Kadaise čia buvo turtingiausio kaimo gyventojo Augustino Žvirblio sodyba, tikriausias kaimo rūmas – atrodytų, paprasto išplanavimo, tačiau bene 25 metrų ilgio ir dešimties metrų pločio troba, akmeninis tvartas bei kiti ūkio pastatai. Sodžiuje ji buvo įsprausta tarp čia pat gyvenusių kaimynų sodybų – iš rytų Antanas Mačeika, iš vakarų – Juozas Prūsas – Ponas, visai šalia – kitoje kelio pusėje – Žvirblio. Metams bėgant didysis namas sudegė, buvo atstatytas, tarpukariu parduotas, tačiau naujų šeimininkų nuomotas. Daug metų čia veikė mokykla, po to skaitykla, o dabar jis stovi pajuodęs, truputį apleistas, tačiau žavi savo šimtamečiu modernios trobos stiliumi ir savo istorijos pasaka.
Nuostabusis Augustinas
Jo tėvas dar prieš baudžiavos panaikinimą buvo laisvas – išsipirkęs laisvę. Sumanus – valdė kaime valaką žemės, prie kurio dar pridūrė sėkmingai nupirktą iš Grikiapelių kaimo ūkininkų žemės gabalą, vadinamą Vilkine. Augustinas lavinosi rusiškoje „liaudies“ mokykloje Svėdasuose, dėl gero būdo, sumanumo įgijo vertingų bičiulių, ryšių – sugebėjo išsisukti iš tarnybos caro armijoje, po to pats įsitaisė valsčiaus raštinėje. Vienu metu tarnavo ir viršaičiu, tuomet jau pats sprendė, kam karo tarnybon eiti, o kam namie pasilikti. Senoliai pasakojo, kad noriai priimdavęs dovanas – kyšius, visus klausimus sprendęs ryžtingai. Rodėsi, kad jis buvo gimęs vadovauti. Apie savo apsukrius darbelius dėl naivoko plepumo išsitarė karčemoje, žinia pasiekė aukštesnę valdžią ir Augustiną areštavo. Kelis mėnesius sėdėjo Ukmergės kalėjime, kol bičiuliai suskubo jį išteisinti ir išvaduoti.
Jo sodyba senajame kaime stūksojo beveik centre. Namas, nors senovinio stiliaus, buvo milžiniškas, tiko susirinkimams ir kitoms visuomenės reikmėms. Kai sodiečių pageidavimu apie 1910 m. Butėnuose buvo įkurta rusiška pradžios mokykla, butas jai bei mokytojui su šeima buvo skirtas šiuose namuose. Už patalpas gaudavo nuolatines įmokas, o mokytojai jį nuolat skųsdavo dėl nuomos sąlygų nesilaikymo – laiku neatlikto remonto, kitų nesklandumų, tačiau šiam kaip „žąsinui vanduo“ – valsčiuje jį visuomet užstodavo.
Mokytojo Bulmanovo dukra neapdairiai diendaržyje išpylė iš virdulio vis dar smilkstančias anglis ir netikėtai įsiplieskė gaisras. Nors gesino subėgę viso kaimo vyrai – šulinius išsėmė, rugine rūgštimi ugnį liejo, tačiau didysis namas sudegė iki pamatų, teliko vienas kampas į gatvę.
Modernus namas
Naujai atstatytas namas buvo jau visai kitoks – juo visos apylinkės gyventojai stebėjosi – tokio namo tuomet visoje parapijoje nebuvo. Platus, aukštomis lubomis, erdviomis palėpėmis, balkonu bei stilingais prieangiais puikavosi. Pats Augustinas beveik tuo pačiu laiku statėsi trobesius vienkiemyje – pačiame kaimo pakraštyje ties riba su Šlapiašiliu bei Liepagiriais, kur buvo po reformos gavęs beveik šimtą hektarų žemės. Deja, jis įgėrusių caro kazokų buvo nužudytas – užpuolikai reikalavo pinigų, tačiau nieko negavę žmogų sukapojo kardais.
Vienkiemio žemę po karo pasidalijo jo sūnūs Jurgis ir Balys, o ištaigingame name „ūlyčioje“ apsigyveno iš Rusijos sugrįžusi jų sesuo Janina Bražiūnienė su šeima. Dar tarpukariu ir ji, ir jos vyras pasimirė, vyresni vaikai emigravo į Argentiną, o tėviškėje pasilikęs jaunylis Jonas išvykdamas gyventi į Vilnių namus pardavė, taip pat iš Butėnų kilusiam, neblogai melioracijos projektuose uždirbančiam, prakutusiam kultūrtechnikui Damijonui Prūsui.
Pirkdamas jis investavo ir tarsi sujungė savo sodybą su šalia gyvenusio uošvio Ciprijono Jančio valda. Prūsai šiame name negyveno, keliolika metų nuomojo mokyklai, o sovietmečiu valdžia juo naudojosi beveik nemokamai.
