Lyg sostinėje šurmuliuojančios Kaziuko mugės dalis

Kaip atrodo Vilniuje kasmet vykstanti Kaziuko mugė, kiekvienas žino. O štai kaip vyksta Budrių bendruomenės (Kavarsko sen.) narių švenčiama šv. Kazimiero – Lietuvos globėjo – diena, retas gali papasakoti. Jums, mieli skaitytojai, pateikiame ilgą, kiek literatūrišką, tačiau išsamų šv. Kazimiero šventės mažame kaime aprašymą.

Rytas žadėjo šaltoką, bet gražią dieną. O ji, susipažinusi su mūsų bendruomenės suplanuotos šventės programa, leido įvykdyti ją visą, net su kaupu. 10.00 val. link Budrių ežero suka mašinos, kurias vairuoja žvejai-mėgėjai. Vietos aplink Linos ir Daliaus Dapkų sodybą pakankamai, bet šeimininkas jau skuba „reguliuoti eismo“. Pro langą matau, kad kai kurie atvykę žvejai-mėgėjai ant mugei sustatytų stalų deda tai, kuo prekiaus: garbaus amžiaus Moniukas sudėjo krūvą savo rankomis surištų šluotų, visada gerai nusiteikęs Robertas Galinis savo žmonos Gražinos pagamintus sūrius ir susuktus naminio tinginio „zuikelius“ dėlioja.
Netrukus padėsiu savo vaikučiams apsirengti ir už kelių minučių jau dalyvausime šventėje. Niekur toli nė nereikia eiti, tik išsiruošti į lauką, nes viskas vyks mūsų sodybos kieme – toks buvo bendruomenės pirmininko Valentino Gudėno sumanymas. Nuo šiol kasmet šv. Kazimierą švęsim vis kitoje sodyboje. Štai jau ir beldžiasi kas. Valentinas, juokaudamas, kad „už vietą nori susimokėti“, užkabina mano mažyliui Adučiui ant kaklo du naminius riestainius – tokius, kokių jau esame ragavę ir daug gražių žodžių apie juos tarę: dideli, bet minkštutėliai, kvepiantys medučiu, aguonomis ir razinomis pagardinti. Žinau, kad šiandien riestainiai bus išpirkti visi ligi vieno, lygiai taip pat, kaip ir Valento pagaminta šviežutėlė varškė, sviestukas, grietinė. „Rezervuoju“, kad liktų ir mūsų šeimai – ko jau ko, o tokio skanumo grietinės tai niekur nerasit! Pasirodo, Valentinas su mano vyru šį klausimą jau aptarė, kai tik gėrybės arčiau stalų buvo nešamos.

Atvyko ir kavarskiečių,
ir anykštėnų

Rengdama vaikus, vis žvilgteriu pro langą. Jau yra iš Anykščių atvykusių. Virginijus Gvozdas skuba į poledinę žūklę, jo žmona Nijolė užsuka su mumis pasilabinti, saldainiais vaikučius pavaišina.
Jau atvykę ir neišskiriami draugai: dažnai čia žvejojantys kavarskietis Dainius Kalibatas ir anykštėnas Aurelijus Kaštaljanovas. Aurelijaus žmona Edita su sniego kastuvu teritoriją dar padailina, prie stalų šeimininkauti padeda.
Matau, kad prie žvejų prisijungia ir buvęs šoveniškis Valentas Navickas. Dairausi, ar mano vyras irgi jau eketę gręžia. Na, čia galioja savitas dėsnis: kas prie pat ežero gyvena, žuvies neturi…

Mugė ir pas mus – juk
Kaziukas!

Vilnonėmis kojinėmis prekiauja Ona Balčiūnienė. Sau ir vaikučiams perku net tris poras labai dailiai numegztų, šiltų ir nebrangių, vos 3-4 eurus kainuojančių kojinių. Mielai nupirkčiau ir savo vyrui, bet jis man nuolat tvirtina – „Man gi nešalta!“
Su malonumu už du eurus rankomis surištą šluotą įsigyju. Pamenu, pernai rudenį man prireikė, o kur begausi tokią? O ar daug dar tokių – mokančių ją surišti – yra? Tai gražiai iššluosiu pavasarį visus pašalius!
Anykštėnė Nijolė Gvozdienė apžiūri mugėje stovinčią puošnią lėlę, šalia kurios užrašas „Kazytės grožio prekių išpardavimas“. Čia yra ir mano rankomis pagamintų, papuoštų gumyčių mergaitėms į plaukus. Nijolė jau kažką perka, o mano dukrytė tik ir žiūri, kad daug nepirktų, kad jai dar pasiliktų. Ryte su Austėja sutarėme, kad jei visas išpirks, dar pasiūsiu. Lieka tų gumyčių, ir nemažai, nes šaltukas kiek atbaidė mažų mergyčių tėvelius nuo minties šventę švęsti lauke. O aš džiaugiuosi turėdama galimybę savo vaikus mokyti šiokio tokio verslumo pagrindų nuo mažų dienų.

