusi SSRS sugebėjo dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje išsiderėti tylų sąjungininkų – JAV ir Didžiosios Britanijos – abejingumą pakartotinei okupacijai, žodžiais neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų, bet dėl Baltijos šalių niekas nesirengė kariauti su SSRS.
Iš kur kaimo žmonės žinojo, kas ten parašyta? Iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškos administracijos pareigūnų. Nors Lietuva buvo okupuota, visa administracija vietose buvo lietuviška – policija, viršaičiai, valsčių valdybos (o pogrindis, kuris ginklais prieš vokiečius nekovojo, bet, pavyzdžiui, agitavo jaunuolius nestoti į SS legionus, buvo gana stiprus), juos pasiekdavo pogrindžio leidiniai, jie žinojo apie Atlanto chartiją, informacija sklido iš jų.
Ką kalbėjo? – Baigsis karas ir Lietuvai iš karto bus grąžinta nepriklausomybė, šalys grįš prie tų pačių sienų, kaip prieš karą. Tai žinojo net paprasti ūkininkai. Žinoma, vokiečiai draudė tokias kalbas, už jas bausdavo, sodindavo į kalėjimus, vykdė represijas, bet, kadangi vokiečių valsčiuose buvo labai nedaug, o vietinė valdžia lietuviška, šioms idėjoms plisti dirva buvo labai palanki.
Kai 1945 m. baigėsi karas ir niekas nepasikeitė, Lietuva taip ir neatgavo laisvės, apie pusė partizanų sudėjo ginklus ir legalizavosi, o miškuose liko pasiryžėliai kovoti iki laisvės arba mirties.
– Dalis ėjo, kad atsilaikytų, sulauktų to meto?
– Pasirinkimą kovoti ar slapstytis be ginklo ir sulaukti, kada Lietuva vėl bus nepriklausoma, nulėmė keletas dalykų. Dalis partizanų Nepriklausomybės metais buvo šauliai ar prie vokiečių buvo tarnavę P.Plechavičiaus vietinėje rinktinėje. Jie buvo davę priesaiką kovoti už Lietuvą ir jie tos priesaikos laikėsi. Daugelis jaunų vyrų nesiruošė atiduoti savo gyvybės už SSRS pergalę kare, todėl slapstėsi. Juos jau nuo 1944 m. rugsėjo čekistų kariuomenė pradėjo gaudyti, tokių operacijų metu sulaikytuosius arba prievarta siųsdavo į karinio mokymo stovyklas, arba į lagerius, arba žudydavo vietoje. Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes besislapstydami pavieniui daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių ,,skrebų“ gaujas. Pirmaisiais partizaninio karo metais (1944-1945m.) partizanai veikė gana atvirai dideliais būriais, dažnai dienos metu. Slėptuvės buvo statomos atviro tipo, dažnai fortifikuotos, kad būtų galimybė atsišaudyti, greta slėptuvių buvo kasami apkasai. Tarkim, Burbiškio miške buvo dešimt fortifikuotų žeminių, kurios faktiškai buvo ne paslėptos, bet įtvirtintos.
Kodėl? Daugelis manė, kad visa tai bus reikalinga tik trumpą laiką, nes karas pasibaigs ir tie apkasai taps nebereikalingi, nes Lietuva vėl bus laisva.
– Šios žeminės, įtvirtinimai nebuvo ilgalaikiai punktai, kuriuose galima gyventi ir slėptis?
– Partizanai manė, kad jei juos puls karinis dalinys, geriausia bus priešintis įtvirtintoje vietoje. O ant lygaus lauko juk daug lengviau nušaus. Todėl stengėsi įsivirtinti. Pasitaikydavo, kad slėptuves iškasdavo net arkliams. Mūsų rajone to nesigirdėjo, bet toks faktas žinomas Labanoro girioje 1945 m. įtvirtintoje partizanų stovykloje netoli Kiauneliškio.
– Ar pagrįsti teiginiai, kad sovietų kariuomenė lietuvius, kaip ir kitus „likusius okupuotoje zonoje“, siuntė į pavojingiausius ruožus, kartais net be ginklų, kad ant jų vokiečiai iššaudytų šaudmenis? Teisybė tai, ar legendos?
