Odontologė Sigita Pilkauskienė: „Visą laiką matydavau šviesą“

Šnekučiuojamės su odontologe Sigita PILKAUSKIENE. Viena pirmųjų Anykščiuose pradėjusi verslą ir įkūrusi privatų odontologinių paslaugų kabinetą, nusivylusi santuokiniu gyvenimu, išauginusi tris dukras, priėmusi ryžtingus sprendimus ir pati susikūrusi savo gerbūvį, šiandien moteris daug keliauja ir džiaugiasi septyniais anūkais. Per gyvenimą ėjusi, kaip pati sako, „prieš vėją“, Sigita nuoskaudas ir džiaugsmus išlieja eilėmis. Šnekučiuojamės apie alkoholį, išardžiusį šeimą, smurtą, žmonių nesupratingumą, o taip pat apie tai, kas suteikia jėgų, užtikrintumo ir pasitikėjimo savimi.
Pašnekovę kalbino Skaistė Vasiliauskaitė-DANČENKOVIENĖ.

– Kas esate ir kokie yra jūsų socialiniai vaidmenys?
– Esu paprasta, eilinė dirbanti moteris. Ne kažkuo nusipelniusi. Mama, močiutė.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Man niekada mintyse nekilo klausimas, kas yra moteriškumas. Galbūt tai priedermė ar pašaukimas. Nežinau, kaip tiksliai įvardinti. Manau, pirmiausia tai yra šeimos kūrimas ir vaikų auginimas. Vėlgi, moteriai kartais norisi pasijusti moteriška ir silpna, tačiau kartais gyvenimas to neleidžia ir užgrūdina. Man teko ir kitokie, ne visai moteriški, vaidmenys, nes nebuvo lengva. Moteriškumas asocijuojasi su šeima, su ta priederme, kurią mums paskyrė gamta.
– Kas jums yra moterų solidarumas? Ar jis reikalingas?
– Aš manau, kad moterų solidarumas iš tikrųjų yra reikalingas. Mes, moterys, kartais esame labai nusistatę prieš moteris. Jeigu galvojame, kad kita moteris neteisingai ką nors daro, užsipuolame. Pavyzdžiui, yra du žmonės: išsiskyrusi moteris ir vyras šeimoje, jie užmezga santykius ir sukuria tarpusavio ryšius. Tai mes, moterys, linkę kaltinti moterį. Kodėl? Juk ta moteris, kuri išsiskyrusi, yra laisva. Lygiai ta pati atsakomybė turėtų kristi ir vyrui, ir moteriai, tačiau ne – vyrui galima, o moteriai teigiama, kad ji turi būti stipri, negali turėti nesantuokinių ryšių, privalo galvoti, ką daro. Būtent mes, moterys, tą moterį nuteisiame. Aš manau, kad negalima teisti ar kaltinti. Turėtume būti solidarios ir užtarti kitą moterį visur kur. Ne pasmerkti. Mes neturime teisės smerkti, juk visi esame žmonės ir visi galime klysi. Ypatingai moteris, kada jai dėl tam tikrų aplinkybių tenka prisiimti sunkią naštą, kada ji lieka viena, išsiskyrusi ar našlė, su vaikais, buitimi. Aš už tai, kad moteris tam tikroje situacijoje ne pasmerktų, o pagelbėtų, galbūt patartų, jeigu reikia. Galvoju, kad pasaulyje turime eiti išvien, kartu. Dabar valdo vyrai, tačiau man atrodo, kad kartais ir jiems reiktų pavadovauti. Iš šalies geriau matosi. Ir mes, moterys, galime duoti gerų pasiūlymų. Anksčiau vyrai laikė, kad moterys yra žemesnio lygio, tačiau anaiptol. Pažiūrėkite, kiek yra moterų pasiekimų, kiek yra pažangių moterų, mokslininkių. Negalima moters laikyti kitokia ir uždaryti. Ne be tie laikai ir mes jau esme išsilaisvinę. Mano jaunystės laikais buvo nuostata, kad vyrui nepritinka eiti skalauti vaiko vystykliukų. Skalaudavome upėje. Anyta stebėdavosi: „Kaip tu leidi jam? Taip negalima, tai yra negražu“. Tai vėlgi buvo moterų nesolidarumas. Vietoje to, kad anyta užtartų: „Na, martele, tu grįžai iš darbo pavargusi, pinigus šeimai jūs nešate abu, tai tu pailsėk, tegul jis, kaip stipresnis, tą nešulį paneša“, bardavo: „Ką žmonės pasakys!“. Tais laikais visi labai rūpinosi, ką žmonės pasakys ir būdavo nuteistos moterys, jos nukentėdavo.
