XIX a. pradžioje Pienionių dvaras (Kavarsko sen.) garsėjo savo architektūra, prabanga bei oranžerijomis, kuriose noko ananasai, vynuogės ir kiti egzotiniai vaisiai. Po dviejų šimtų metų pagrindinis dvaro savininkės Birutės Venckienės rūpestis – iš griūvančio dvaro išvaikyti ten apsigyvenusias gyvates.
Stebina kaimo realijos
Praėjusių metų birželio mėnesį iš dvaro savininkų Šablevičių įsigijusi Pienionių dvarą, Vilniuje gyvenanti Birutė Venckienė teigia, kad dar per anksti kalbėti apie jo ateitį. “Jokios paramos iš niekur negauname, viską turime daryti savo lėšomis. Tačiau net ne tai yra didžiausia problema – sunkiausia rasti žmonių, kurie norėtų dirbti. Tokio prasigėrusio kaimo, kokį pamačiau atvykusi į Pienionis, dar neteko matyti”, – kaimo kasdienybe vis dar stebisi miestietė.
Paklausta, ar toks valdžios abejingumas bei “girtas” kaimas neatmušė noro prikelti mirštantį dvarą, moteris sako: “Tikrai ne. Gauni smūgį, bet vėl keliesi ir eini toliau. Tiesa, pirmą kartą pamačiusį šį apleistą dvarą, iš karto pasakiau, kad man jo nereikia. Tačiau nupirkę jį pradėjome po truputį tvarkyti aplinką, valyti tvenkinį. Ir tie, kurie pamato mūsų dvarą dabar, sako, kad jis jau šviečia. Tačiau tai dar ne ta šviesa”.
Vis dėlto B. Venckienė atskleidžia, kad dvarą norėtų paversti kultūros židiniu. Idėja dvare įrengti viešbutį ar atidaryti restoraną moteriai taip pat visai priimtina: “Nemanau, kad dvaras praranda savo dvasią jame įkūrus viešbutį ar kavinę. Svarbiausia, kokia publika čia renkasi. Man atrodo, kad tai turėtų būti visai kitoks žmonių kontingentas negu tie, kurie atvažiuoja į kaimo turizmo sodybas”.
Garsios pavardės dvaro
istorijos puslapiuose
Pienionių dvaras Kavarsko apylinkėje yra vienas iš kelių senajame administraciniame Pienionių lauke buvusių dvarų, vadintų tuo pačiu Pienionių vardu. Formuotis jis pradėjo XV amžiuje. Istoriniuose šaltiniuose netgi teigiama, kad 1442 m. šiame dvare lankėsi didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras.
Iki XVII a. vidurio dvaro šeimininkais yra buvusios garsios Lietuvos didikų giminės – Sapiegos, Pacai. 1655 m. dvaras atiteko Antanui Daumantui – Siesickiui. Ši giminė save kildino iš XIII a. Lietuvos kunigaikščio Daumanto, Utenos įkūrėjo. Manoma, kad XVII – XVIII a. Pienionys buvo antraeilė valda, dažnai įkeičiama ir ėjusi iš rankų į rankas. Tuo metu pagrindinė Siesickių rezidencija buvusi Siesikuose.
Dvaro klestėjimo pradžia galima laikyti 1788 metus, kada įkeistą dvarą nupirko Justinas Siesickis ir kartu su savo sūnumis Antanu Valerijonu bei Feliksu pradėjo jį iš pagrindų tvarkyti. XIX a. šie dvarininkai pasistatė naują gyvenamąjį namą, užveisė parką, įrengė oranžeriją.
Klasicistinio stiliaus mediniai dvaro rūmai buvo vienaaukščiai, su puošnia dviaukšte centrine dalimi, kuriai didingumo teikė keturių dorėninių kolonų portikas su plačiu frizu. Rūmų viduje buvo įrengtas prabangus valgomasis, pokylių salė, du salonai, biliardinė, gyvenamieji ir svečių kambariai, biblioteka. Reprezentacines patalpas puošė židiniai, krištolo sietynai, parketinės grindys, aukštos baltų koklių krosnys, išdailintos auksiniais dekoro elementais. Ypač ištaiginga buvo pokylių salė. Rūmuose būta daug brangių paveikslų, vertingų sidabro bei porceliano dirbinių.
Pienionių sodas, apynių daržai ir tvenkiniai minimi dar 1594 metų pardavimo dokumentuose. Parkas įkurtas XIX a. pr. Jame augo daug retų augalų, atvežtų iš įvairių pasaulio šalių. Už rūmų driekėsi vaisių sodas, kuriame augo visa, kas tik galėjo ištverti gana atšiaurų Lietuvos klimatą. Yra žinomas ir paskutinis parko kūrėjas sodininkas Pranciškus Leineris, per Krokuvą į Pienionis atvykęs apie 1870 m. Iki I pasaulinio karo Pienionių dvaro parkas buvo priskiriamas prie geriausiai prižiūrimų parkų Lietuvoje.
“Gal ir nepavyks atkurti tokio parko, koks jis buvo prieš šimtą metų, tačiau aplinką stengsimės sutvarkyti pirmiausia. Medinio dvaro atstatymas taip pat įeina į mūsų planus”, – teigia dvaro savininkė B. Venckienė.
Trys viename – spirito darykla,
koplyčia, mokykla
Pienionių dvaras garsėjo ne tik savo įspūdinga architektūra bei egzotiniais augalais, bet ir spirito varykla. Ji buvo įrengta apie 1859 m. ir iki XX a. pr. čia buvo varomas spiritas bei daromas alus. Po I pasaulinio karo antro aukšto salėje tuometinis dvaro savininkas Juozas Daumantas Siesickis įrengė koplyčią. O 1926 m. šioje patalpoje buvo įrengta pradinė mokykla, kuri veikė iki 1973m.
Šalia kelio į Pienionis stovi iš plytų sumūryta neogotikinė koplytėlė – šešiakampė, su šešiabriauniu piramidės formos stogeliu. Kiekvienoje sienoje – po dailią, į viršų smailėjančią arką. Koplytėlės viduje – medinis kryžius su profesionalaus skulptoriaus ar dirbtuvės meistro išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra. Teigiama, kad šią koplytėlę dar XIX a. pr. pastatė dvarininkas Siesickis. 1987 m. kunigo Jono Babono iniciatyva koplytėlė buvo remontuota.
Mirus savininkui, neliko ir
dvaro
1927 m. mirus dvaro savininkui Juozui Daumantui Siesickui, paskutiniam šios giminės atstovui, valdos perėjo buvusio jo įgaliotinio Juozo Šablevičiaus nuosavybėn. Šis pardavė senuosius medinius dvaro rūmus, ir jie netrukus buvo nugriauti, o mediena panaudota Kavarsko parapijos salės statybai. Iš rūmų liko tik rūsiai. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Sovietmečiu virš dalies rūsių pastatytas naujas medinis pašto bei taupomosios kasos pastatas. Buvusio svirno patalpose įsikūrė “Lietuvos žemės ūkio technikos” Anykščių skyriaus stalių dirbtuvės. Ledainė taip pat nebuvo palikta tuščia – čia atidaryta pieninė bei parduotuvė.