– Rusų kariuomenėje buvo labai daug netvarkos. Matėsi vien iš žuvusiųjų skaičiaus, kaip buvo elgiamasi su kareiviais, bet Raudonojoje armijoje atrankos pagal tautybes nedarė, visi turėjo eiti mirti už Staliną ir komunistų valdžią. Privilegijuotos klasės kariuomenėje buvo trys: politrukai (politiniai vadovai), aboznikai (įvairūs užnugario daliniai, kurie rūpinosi fronte veikusios kariuomenės aprūpinimu) ir čekistų kariuomenė, kuri veikė reguliarios kariuomenės užnugaryje.
– Koks buvo Lietuvių šauktinių likimas?
– Lietuviai, Raudonosios armijos naujokai, kentė nuolatinį badą, gyveno apmokymų stovyklose antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis, kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Pvz., Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija, abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė. Tokie atvejai apmokymo stovyklose buvo nereti. Visa savo nepasitenkinimą uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose išsakydavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo savo vadovybei. Cituoju, ką rašė lietuviai iš RA naujokų apmokymo stovyklų. Šauktinis V.Vačys savo laiške į namus rašė: „milinė mums atstoja visą patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies, arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną stovykloje miršta po 2 ar 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtumėm patenkinti.“Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo. Daug kas nusižudė. Nemirę nuo bado ir ligų, nepabėgę bei nenusižudę iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, – save laiške rašė mobilizuotasis A.Paliūnas.
– Kiek vyrų sugavo į sovietinę kariuomenę?
– Kiek iš Anykščių rajono – duomenų neturiu, tam reikia didelių tyrimų. Bet kiek iš Lietuvos pakliuvo, kiek žuvo – tyrinėta kitų istorikų. Iš viso sovietai per pusantrų metų, nuo 1944 m. rugpjūčio mėn iki 1945 m. pabaigos, į Raudonają armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių. Iš jų daugiau kaip pusė – 44 600 – į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų pakeliui į karines stovyklas ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Iš 70 000 mobilizuotųjų kare žuvo kas trečias, ne mažiau kaip 25 000 arba (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių. Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai , Alfonsas Riška ir Juozas Dziena – buvo pabėgę iš Raudonosios Armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, jų sodybas sudegins. Visi keturi, stengdamiesi išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas jų iš fronto į namus nebegrįžo. Ir tai tik vieno nedidelio kaimo nuostoliai.
– Kiek Anykščių rajono gyventojų išėjo partizanauti?
– 1945 metais bendras skaičius galėjo siekti nuo 800 iki 1200 kovotojų. Smarkiai partizanų gretas apretino 1945 m. vykusi legalizacija ir didelis žuvusių partizanų skaičius. Iš viso 1944 m. Anykščių rajone žuvo 44, o 1945 m. net 295 partizanai. Tuo metu partizanų rajone sumažėjo per pusę ir partizanaujančių skaičius siekė apie 450 kovotojų.
– Kada Anykščių rajone baigėsi partizaninis karas?
– Baigėsi 1953 metais. Tais metais pas mus žuvo 5 partizanai, jie jau veikė pavieniui, juos visus, beje, nužudė MGB agentai smogikai. Paskutinis 1953 spalio 23 dieną Putriškių kaime nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis – Žvalgas. Yra likusios jo negyvo nuotraukos, beje, visi paskutiniai buvo nuo Traupio ir Troškūnų.
Ilgiausiai veikęs partizanas mūsų rajone – Vytautas Petronis – Nemunas (jis veikė kartu su Antanu Kraujeliu), legalizavosi 1954 metų kovo 11 dieną – metai po Stalino mirties. Partizanas legalizavosi nesuderinęs su Kraujeliu ir, kiek žinau, Kraujelis po to turėjo problemų. Plačiai išreklamuota, kad jam sovietų valdžia dovanojo, buvo įdarbintas Spartako artelėje darbininku. Čekistai, matyt, taip elgėsi su V.Petroniu todėl, kad tikėjosi ir A.Kraujelio legalizacijos.
