
Užvakar, balandžio 5 – ąją, Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos direktoriui Arūnui Vilkončiui sukako 63 – eji. Jaunystėje blaškęsis tarp aviacijos, technikos ir menų, vėliau gyvenime šias veiklas puikiai suderino. Skraidęs įvairiomis bemotorėmis skraidyklėmis, sklandytuvu, sukonstravo ne vieną technikos stebuklą ir tuo pat metu piešė, mokė meno pagrindų Anykščių krašto vaikus, o dabar dar ir muziejų baigia įkurti.
Gyvenime buvo visko, tačiau vyriškis jaučiasi laimingas ir įgyvendinęs savo svajones, kurias puoselėjo ir Anykščiuose gerai žinomi ir gerbiami žmonės : mama – mokytoja Angelė ir šviesios atminties tėtis miškininkas Ipolitas – Vilkončiai.
1955 – 1973 m.
Vasarą ištremdavo pas senelius į kaimą
Iš tėvo pusės A. Vilkončiaus senelė buvo kilusi iš garsios bajorų Vaišvilų giminės, o senelis – miškininkas, pelnęs tarpukario Lietuvos apdovanojimų. Jo profesiją tęsė A. Vilkončiaus tėtis, vienu metu Vilniaus universitete studijavęs miškininkystę ir lankęs paskaitas Valstybiniame dailės institute. Deja, sovietmečiu gabus jaunuolis buvo priverstas pasirinkti tik vieną aukštąjį išsilavinimą – miškininkystę. Tėvas norėjo, kad bent vienas vaikas pasirinktų dailę, tad jo svajonę teko realizuoti sūnui…
Tėtis baigęs mokslus trejus metus dirbo ir gyveno Ukmergėje, tačiau šio miesto Arūnas neprisimena, nes jam buvo vos treji, kai 1958 m., įsteigus Anykščių miškų ūkį, šeima persikėlė į Anykščius ir Ipolitas Vilkončius tapo šio ūkio vyriausiuoju miškininku.
Anykščiuose vaikystė bėgo, galima sakyti, tarsi kurorte – šalia upė, miškas – Sportininkų gatvėje, Janydžiuose. Laiko dūkti su bendraamžiais po pamokų ar svaitgaliais buvo ne tiek ir daug, tėvai stengdavosi sūnų užimti kur kas prasmingesne veikla būreliuose, popamokiniuose užsiėmimuose. O vasaras, pasak Arūno, tekdavo praleisti Vildiškių kaime pas ten gyvenusius mamos tėvus. „Šie seneliai nebuvo tokie kilmingi, tiesiog ypač dori kaimo žmonės, laikę gyvulius, turėję daržus, sodą. Senelio sesuo buvo ištekėjusi už S. Kairio brolio. A. Vilkončiaus mamos tėvai buvo stambūs ūkininkai, sovietmečiu „nubuožinti“. Man su sese Egle tekdavo prižiūrėti gyvulius, ravėti daržus ir dirbti niekada nesibaigiančius kitus ūkio darbus. Senelis buvo geras, o močiutė griežtoko būdo. Jei nepaklausydavom, tai nusilauždavo keletą dilgynių ir perliedavo per pakinklius. Dar ir dabar prisimenu tą jausmą. Žiauru. Arba jei bažnyčioj ar kokiam susibūrime išdykaujam, šūkaujam, tai , būdavo, prieis ir kad įžnybs“, – juokėsi A. Vilkončius. – Tėtis gal tik vieną kartą už kažkokią išdaigą norėjo man pliaukštelėti per užpakalį, bet nepavijo, tai daugiau nesivaikė.
Vienkiemis, tai ne miestas, kur į gatvę išbėgęs visada kokį draugelį sutiksi, tačiau pramogų prasimanydavom, kartais ir ne visai tinkamų. Ėjom pavakare su pusbroliu Utenos – Ukmergės plento pakele. Nuotaika puiki, tačiau kažkodėl mums užkliuvo kelkraštį žymintys stulpeliai. Paėmėm vieną – išrovėm ir įbedėm viršūne į žemę. Patiko. Spėjom gal dar kokius 5 apversti „aukštyn kojom“, tačiau pamatė kelio prižiūrėtojas. Vijosi, bet nepavijo. Kas iš to, parėję radom jį sėdintį pas senelius“…
Judrus, vietoje nenustygstantis A. Vilkončius prisimena niekada nebuvęs moksliuku, o toje pačioje Jono Biliūno vidurinėje mokykloje chemijos ir biologijos mokytoja dirbusiai mamai kiti mokytojai atraportuodavo apie mažiausius jo prasižengimus. „Mama prašydavo, kad nedaryčiau jai gėdos“, – sakė A. Vilkončius, mokykloje pamėgęs piešimą, lankęs mokytojos Stasės Judickienės dailės būrelį.