Visuomeninė veikla dažnai
pranokdavo mokytojų
tarnystę
Namas buvo tiek erdvus, talpus, kad mokytojui jau nereikėjo ieškoti buto kur nors kitur – pusė pirmojo aukšto – mokyklos klasė, koridorius su drabužine, o kitoje pusėje – virtuvė, kambarys, kartais vasarą čia atvykstančių šeimininkų reikmėms, ir kambarys mokytojų gyvenimui. Taip jau nutiko, kad tame bene 1930 – 1950 metų laikotarpyje, kai mokykla veikė šiame name mokytojai buvo jauni, viengungiai žmonės.
Stasė Mikliušytė, labai švelnios prigimties, mielai besišypsanti pilno veido moteris, kuri ne tik vaikučius mokė, bet ir buvo „Jaunosios Lietuvos“ kuopelės vadovė, rengė su kaimo jaunimu vakarus, vaidinimus. Ją įsižiūrėjo Svėdasų valsčiaus sekretorius Pumputis ir po vestuvių mokytoja kartu su vyru išvyko ten, kur Lietuva tarnybą skyrė ir siuntė.
Atvykusi smarkuolė Apolonija Gliaudelytė buvo retos elegancijos moteris. Švenčių progomis dabindavosi tautiniais drabužiais, kuriuos buvo pirkusi Kaune, parduotuvėje „Marginiai“. Dainuodavo, truputį skambino gitara, mėgo gerą kompaniją, pobūvius, vakarus su vaidinimais. Pati tuos pasilinksminimus organizuodavo, vakarėlių patalpoms – didelėje seklyčioje ar klojime apšviesti negailėdavo net savo primusinės lempos. Visuomeninė veikla dažnai pranokdavo mokytojos tarnystę, kartais net jai trukdydavo. Vaikų tėvai kartais padejuodavo, kad mokymo lygis žemas, tačiau aukščiausiame lygyje buvo kultūra. Ištekėjo už šaunaus jaunikaičio – policininku tarnavusio sodiečio Petro Pakšto. Deja, karas, pokaris išblaškė ir suardė šeimą. Jai su vaikais teko tremtinių dalia, vyras kalėjo lageriuose, o tėvynėn sugrįžo tik Lietuvai vėl tapus nepriklausoma. Vokietmetyje šiek tiek darbavosi mokytojas Antanas Pliupelis, Matas Čiučkis… Šiame name tuoj po karo sovietai įrengė propagandinį tašką, vadinamą klubu – skaitykla. Ten buvo rengiamos įvairios paskaitos, sodiečiai kviečiami paskaityti sovietinių laikraščių, knygų, pažaisti šaškėmis bei šachmatais. Tą sovietizacijos inventorių vieną naktį atėję partizanai surankiojo, kieme sukrovė į laužą ir sudegino. Čia buvo rodomas ir kinas. Pokario kovos palengva nurimo, o mokyklai pastačius atskirą namą, senasis rūmas ištuštėjo…
Šimtametį namą ženklins lentelė
Paslaptingasis namas jau kelis dešimtmečius stovi tuščias. Visko ten buvę, nieko veik nelikę…
Kada ne kada šeimininkai atvažiuodavo vasarą į tą trobą. Matyt, sulaukę pensijos planavo sugrįžti į Butėnus ir iki amžiaus pabaigos čia gyventi. Tačiau darganotą pavakarę, darbe Damijoną kliudė traktorius ir gabusis butėnietis nuo sužalojimų pasimirė. Po kurio laiko paskui vyrą į amžinybę išėjo ir žmona Julija. Metai bėgo, dabar tik, kada ne kada atvyksta dukra Danutė, tokia linksma, švelniai moteriška veik aštuonių dešimčių metų mėlynakė. Aplink kaimynai, tad niekas į trobą nebesibrauna, nors ir įsibrovę nieko nesurastų – nieko ten vertingo nebeliko, tik išorėje ir viduje sienos skyla, į žemę smenga..
Kuomet buvo viltingas visuomeninis sodžiaus prabudimas, kuomet turtingesni sodiečiai daug vilčių dėjo, norėjo tą seną, pajuodusį rūmą bendruomenės namams nupirkti. Tik dėl kainos nesulygo, labai brangi Prūsų palikuonims ta vieta, taip pat kaip kadaise senelis Damijonas jie prisirišę. Butėnai jiems tebėra brangūs. Gal ir gerai, kad taip pasibaigė, nes tuo metu plačiai užsimojus, trobesys būtų buvęs rekonstruotas, pakeistas neatpažįstamai. O gal ir blogai, nes nežinia, koks dabar bus to istorinio rūmo likimas. Šimtmečio proga esame sumanę ant jo sienos pritvirtinti atminties lentutę, bylojančią apie tai, kad šiame Augustino name buvo tarpukario Lietuvos kultūros židinys bei tautos tvirtovė – mokykla.