– Kiek iš viso žuvo partizanų Anykščių rajone?
– 819 partizanų 221-oje rajono vietovių. Gali būti ir daugiau, bet tikrai ne mažiau. Žinyne, kurį paruošiau, yra pavardės ir tų, kurie slapstėsi be ginklo, nepriklausė partizanų judėjimui, bet irgi buvo nužudyti okupantų. Tokių buvo 187.
– Dėl kokių priežasčių buvo nužudyti beginkliai žmonės?
– Daugiausia mūsų rajone iš beginklių civilių okupantai ir ,,skrebai“ nužudė šaukiamojo amžiaus vyrų, kurie slapstėsi be ginklo – 105. Yra nužudytų ryšininkų bei partizanų šeimų narių. Dalis jų žuvo susirėmimų tarp partizanų ir okupantų metu arba buvo nužudyti kerštaujant. Yra nužudyta net mažamečių vaikų , pvz., 11 metų Bronius Paulavičius iš Šlavėnų kaimo buvo nužudytas Anykščių šilelyje. Šio vaiko kūnas su aiškiomis kankinimų žymėmis 1948 m. buvo rastas prie Šlavės upelio. Vietiniai žmonės matė tuo metu netoli tos vietos vaikščiojant du Anykščių ,,skrebus“. Paulavičių šeima netrukus buvo ištremta į Sibirą, matyt, todėl, kad nebandytų ieškoti vaiko žudikų. 14 metų Jonas Kaminskas, partizanų ryšininkas, nukankintas miške netoli Plikiškių kaimo 1947 m. Žmonės kalbėjo, kad tai Plikiškių kaimo rusų, dirbusių Šimonyse ,,skrebais“, darbas. Čekistams apšaudant Pajuodų namus Galvydžių kaime, iš jų tuo metu tik ką buvo pasitraukę partizanai, 1946 m. buvo nušautas Ados Pajedaitės –Starkienės kelių mėnesių kūdikis, gulintis lopšyje, kulka jį kliudė perėjusi per sieną. Ne kartą yra žuvę partizanų ryšininkai bei rėmėjai, kurių namuose būdavo aptinkami partizanai. Susišaudymų tarp čekistų ir partizanų metu kartais juos nušaudavo netyčia, o kartais jau pasibaigus susišaudymui, iš keršto. Taip žuvo Marijona Juodelienė iš Žukauskų kaimo, Rozalija Žarckienė iš Šeimyniškių, Stasys Žibikas iš Jackagalio, Antanas ir Emilija Tamošiūnai iš Galvydžių, Elena Pajedienė iš Šeduikių. Būdavo, kad čekistai ar ,,skrebai“ žmonių nešaudydavo, bet uždaužydavo su šautuvais ar basliais. Toks atsitikimas buvo Žibučių kaime 1946 m., kai kareiviai šautuvo buožėmis savo namuose uždaužė du brolius – Bronių ir Petrą – Kuojas, nes jie nepasakė, kad pas juos slėpėsi partizanai. Vienam iš brolių buvo taip smogta į galvą, kad net akys iššoko iš akiduobių.
Oficialiai Stalino represinė mašina buvo užsukta 1944 metų gruodį, kai atvažiavo SSRS čekistų vado Berijos 1-asis pavaduotojas Sergejus Kruglovas į Lietuvą. Jis instruktavo čekistus, kaip jiems elgtis vykdant operacijas prieš Lietuvos gyventojus. Nurodymas skambėjo taip: „Užtenka švelnaus elgesio, to sentimentalumo. Šukuokite miškus, kirtimus, kaimus. Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikia. Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų kaimu. Tuos kaimus sudeginkite, turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“. Po šitos kalbos sekė Berijos įsakymas, kuriuo čekistų kariuomenei duota visiška veiksmų laisvė. Tada ir prasidėjo masinės žudynės ir sodybų deginimai.
Kitoje dalyje pasakosime, ar iš tiesų partizaniniame judėjime beveik nebuvo aukšto laipsnio karininkų ir kas nutiko, kad po operacijos prieš vieną iš partizanų, pareigomis buvo pažeminti operaciją kuravę čekistai net Vilniuje.
