
„Kaip pavadinsi laivą, taip jis ir plauks”
kapitonas Vrungelis
Kas turėjo šuniuką, tas bandė jį išmokyti tarnauti. Malonu, kai šuniukas, norėdamas skanėsto, stovi ant užpakalinių kojų ir šuniškomis akimis maldauja. Turinčiam skanėstą, tai suteikia pasitenkinimą ir įtvirtina šeimininko statusą.
Norintys įrodyti, kad Lietuva nusigyveno (dėl Landsbergio, dėl laisvos rinkos, dėl ES, dėl NATO, dėl skandinavų bankų, dėl to, kad Grybauskaitė nepasveikino naujo prezidento Putino…) panaudoja baisiausią argumentą – lietuviai tapo tarnais.
Aukščiau esančių sakinių suma- malonu, kai tau tarnauja, sarmata pačiam tarnauti. Lietuvių kalbos žodynas žodį „tarnas“ paaiškina: 1.vykdantis kieno valią žmogus; 2.samdytas namų darbininkas.
Siekiant sumenkinti dvasiškius, tarybų valstybė sugalvojo specialų niekinamąjį terminą – „kulto tarnas“. Buvęs Anykščių bažnyčios vikaras, vėliau Daugailių klebonas Petras Baltuška (1930- 2012 m.) 1979 m. su Utenos rajono tarybiniais pareigūne kalbėjo taip: „Ne, aš ne kulto tarnas, bet kunigas. Tai žymiai daugiau kaip kulto tarnas. Prašome nepainioti sąvokų. Ar jus, einančią apylinkės pirmininkės pareigas, kas nors vadina apylinkės tarnaite? Ar kas nors sako: buvau apylinkėje, bet apylinkės tarnaitės neradau? Ar gydytoją kas nors vadina ligonių tarnu? Ar kiaulių šėrėja yra kiaulių tarnaitė? Ar rajono pirmininką vadiname rajono tarnu? Ne.“
Kunigas kalbėjo teisingai ir įžvalgiai. Stojus laisvai Lietuvai, gal netyčia, gal norint sumenkinti valdininkus (pareigūnus), jie buvo pervadinti tarnais.
Tarybinės moters iš Utenos apylinkės keršto valanda išaušo 1999 m. liepos 8 d., kai buvęs VALDININKŲ įstatymas (1995 m. balandžio 4 d. Nr. I-836 ) pervadintas Valstybės tarnybos įstatymu.
Ir praturėjo Lietuva tarnais. Ir tapo Lietuvoje gera ir malonu. Už durų atsirado ne valdininkai, o nuolankūs tarnai. Ir pradėjo įsisėdėję kabinetuose valdininkai tarnauti piliečiams. Sėdmenis nuo fanerinių kėdžių pakėlė, įtraukė ir puolė duris piliečiams atidarinėti. Kilimėlius po kojomis piliečiams tik tiesia, akis nuleidę ir mandagiai galvą pakreipę godų klausosi, į taktą linguoja ir … na, kaip priklauso tarnui – laukia arbatpinigių.
Konstitucijoje žodį su šaknimi „tarnas“ randame 15 kartų. 14 kartų „tarnas“ vartojamas kalbant apie tarnybą krašto apsaugoje, o 1 kartą apie tai, kad piliečiai turi išskirtinę teisę „lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“
Suprantu, kad pagal idėją, valstybės tarnautojas privalo tarnauti ne viršininkui, bet žmonėms. Pavadinimas svarbus ne tik laivui, jis ir žmogų įpareigoja, keičia jo savivertę.
Dar 2004 m. visos su neįgaliaisiais dirbančios įstaigos savo pavadinimuose turėjo žodį „invalidas“.
Kalbininkai nenorėjo atsisakyti „invalido“ sąvokos. Vienintelis tvirtesnis motyvas keisti žodžius buvo tai, kad į lietuvių kalbą išversto lotyniško žodžio „invalidus“ reikšmė – „bejėgis“, „liguistas“. Pakeisti pavadinimą norėjo patys neįgalieji ir lūžis įvyko. Pasikeitus pavadinimui, pasikeitė ir neįgaliųjų padėtis, pasitikėjimas savimi.
Be sarkazmo, manau, kad padaryta klaida pavadinant tarnais tuos asmenis, kurie atlieka viešojo valdymo funkcijas valstybės ar savivaldybių įstaigose. Apšaukti tarnais tie asmenis, kuriems keliami specifiniai reikalavimai (nepriekaištingos reputacijos, viešųjų interesų pirmenybės prieš privačius ir kt.). Padaryti tarnais tie asmenys, kurie priimami į pareigas konkurso būdu, jų veikla griežčiau reglamentuota, apribota, jiems taikoma griežtesnė atsakomybė. O gal kažkas norėjo juos pripratinti prie tarnavimo?
Nuo to, kaip jautiesi, keičiasi ir elgesys. Jausmus geriausiai perduoda beletristika. Todėl pateikiu porą meninių vaizdelių. Sulaukęs gero įvertinimo ketinu parašyti dramą pilies atidarymui, bet tik su avansiniu apmokėjimu.
***
Vitražiniuose languose saulė nežaidė. Norėjosi, kad būtų uždegtos žvakės. Iš paskutinio šios žiemos žygio pergabenti trofėjai: šalmai, šarvai, skydai, net kamanos gulėjo be jokios tvarkos pasienyje. Valdovo nuotaika buvo neaiški. Nusilenkus ir pasitraukus į deramą atstumą, stojo tyla. Valdovas buvo suakmenėjęs. Didelė mėsinė musė garsiai pakilo nuo trofėjų krūvos. Šis, vienintelis garsas, jaukumo nesuteikė.
Slunkiai, pagalvojo valdovas. Šarvai kruvini ir niekas nesusiprato, kad reikia juos tinkamai nuvalyti ir sutepti aliejais.
-Tu vagis! – garsiau, nei, bet kada, sudundeno valdovas.
Bučiuoti ranką, verkti balsu … ir tik neapseilinti, pagalvojo ir pripuolė prie rankos …
( … )
Bijo – reiškia gerbia, šitos veido išraiškos valdovas nemokėjo nuslėpti. O kam ją slėpti ? ( …)
Kuklus literatūrinis bandymas ir viskas atrodo realiai. Ypač tinka, kaip panaudotas musės dūzgimas. Tai suteikia siužetui realumo.
Sekretorės veide išskaityti valdovo nuotaikos nebuvo galima. Kabinete oras gaivus, bet nevėsu. Reiškia valdovas kuri laiką buvo vienas, nes po posėdžių kabinetas būdavo prikvėpuotas ir tvankokas. Naujame odiniame dėkle padėtas telefonas nebuvo atsuktas į lankytoją, gal diktofonas nepaleistas? Ir LED‘as nemirksi, o gal nesimato per dėklą… Nuotaika buvo neaiški …
Bučiuoti ranką, verkti balsu … ir tik neapseilinti, pagalvojo ir pripuolė prie rankos…
( … )
Bijo- reiškia gerbia, šitos veido išraiškos valdovas nemokėjo nuslėpti. O kam ją slėpti ? ( …)
Nerealu ? Baikit, nemanau. Galvojate, kad išnykus šarvams ir atsiradus LED‘ams, hierarchiniai santykiai ir nuodėmės pasikeitė ? Ar teko girdėti, kad kas nors pakeistų 10 Dievo įsakymų? Pasikeitė pasninko griežtumas, ne prigimtis. Tarno mentalitetas gyvas ir sistemingai puoselėjamas.
234862 409657so facebook recommended me the pages food and eating ,,, yeah Im obese|HasmAttack| 878555