Žygeiviai, įveikę viduramžių vieškelio kelią, stabtelėjo prie paminklo Vytautui Didžiajam.Autoriaus nuotr.
Praėjusį penktadienį kartu su Debeikių pagrindinės mokyklos mokinukais, mokytojais, tėveliais žygiavome legendiniu viduramžių vieškeliu – Vytauto Didžiojo keliu iš Debeikių į Vyžuonas. Žygyje, kuris kartu įprasmino ir sveikatingumo bei aplinkos tvarkymo dieną, rinkome pakelėse besimėtančias šiukšles. Žygyje dalyvavo pusšimtis šaunuolių.
Stabtelėję Debeikių miestelio centre prie paminklo Vytauto apygardos partizanams, prisiminę pokario kovas ir pernykštį, paskutiniuosius „Aro“ būrio kovotojus įprasminantį žygį, smagiu žingsniu žengėme Žaliosios link. Tiltu įveikėme didžiausia apylinkių upę Aknystą, gėrėjomės Jurzdiko kaimo senmedžiais bei sodybomis, Aknystų dvaro parko pakraštyje prisiminėme vaiduoklius bei dvarininkų Jelenskių – Venslovavičių istoriją, jų mauzoliejų – koplyčią Papšiuose. Pašėlęs, vaiduokliškas kiškis, neatrasti tuneliai bei požemio lobiai.
Senojo vieškelio atkarpa – po kojomis žvyras, pakelėse seni žilvičių kelmai, per amžius lūžę, traškėję, ataugas leidę, žaliavę ir neišnykę. Kalnelių poezija, nedideli upeliai, valkos, geizeriu trykštantis perlaidos vanduo, Valintos upelis, jausminga Zablūdavos bei šio krašto sentikių sostakaimio Stalnioniškio artuma, tikriausia baltai vilkinčių vyrų brigada senos sodybos bityne, gražuolė drebulė, trišakis beržas. Kartuvių kalno pušų karūnos tolumoje ir pasiekto tikslo džiaugsmas. Atokvėpis Vytauto Didžiojo paminklo ūksmėje ir beveik epinė istorija apie tris šį didingą paminklą pastačiusius piemenėlius. Tai tarsi apreiškimas, legenda apie berniukus, stačiusius paminklą Vytauto Didžiojo jubiliejui – 1930 metams.
Maršas per drėgnas pievas iki milžiniškos Vyžuonų dvaro tuopos, ją apkabinti aštuoni vaikai tevaliojo. Dvaro mūrai, tvenkiniai, šviesi gatvė, paminklas Nepriklausomybei iš 1939 – ųjų, senoji mokykla, kryžkelė ties Saladžiaus mūru, Vyžuonos tėkmė, dangiškai balta Šv. Jurgio bažnyčia ir į jos sieną įmūryta akmeninė pagoniško žalčio galva.