Tai iš dalies ir nulėmė studijų krypties pasirinkimą.
1973 – 1993 m.
Mokėsi piešti ir skraidyti
Vilkončius , kaip ir jo bendraamžis draugas , svajojo apie aviaciją. „Deja, man nesisekė matematika, o be jos įstoti į aviacijos mokyklą šansų nebuvo. Draugas buvo kietas tiksliukas, tačiau įstoti negalėjo dėl sveikatos. Taigi, rinkomės žemiškesnes specialybes : aš įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, – pasakoja tuomet ir aviaciją Šiauliuose suradęs vyras. – Sužinojęs, kad Šiauliuose veikia tuometinio DOSSAF – o aeroklubas, įstojau į jį. Aviacijos pagrindų mus mokė prie Šiaulių buvusio karinio aerodromo lakūnai, naikintuvų pilotai. Sakyčiau, geri, drąsūs vyrai, kuriems užsiėmimai su mumis buvo savotiškas atsipalaidavimas. Gana greitai įgijau teisę skristi sklandytuvu, šokinėjau parašiutu iš lėktuvo. Kai į svečius atvažiavo į aviaciją taip ir neįstojęs draugas, tai lėktuvo pilotas, mane keldamas sklandytuvu, jį į lėktuvo kabiną priėmė, nors tai buvo griežtai draudžiama. Nuo mokyklinių metų fotografuodavau, o čia galiojo dar vienas griežtas draudimas. Iš aukštai nebuvo galima fotografuoti žemės, tačiau įsigudrindavome, rizikuodavome. Jei pamatydavo, mesdavo iš aeroklubo ir dar saugumiečiai patampydavo. Jų neišvengiau ir aš. Tėtis buvo vienintelis miškininkas ne medžiotojas, sakėsi negalįs šauti į stirnytę, tačiau šautuvą turėjo, o aš turėjau gilzių nuo šovinių. Švilpaujam su draugu tomis gilzėmis, staiga priėjo pora vyrų ir mus atskirai nusivedė į priešingoje gatvės pusėje esantį pastatą, apibėrė klausimais, gerokai pagąsdino ir dar atsispaudimų ,,išrašė“. Daugiau nešvilpavom, tačiau sužinojom, kas instituto kaimynai.“
Studijų metai, pasak A. Vilkončiaus, buvę vieni gražiausių. Vaikinas daug sportavo, netgi kultūrizmu užsiiminėjo, daug keliavo. Tačiau studijos baigėsi ir teko sugrįžti į Anykščius.
O čia paaiškėjo, kad gali paimti į tarnybą sovietinėje kariuomenėje. „Tuo metu iš kaimo mokyklų mokytojų į armiją neėmė, tad darbinę karjerą pradėjau piešimo, braižybos ir darbų mokytoju Kurklių vidurinėje mokykloje, – prisiminė Šiaulių pedagoginio instituto absolventas. – Ten sulaukiau 27 – erių ir tik mokyklos direktorius nuo tos tarnybos išsuko“.
Dirbdamas Kurkliuose, piešimo mokytoju dirbo ir Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, o 1982 – aisiais, Anykščiuose įsteigus Tarpmokyklinį gamybinio mokymo kombinatą, tapo jo direktoriumi. Pasak A. Vilkončiaus, į kombinatą buvo sukelta daugybė būrelių iš pionierių namų, mokyklų, jame su trumpabangininkais dirbo ir „Anykštos“ žurnalistas Danielius Binkys. Vėliau kombinatas keitė pavadinimus į Techninės kūrybos centrą, Anykščių moksleivių techninės kūrybos ir darbo namus, kol 1993 – iaisiais tapo Anykščių kūrybos ir dailės mokykla. Direktorius ištvėrė visas pertvarkas ir iki šiol vadovauja mokyklai, kuri moko piešimo, tapybos, kompozicijos, dailėtyros pagrindų, moksleiviai savo darbų parodomis įsilieja į miesto kultūrinį gyvenimą.
