
Gyvenant prie Budrių ežero (Kavarsko sen.) ir žinant jo legendą, tie duslūs ežero ledo pokštelėjimai ir trinktelėjimai tikrai primena karietos ratų dundesį. Sunkumo pilni garsai tokie paslaptingi, tarsi iš dugno būtų…
Niekas ant ežero nebevaikšto, niekas ekečių nebegręžia, o ežeras pokši ir pokši, tarsi dūsaudamas, ir tie garsai tai viename, tai kitame ežero gale nuaidi, tai per patį centrą nudunda. Vienas po kito tokie garsai sklinda dabar, pavasarį. Atvykite paklausyti ežero platybėse likusių karietos ratų dundėjimo!
Budrių ežero legenda
Kunigo prel. Stanislovo Kiškio knygoje „Iš Kavarsko praeities“ yra aprašoma Budrių ežero legenda:
1580 metais, kai buvo įvykdytas mirties nuosprendis Kavarsko ir daugelio kitų dvarų valdytojui, išdavikui Gregorijui Astikui, jo žmona, susikrovusi auksą ir brangenybes, bėgo iš Kavarsko dvaro, pasikinkiusi į karietą ketvertą žirgų. Buvo žiemos metas ir ponia su visu turtu ir žirgais įlūžusi ir paskendusi Budrių ežere… Daug kartų buvo bandyta išleisti ežero vandenį – auksui iškelti. Ne vieną kartą tam reikalui buvo kasamas gilus griovys, bet po nakties vis rasdavę jį užverstą didžiuliu akmeniu. Tai neabejotinai pikto velnio darbas. Taip iki dabar ponia gyvenanti ežero dugne, ir prigulus ant kranto, esant tykiam orui, galima aiškiai girdėti žirgų žvengimą ir karietos ratų duslų dundėjimą…
Lina Dapkienė