Nauja bažnyčia Svėdasuose taip ir nebuvo pastatyta…

Prieš keletą metų svėdasiškiai paminėjo savosios bažnyčios 220 metų jubiliejų.
Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, jog katalikų bažnyčios Svėdasuose būta jau XVI amžiaus pradžioje. Būtent 1522 metais Svėdasų bažnyčia paminėta Vilniaus vyskupijos prelato Jono Albino akte. Vėliau katalikų bažnyčia buvo perduota reformatams, nes Svėdasų dvaras ilgą laiką priklausė grafams Radviloms, kurie slopino katalikybę. Spėjama, kad miestelio viduryje katalikai buvo pasistatę nedidelę bažnytėlę, tačiau apie tai nėra išlikusių jokių rašytinių dokumentų. Žinoma tiktai, kad 1575 metais didiko Kristupo Mikalojaus Radvilos fundacija buvo pastatyta medinė kalvinų bažnyčia.

Tikriausiai, tikinčiųjų reformatų buvo nemažai, nes bažnyčia turėjo nuolatinį pamokslininką, kurį išlaikė Biržų Radvilos. 1734 metais Svėdasų kalvinų maldos namai, sumažėjus parapijiečių, buvo priskirti Salamiesčio parapijai, o 1755 metais sudegus maldos namams, svėdasiškių reformatų bendruomenė iširo.
Apie tai, kad Svėdasuose katalikai jautė skriaudą ir didikų – reformatų spaudimą, persekiojimą, pasakoja ir iš šio krašto kilusio lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto užrašytas padavimas „Alaušo varpas“. Esą reformatai sunaikino katalikų bažnyčią, o varpą nuskandino Alaušo ežere. Ežero bangose plūduriuojantis varpas yra įamžintas ir Svėdasų miestelio herbe.
Svėdasų parapijai katalikų bažnyčią grąžino Svėdasų dvaro savininkas, Vilniaus vyskupas ( vėliau ir kardinolas) Jurgis Radvila. Jis iš dvaro žemės miestelyje bažnyčiai paskyrė sklypą, dargi parapijai užrašė ir Medginių palivarką su 78 baudžiauninkais bei 18 valakų žemės.
Spėjama, kad didžiojo rusų antplūdžio į Lietuvą metu (1655-1661) Svėdasų bažnyčia buvo arba sugriauta, arba smarkiai apgadinta, nes po karo buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Ją 1680 metais konsekravo vyskupas Slupskis. Tačiau ir nauja bažnyčia ilgainiui pasidarė per maža, tad 1794 metais klebonas kanauninkas Mykolas Smolskis – Smolenskis, remiamas bažnyčios globėjų – kunigaikščio Karolio Radvilos ir grafienės Pliaterienės, prie senosios mūrinės bažnyčios, palikdamas ją kaip kairiosios navos pusės koplyčią, pristatė naują medinę bažnyčią. Nuo tų metų ir skaičiuojama dabartinės Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios istorija. Taigi, tokia pusiau mūrinė ir pusiau medinė bažnyčia svėdasiškiams tarnauja jau daugiau kaip 220 metų. Bažnyčia, taip pat jos šventoriuje 1848 metais pastatyta grafų Marikonių koplyčia – mauzoliejus bei 1863-1865 metais statyta mūrinė varpinė sudaro vientisą ir unikalų architektūros ansamblį. Beje, tuomet, kai ši varpinė buvo statoma, pro Svėdasus žygiavo sukilėlių būrys. Jų vadas kunigas Antanas Mackevičius, pakilęs ant pastolių, pasakė kalbą, kviesdamas svėdasiškius prisijungti prie sukilimo.
( Šventoriuje yra pastatyta tautodailininko Stasio Karanausko sukurta medinė skulptūra, skirta sukilėlių vadui kun. A.Mackevičiui atminti ).
Ir patys svėdasiškiai, ir iš šio krašto kilę, kitur gyvenantys, bet gimtinės nepamirštantys žmonės, ir dažniau pro Svėdasus pravažiuojantys prašalaičiai jau yra įpratę matyti miestelio centrą puošiančią šventovę kartu su varpine ir koplyčia – tris įspūdingus baltaspalvius statinius. Tikriausiai, niekas net neįsivaizduoja, kad bažnyčia Svėdasuose galėjo būti ir kitokia nei yra dabar. Iš tikrųjų dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo planuojama miestelyje pastatyti naują erdvią, mūrinę, romėniško stiliaus bažnyčią. Buvo parengtas ir projektas, atspausdinti ir platinami naujosios bažnyčios grafiniai atvaizdai. Renkant aukas, tikintiesiems tie atvirukai buvo dovanojami. Būsimosios bažnyčios statyba labai rūpinosi klebonas kun. Antanas Lenkevičius, kunigavęs Svėdasuose 1900-1907 metais. Tačiau klebono mirtis privertė atidėti naujosios bažnyčios statybą vėlesniam laikui. Vėliau sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Taip nauja bažnyčia Svėdasuose ir nebuvo pastatyta. Iš suvežtos naujajai bažnyčiai skirtos statybinės medžiagos klebono kun. Kazimiero Kazlausko rūpesčiu 1910-1914 metais buvo pastatyta nauja klebonija. Sovietmečiu tame pastate keletą dešimtmečių veikė ambulatorija ir ligoninė, dabar čia įsikūrę Anykščių socialinės globos namai – Svėdasų senelių globos namų filialas.
Tikėtina, kad aukos naujosios bažnyčios statybai buvo renkamos ir atvirukai platinami ne vien tiktai Svėdasų parapijoje, bet ir kitur.
Atvirukus su planuotos pastatyti naujosios Svėdasų bažnyčios vaizdu kaip brangią istorinę relikviją dar tebesaugo savo albumuose svėdasiškiai senoliai, jis yra ir Kunigiškių I kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Šių eilučių autoriui įvairių šalies vietovių gyventojai ne kartą yra pasakoję, jog tokius atvirukus jau yra matę pas savo artimuosius, pažįstamus, kiti gyrėsi patys turintys savo privačiose kolekcijose.
Neseniai Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retrospektyviosios bibliografijos skyriaus darbuotojai, aprašinėdami senąją lietuvišką spaudą, irgi surado archyvuose ir atviruką su tokiu būsimosios Svėdasų bažnyčios atvaizdu, nežinia kokiais keliais ten nukeliavusį…