– Kas jums yra motinystė ir ką reiškia būti močiute?
– Anais laikais ištekėti turėdavai iki dvidešimt penkerių, kitaip būdavai laikoma sena pana ir tai labai negerai. Dabar moterys pagaliau išlaisvėjo. Aš, kai jau atėjo tas metas, tekėjau ir norėjau būti gera mama. Kaip man sekėsi, taip. Išauginau dukras, gyvenančias tvarkingai. Džiaugiuosi, kai joms viskas gerai. Jos ateina pas mane pasiguosti. Kaip mamai, man gera, kad vaikai mane aplanko, myli, kaip ir aš juos.
Anūkams meilė visiškai kitokia. Dabar viskas giliau. Kai esi mama, vaikai auga, o tu turi dirbti, jauti atsakomybę. Bėgi, nes reikia uždirbti pinigus. Būni pavargusi. Vaikams ko nors klausiant, atsakai: „Ai vaikeli, aš nespėju“ ir ne visada paaiškini. Vaikai auga lyg savaime. Gyvenime buvo taip, kad reikėjo man vienai vežimą tempti. Rūpesčių labai daug.
O dabar, augant anūkams, aš jau turiu daugiau laisvo laiko. Kai jie ateina pas mane, aš galiu juos ramiai išklausyti, patarti. Jie labai domisi. Meilė anūkams yra be galo didžiulė. Jeigu jiems kas nesiseka, aš labai išgyvenu. Myliu juos neapsakomai. Dauguma yra berniukai, tik viena – anūkėlė. Vyriausiajam – jau dvidešimt trys, mažiausiam – septyneri. Tad su visais jau yra apie ką pakalbėti. Rodos, norėčiau didžiuliu sparnu juos apglėbti, kad tik viskas jiems sektųsi gerai, kad būtų laimingi.
– Ką kalbate?
– Noriu, kad anūkai mokytųsi, vėliau ko nors pasiektų. Ir dukroms tą skiepijau. Kiekvienas darbas yra gerbtinas ir dirbančiam žmogui aš jaučiu pagarbą. Net jei darbas ir paprastesnis, jeigu žmogus iš to uždirba ir gyvena, tai jau yra gerai. Tačiau, jei esi baigęs mokslus, geresnį darbą rasti lengviau. Skatinu anūkus turėti savo nuomonę ir nebijoti ją reikšti. Žinoma, nesinori, kad eitų blogais keliais. Širdyje būtų skaudu. Kalbame apie rūkymo, alkoholio, narkotikų žalą. Suprantu, kad jauniems norisi pabandyti viską, tačiau sakau, kad pagalvotų, jog yra žala.
Skatinu, kad keliautų po pasaulį. Aš pati labai mėgstu keliauti. Kelionės keičia žmogų. Pradedi kitaip mąstyti. Kai pamatai pasaulio, asmeniniai rūpesčiai ir bėdos susitraukia, pasidaro tokios mažos, tarsi kruopelytė. Taip gražu tame pasaulyje, ir taip gera sugrįžti į namus. Mano dukrų šeimos taip pat pradėjo keliauti ir aš juos labai palaikau. Žinoma, keliaujant reikia turėti pinigų, kuriuos prieš tai turi uždirbti ir sutaupyti.
– Esate verslininkė, teikiate odontologės paslaugas privačiame kabinete. Kaip nusprendėte pradėti savo verslą?