Svečiai iš sniego pusnies

Jau lyg ir visi susirinkę, šventė gerokai įpusėjusi. Girdžiu Vytuką sakant, kad netolies sniege užklimpo viena mašina. Visi ją matom maždaug už 200 metrų. Pasirodo, Vytas jau buvo link tos mašinos pavažiavęs, bet atvykėliai nieko neturi: nei troso, nei kastuvo. Mikliai sėda stiprūs mūsų bendruomenės vyrai į mašiną ir po kelių minučių į mūsų sodybą ateina nepažįstami, bet linksmai nusiteikę ir draugiški svečiai. Smalsauju, iš kur atvykę ir kaip mus rado. Pasirodo, tai Ukmergės gyventojai, informaciją apie mūsų renginį feisbuke perskaitę, susigundė pas mus atvykti.
Įpylėme arbatos, bendruomenės pirmininkas savo skaniaisiais riestainiais pavaišino. Vėjas bando lįsti į plyšiukus, bet nė vienam nuotaikos tai negadina, mugė vilioja dar ką nors įsigyti.

Karšti lašinukai, dešrelės
ir dar garuojanti košė

Vaiva Galinytė siūlo ką tik židinyje pakeptų lašinukų nuo natūralaus medinio iešmo nusitraukti. Koks skanumėlis! Židinyje jau iškepė ir dešrelės. Bekąsdama kąsnį išgirstu: „Prašom karštos bulvių košės!“ Na ir puiki šeimininkė yra Vilma Kernagienė. Per kasmetinę Joninių šventę ji nuostabaus skonio žuviene visus vaišina, o šiandien karštos bulvių košės (ir dar su spirgučiais!) į mūsų kiemą atvežė!
Dažnas, ragaudamas karštą patiekalą, svarstė, ar ne geriau ir ne patogiau jaučiasi nei Kaziuko mugėje?

Tikroje šventėje – tikras
Kazys

Žvilgsniu pasitinkame dar vieną mašiną, kurią vairuoja kavarskietis Kazys Kalibatas. Simboliška ir gražu, kai į Kazimiero šventę bent vienas Kazys užsuka, kuriam malonu paspausti ranką – juk tikrasis vardadienis jau rytoj.
Gera Kazimierui į Budrius sugrįžti. Kadais, iki melioracijos, kuri viską sulygino su žeme, čia užaugo jis, jo brolis Vygantas ir sesuo Aldona. Dažnai užsuka Kazimieras į buvusią tėviškę tiesiog apsidairyti – juk dar likę kai kurie seni seni ąžuolai… O kiek išėjusiųjų…

Du ešeriukai – vienam
šuniukui?

Lėtais, sunkiais žingsniais pareina nuo ežero žvejotojas Dainius. Grąžtą nešasi, ant jo kibirą pasikabinęs. Stiprokas vėjas, akivaizdu, dar apsunkina žingsnius. Visų žvilgsniai tik į jį nukreipti, nes jau žinome, kaip atsakė į klausimą – „Kur jūsų žuvys?-“ kiti žvejai. Atsakymas buvo paprastas, palydėtas mostu į ežero pusę: „Ežere“. Tiesa, mažą ešeriuką anykštėnui A. Kaštaljanovui pavyko pagauti, bet argi tai vadinsi laimikiu… Smalsiai stebim paskutinį grįžtantįjį.
Dainius ranką į savo striukės kišenę kiša ir kažką traukia. Ogi du ešeriukai! Nuaidi nuskamba per laukus džiaugsmingas mūsų, susirinkusių, juokas. Dainius jau mojuoja šuneliui, o šis gražiai tarnauja ir uodegą vizgina.
Tiesa, verta paminėti įdomų faktą: žvejų žvejys Dainius, čia, šalia ežero užaugęs, nuolat žvejojęs, pats žuvies nevalgo jau daug metų. Man ir kitiems jis dažnai pagautą žuvelę nemokamai ar už puodelį kavos atiduoda.

Šiltų pokalbių – į jaukius
namus

Tuos, kam jau įraudo žandukai nuo šaltoko vėjo, kviečiu į vidų. Mažiausieji šiltame, žaislų pilname kambaryje randa veiklos su vyresnėmis mergaitėmis, o aš kviečiu prisėsti pirmą kartą pas mus besisvečiuojančių ukmergiškių porelę Gediminą ir Rasą.
Gediminui vis dar ima juokas, prisiminus, kaip jiedu su Rasa ieškojo mūsų sodybos, kaip klaidžiojo ir, jau visai nebetoli būdami, sniege užklimpo. „Kai supratau, kad galutinai užklimpau, pagalvojau, lauksiu pavasario, nes nei virvės, nei kastuvo neturiu. Jūsų bendruomenės vyrai du kartus stumtelėjo, ir sėkmingai išvažiavau, ir mūsų kelionės tikslas pasiektas“, – džiaugsmingai dalijosi įspūdžiais vyrukas.
Pasiteiravus, kodėl jauna pora pasirinko ieškoti renginio tokiame mažame kaimelyje, kai sostinėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, Gedimino atsakymas buvo konkretus: „Aš nevažiuočiau į Vilnių. Per didelė ten žmonių masė. Daug komercijos. Ir tas bandos jausmas mūsų visai nebevilioja. Tik prisipirktume, ko nereikia. Pas jus – viskas kitaip, viskas savita ir jauku, netradiciška ir kažkas nauja mums. Esame maloniai nustebę“.
Ilgokai pabendravę, ne vieną puodelį arbatos išgėrę, atsisveikinome iki kito karto. Gediminas ir Rasa pažadėjo vėl atvykti. „Jau dabar žinau, kaip atvažiuot. O to griovio tai tikrai nepamiršiu“, – spausdamas man ranką dar šyptelėjo Gediminas.