Atsisimdama 2018 metų laisvės premiją disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė iš Seimo tribūnos prabilo apie Garliavos įvykius. Ji kreipėsi į valstybės vadovus prašydama viešai pasakyti, ar gyva Deimantė Kedytė, o jeigu ne, bent pasakyti, kur jos kapelis, kad artimieji galėtų pasimelsti. Nežinodama, ar gyva mergaitė, N. Sadūnaitė teigė negalėsianti džiaugtis valstybės šimtmečiu. Į jos prašymą taip ir nebuvo atsakyta. Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Simboliška, kad bene žymiausia kovotoja už katalikų tikėjimo ir tautos laisves sovietmečiu, disidentė Nijolė Sadūnaitė jubiliejiniais 2018 m. buvo apdovanota Laisvės premija.
Simboliška, kad priimant apdovanojimą jos žodis buvo keistas – žodis, pasiūlęs susimąstyti ir nuolat galvoti, bandyti išsiaiškinti, suprasti, kur yra tikroji tiesa ir kur teisybė, ir mylėti artimą savo.
Pirmą kartą „Katalikų
bažnyčios kroniką“ pamačiau
Svėdasuose
Jos prosenelis Juozapas Rimkus įsigijo dalį buvusio Svėdasų dvaro dar XX amžiaus pradžioje. Ūkis buvo stiprus, šeima giliai tikinti bei patriotiškai nusiteikusi – lietuviška. Garbiojo senelio garbei vienkiemis buvo pavadintas ir iki šiol vadinamas Juozapava. Pokariu šeima buvo išblaškyta, gyveno daugybė kolchoznikų, visokių darbininkų – perėjūnų. Atgauti namai buvo tiek nugyventi, kad naujai atgaivinti reikėjo ne tik daug pinigų, bet ir laiko bei energijos. Tad giminėms apsitarus buvo nuspręsta parduoti. Nauji šeimininkai, atnaujinę dvarą, taip pat jį parduoda, tačiau norėtų daug pinigų, o pirkėją surasti ne taip jau paprasta.
Anykščiuose mokykloje energinga, ryžtinga, nuolat pergalių siekianti sportininkė. Šeimoje, aplinkoje skleidėsi, žinoma, nuo Dievo gautas pamaldumas, pašaukimas tarnauti Dievui bei artimui vienuolijoje. Dirbdama paprastus darbus, kad duoną kasdienę pelnytų, kaip misiją priėmė senų dvasininkų ir kitų pavargėlių slaugymą. Svėdasų altarista, kan. Petras Rauda, iškentęs sovietų persekiojimus, lagerių vargus, buvo neeilinis asmuo. Puikiai išsilavinęs, išmintingas ir iki pat gyvenimo pabaigos – tikras kovotojas už tikinčiųjų teises. Pagelbėti jam nelengvoje senatvėje ir buvo pašaukta Nijolė. Ten ji suvokė, kokius didžius kentėjimus už tikėjimą, laisvę, tikriausią kankinystę prisiima tikri žmonės. Čia įvykęs lemtingas pokalbis, į rankas paimta „Katalikų bažnyčios kronika“, kurią ėmė skaityti, platinti bei dauginti, perrašinėdama mašinėle.
Kronikos reikaluose
Nijolė dar 1971 m. pateko į sovietinio saugumo akiratį. Po to, kai į Maskvą nugabeno ir sugebėjo užsienio šalių atstovams perduoti net septyniolikos tūkstančių Lietuvos gyventojų pasirašytą memorandumą, kuriuo buvo reikalaujama siekti, jog nebūtų pažeidinėjamos žmogaus laisvės ir tikėjimo teisės sovietuose. Diplomatai tą misiją atliko, Lietuvos žmonių protesto bei pagalbos šauksmas pasiekė Vakarų pasaulį, ten gyvenantys sužinojo apie sovietų valdžios piktadarybes. Po to ėmusi intensyviai darbuotis leidžiant ir platinant „Katalikų bažnyčios kroniką“ – rinkti informaciją, ją spausdinti mašinėle, gabenti platintojams bei skaitytojams. Būtent spausdindama „Kroniką“ saugumo užklupta bute, areštuojama 1974 m. rugpjūčio 27 – ąją. Sovietinės Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuteisiama trejus metus lagerio ir trejus tremties.