– Dirbau centrinėje ligoninėje odontologe. 1993 metais įkūriau savo verslą – odontologijos kabinetą. Tuomet vadinosi stomatologija. Kūrėsi jauna valstybė. Prasidėjo kalbos, kad valstybiniame sektoriuje greitu laiku gali pritrūkti pinigų algoms. Buvo manoma, kad stomatologams lengviausia atsiskirti ir išeiti dirbti savarankiškai. Tad idėją, galima sakyti, mums pametėjo. Iš pradžių negalvojau to daryti. Man buvo apie keturiasdešimt metų, tad abejojau ir dėl savo amžiaus, ir dėl to, kad nebuvo modelio, kaip reikės dirbti. Kaip išeiti iš sistemos, kur viskas duota, ir pradėti dirbti savarankiškai? Aš pirmoji Anykščiuose ėmiau teikti paslaugas privačiai. Jokio pavyzdžio nemačiau, todėl buvo labai sunku. Reikėjo drąsos. Santaupų neturėjau. Augo trys vaikai: dvi dukros – mokyklinio amžiaus, viena – beveik studentė. Ryžausi pradėti. Pasiskolinau pinigų ir ėmiau dirbti. Nebuvo nei paskolų, nei kitokios pagalbos, reikėjo verstis pačiai. Tačiau vis tiek bandžiau, nors man buvo tikrai baisu.
– Kokia buvo pradžia?
– Pradėjau dirbti labai mažomis kainomis. Maniau, kad žmonės neturi pinigų ir tikrai daug nemokės. Nebus klientų tiek, kad išsilaikyčiau. Pereinant prie visai kitos sistemos, buvo sunku persilaužti imti užmokestį iš žmonių. Tad pradėjimo kelias buvo labai sunkus – ir finansiškai, ir morališkai. Paskui pamačiau, kad nėra taip blogai. Protezavimas ir sovietų laikais buvo mokamas, tik gydimas ne. Pradėjo eiti minios žmonių. Aš nebespėjau, ėmiau kviesti koleges, kad ir jos išeitų dirbti privačiai. Dalinausi patirtimi. Sakiau, kad tai visai kitoks darbas, gali kitaip mąstyti. Tiesiog džiaugiesi savo darbu. Niekas neprimetama. Esi laisvas, gali nusipirkti geresnių medžiagų, dirbti savarankiškai. Dirbdama privačiai galėjau rinktis. Prasidėjo seminarai. Ėmė ir kolegės išeidinėti. Pradžia – tikrai sunki. Kur kreipiausi, niekas nieko nežinojo, kokią apskaitą vesti, kokius mokesčius mokėti. Kaip nori, taip dirbk. Vėliau jau atsirado, ko paklausti. Ir mokesčių inspekcijoje, ir higienos centre. O pradžioje nebuvo, kas pasakytų, kokie reikalavimai. Ir interneto nebuvo. Dabar tai bepigu, o tada – jokių žinių. Nei knygose, niekur. Kūrėsi valstybė ir buvo leidžiami įstatymai. Tačiau ištvėriau. Dievas duoda sveikatos, tad dirbu iki šiol.
– Keliaukime jūsų gyvenimo keliu toliau. Greta sėkmingų dalykų esate patyrusi ir skaudžių patirčių?
– Vaikų tėvas buvo stipriai išgeriantis vyras. Tai laikais labai daug kas gėrė ir jisai klimpo, ko tik aš nedariau. Taip pat teko patirti smurtą. Fizinį. Išgėręs jis nesivaldydavo. Net ir vaikai nuo jo kentėjo. Tuo laikotarpiu išgyventi didžiuliai skauduliai. O mane vedė tik optimizmas. Tada tikrai labai užsigrūdinau. Turėjau likti stipri, nes augo dukros. Man buvo baisu. Vienai mergaitei prasidėjo įkyrių būsenų neurozė. Gydytoja pasakė: „Kol tu gyvensi su alkoholiku smurtaujančiu vyru, tol tavo dukra tokia ir bus. Nori ją tokią matyti, gyvenk“. O kaip man išsiskirti tais laikais? Pirštais užbadys. Gyvenau pas uošvius. Neturėjau, kur išeiti. Galvojau, kur aš dėsiuos su trimis vaikais? Dabar galima butą išsinuomoti, o tada ne. Su vaikais niekas nepriėmė. Buvo keletas namų, kur galėjai išsinuomoti, bet ne su vaikais. Jų kratėsi kaip maro. Tad privalėjau kentėti. Ilgai dar po to su juo gyvenau.
