Rudoji manęs, važiuojančios, šalia kelio lūkuriavo. Kai pajuto, kad sustosiu, tolėliau pabėgėjo, bet visai pasprukti neskubėjo – matyt, čia ji turi savo urvų pasidariusi. Fotografuodama ją, šiek tiek nutolau nuo mašinos, kurioje vaikučiai lyg ir pažadėjo pasėdėti. Kur tau? Žiūriu, jau čiuožia link manęs per laukus. „Kur čiuožiat, kaip lapė per javus?“, – klausiu vaikų. Viską suprantu – juk taip įdomu į laputę paspoksoti, jos vingiuotais keleliais ją pasekti…