1982 – aisiais A. Vilkončius sukūrė šeimą su, kaip ir jo mama, pedagoge chemike Zita Žibūdaite, užaugino dukrą Justiną, kuri, sukūrusi šeimą su Tomu Sinicku, gyvena toje pačioje Sportininkų gatvėje, kur prabėgo jos tėčio vaikystė. A. Vilkončius su žmona tikri seneliai – dukra ir sūnus jiems padovanojo 4 anūkus.
1993 – 2018 m.
Technikai menas nemaišo arba „Kitą kartą pasiimk bulvių maišą!“
A. Vilkončius stebėtinai puikiai suderino savo pomėgį technikos naujovėms, gebėjimą konstruoti unikalias transporto priemones, vadovavimą iš vienos vietos į kitą kilnojamai Kūrybos ir dailės mokyklai ir tapybą, nes jau surengė 7 personalines dailės parodas, jo paveikslai buvo ekponuoti daugiau kaip 20 grupinių parodų ir trijose grupinėse parodose užsienyje, su mokiniais parengė ir išleido ne vieną suvenyrinį atvirukų komplektą apie lankomiausias istorines ir kultūrines Anykščių krašto vietas. Tačiau vaikystės svajonė skraidyti ir pomėgis technikai niekur nedingo. Į mokyklos kolektyvą kviesdavosi bendraminčius, savamokslius konstruktorius, sudarydavo jiems sąlygas reikštis, tad dalis šių mokytojų mokinių kaip aviamodelistai, trumpabangininkai Anykščius garsino ir užsienyje.
Į gamybinio mokymo kombinatą jis prisikvietė šviesios atminties fotografą, Dvaronių kaime gyvenusį Kazį Strolią. Šis sukonstravo aeroroges, tačiau V. Vilkončius sumeistravo kur kas pranašesnes, galinčias užšalusiu ledu skrieti daugiau kaip 100 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau A. Vilkončių K. Strolia aplenkė pasigaminęs lėktuvą ir juo pakilęs į orą. Beje, abu vyrai aviacinius įgūdžius lavino skraidydami bemotorinėmis skraidyklėmis. Vyrai gyveno pagal principą :„ Negali nusipirkti, tačiau gali pasigaminti“.
Vadovaudamas vaikų techninės kūrybos būreliui, A. Vilkončius sukonstravo minitraktoriuką ir respublikinės techninės kūrybos konkurse laimėjo trečiąją vietą. Diplomą gavo iš karto, o 300 rublių premijos tebelaukia iki šiol…
Jau brandaus amžiaus A. Vilkončius visgi įsigijo ir dvivietę motorizuotą skraidyklę. Kadangi specialistai patarė, kad mokantis ja skraidyti reikia pasiimti draugą, kad skraidyklė ore būtų stabilesnė. „Taip ir padariau: prišnekinau savo draugą, anykštėną Romą. Nusivežėm skraidyklę į Katlėrių aerodromą. Pirmais bandymais nuo pakilimo tako atsiplėšti taip ir nepavyko. Atvažiavom kitą kartą, tačiau pūtė stiprokas šoninis vėjas. Šį kartą nuo žemės atsiplėšėm, bet šiek tiek pakilę tėškėmės į žemę. Sudaužėm skraidyklę, laimė, patys gyvi likom. Draugas supykęs sakė, kad kitą kartą norėdamas skristi pasiimčiau bulvių maišą!“, – šypsojosi apie vieną iš pasiskraidymų pasakodamas A. Vilkončius. – Paskui pagalvojau, laimė, kad mes nepakilom aukščiau, nusileidimas tikriausiai dėl patirties stokos būtų buvęs tragiškas. Kita vertus, juk K. Strolia, kol ryžosi pakilti savuoju lėktuvu, tai visą mėnesį važinėjosi aerodrome“.
Į 64 – uosius įkopęs konstruktorius, menininkas nerimsta, pavyko sužinoti, kad dabar turi įsigijęs paraspanį, laukia geresnių orų ir ruošiasi juo pakilti virš Anykščių. Mane, norintį pafotografuoti Anykščius iš aukštai, pažadėjo paskraidinti dviviečiu parasparniu… Surizikuosiu.
224995 862414Most appropriate the human race messages work to show your and present exclusive chance with special couple. Beginer appear system in advance of raucous people will most likely always be aware most with the golden value off presentation, which is a persons truck. very best man jokes 855429
352332 892786I tried to submit a comment earlier, although it has not shown up. I will remember this. 289868