Vadindavo savo persekiotojus „broliais“, jų tiesiog gailėjo, suprato, kad jie patys nelaimingiausi, gerokai nelaimingesni už savo aukas žmonės. Nuolat melsdavosi už juos. Kaip senųjų amžių kentėtojai, į kalėjimą ji eidavo su džiaugsmu, su šypsena veide. Pašaukimo kelias buvo toks. Kaina buvo tokia. Ir tai buvo didinga.
1974 m. galvojo, kad viską sužinos, tačiau ta jauna moteris buvo nepalaužiama. Teismas kaltino antitarybine propaganda ir agitacija, o Nijolė savo darbų neišsigynė,tik pažadėjo, kad,, Kroniką“ platins ir toliau. Išklausiusi nuosprendį, mūsų Nijolė kalbėjo: „Ši diena laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms… Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas…“ Taip kadaise pirmieji kentėtojai jautėsi laimingi eidami už savo įsitikinimus net į mirtį ir ta mirtis įprasmindavo gyvenimą bei žmogaus didybę.
Lageriuose…
Mordovijoje. Tenai, nors įvykdydavo darbų normas ir prievoles, kai kada dirbdavo net po 16 valandų per parą, tačiau laisvės dvasios neprarado. Drąsiai reikalavo teisių, priešinosi lagerio administracijai, reikalaudavo geresnių sąlygų, prižiūrėtojų elgesio. Ne kartą už tai buvo marinama karceryje. Per Krasnojarską išgabenta etapu į tremties vietą – Bogučianus, iš kur turėjo būti perkelta į miškų gilumą. Tačiau pasiliko šioje gyvenvietėje. Sugrįžusios į Lietuvą KGB nepaliko ramybėje, nuolat sekė, o Nijolė vėl dirbo savo darbą. Saugumiečius visuomet pasitikdavo su šypsena, vadino juos broliais, jų gailėjo, nes manė, jog jie patys nelaimingiausi, gerokai nelaimingesni už savo persekiojamuosius. Nuolat melsdavosi už juos, nuolat prisimindama ir tuos kentėtojus, kurie su šypsena eidavo už savo įsitikinimus net numirti.
Nors ir sekama, darbavosi leidžiant „Kroniką“, jos svarbiausia užduotis buvo nugabenti fotojuostą su užfiksuotais leidinio puslapiais į Maskvą ir per rusų bičiulius perduoti Vakarų valstybių ambasadoms, kad pasiektų laisvąjį pasaulį. Ir žinios iš pavergtos Lietuvos nuskambėdavo per radijo stotis – skaitydavo ištraukas iš jos „Vatikano Radijas“, jos žinios buvo spausdinamos Amerikos bei Vakarų Europos spaudoje.
Mitingas prie Mickevičiaus paminklo…
Sąjungoje prasidėjus „perestroikai“, palengva įsidrąsino ir daugiau žmonių, disidentai sumanė Molotovo – Ribentropo pakto metines paminėti mitingu. Sovietų milicininkai apsupo prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirinkusius. Ką čia jie kalba, negalima taip. Rėžė tuomet žodžius tiesius – prieš okupantus, už laisvę, demokratiją. Laisvės lygos simbolis Antanas Terleckas, būsimasis pranciškonų vienuolis, kentėjęs už įsitikinimus Sibire, jaunuolis Julius Sasnauskas ir, žinoma, mūsų Nijolė, kuri smerkė Stalino ir Hitlerio sandėrį, Baltijos valstybių pasidalijimą, režimus, žemę užliejusius krauju, nusėjusius milijonais nekaltųjų bei teisiųjų lavonų. Drąsu, juk buvo 1987 m. rugpjūčio 23 – ioji ir mitingo organizatoriai bei dalyviai buvo persekiojami, apie juos kandžiai rašė sovietų spauda. „Delnu saulės neuždengsi“, „Štai jie, naujojo gyvenimo ir mūsų ateities priešininkai“- skelbė „Tiesos“ ir kitų dienraščių antraštės. Knygos, turnė po Ameriką ir kitus kraštus – visur ta moterimi žavėjosi, ji buvo tikriausia, geriausia mūsų šalies ambasadorė, gyvas laisvės kovų simbolis.Jos knygos tapo bestseleriais, buvo išverstos į daugelį svarbiausių pasaulio kalbų…