– Ar alkoholizmas ir smurtas prasidėjo iškart po santuokos?
– Ne. Gal po keturių ar penkių metų. Negirtas jis buvo labai geras žmogus.
– O kas atvedė į gėrimą?
– Darbo aplinka. Jis dirbo statybose. Socializmo laikais ten buvo labai didelis alkoholizmas. Dabar aš esu išvis prieš alkoholį, kadangi jis griauna likimus.
– Ar neteko bėgti iš namų?
– Nebėgau. Tik jau pasakius apie skyrybas vaikai perspėjo, kad negrįžčiau namo. Jis buvo medžiotojas. Šautuvą turėjo. Tą kartą jį išsitraukė.
– O kaip pasiryžote skirtis?
– Gavau butą, kaip jauna specialistė. Pralaukusi dvylika metų. Tada man jau buvo lengviau. Kadangi nebegyvenome prie jo tėvų, jau galėjau ką nors pasakyti. Kartais negrįždavo per naktį, o aš sėdėdavau ir verkdavau. Tėvams nepasiskųsi. Aš labai norėjau normalios šeimos, kad išgyvenčiau su vienu vyru visą gyvenimą iki senatvės. Tačiau taip nebuvo lemta.
– Kas padėjo atstatyti harmoniją savo viduje?
– Aš pati. Niekur nesikreipiau, tada nebuvo psichologų. Padėjo mano begalinis optimizmas. Gal tai prigimtis. Aš niekada nepuoliau į neviltį. Sunkiose situacijose sakydavau sau: „Aš esu stipri. Aš turiu jėgų. Aš negaliu ištižti“. Visą laiką ėjau prieš vėją. Pati save drąsindavau: „Kas, jeigu ne aš?“. Niekas man nepadės. Ir nei vienai niekas nepadės, jeigu pati savyje nesugebėsi rasti jėgų. Kiekvieną momentą galvok: „Vis tiek bus geriau“. Jeigu galvosi, kaip tau bloga, tau ir bus negera. Tu sustingsi šitame laike, kur visos ligos, bėdos, depresijos. Visada galvok: „Šiandien blogai, rytoj bus tikrai geriau“. Mane visą gyvenimą tai stūmė. Nereikia būti pesimistais, liūdėti. Optimizmas veda tolyn. Visą laiką matydavau šviesą. Gal dėl to išlikau gyvybinga.
– Koks jūsų požiūris į alkoholi?
– Esu nusistačiusi prieš alkoholį. Nors visiška abstinente netapau ir, kai yra proga, vyno taurę pakeliu, tačiau man tiek ir užtenka, nes matau, kaip alkoholis keičia sąmonės būseną ir žmogus tampa nevaldomas.
– Koks jūsų požiūris į šeimą dabar?
– Visko būna šeimose. Skirtis dėl indų nesuplovimo būtų keista. Tačiau, jei abu dirba, abu ir lėkštes turi plauti. Šeimoje nebūna vienpusiška kaltė. Išskyrus gėrimą.
– Kuriate eilėraščius. Kada ir kaip atradote talentą savyje? Ką jums eilėraščiai duoda?
– Sielos ramybę. Pamąstymą. Kūriau jau jaunystėje. Pradėjau rašyti maždaug nuo 2002 metų. Eilės savaime mintyse pradėjo kilti. Naktį atsibundu ir, jei iš karto neužrašau, viskas. Vaikai išleido knygą mano mergautine pavarde, kurią noriu susigrąžinti. Man ji labai graži. Binkytė. Pirmosios knygos tiražas nedidelis, skirtas tik artimiausiems žmonėms, šeimai. Tai tik kūrybinis bandymas. Knyga su asmeninėmis nuotraukomis. Dabar vėl rašau. Galbūt naujai knygai. Nežinau – leisiu, ar neleisiu. Dabar labai daug kas rašo. Aš sau kuriu. Neviešinu. Draugės dukra, kuri taip pat rašo eiles, patarė kurti vaikams, nes man tai sekasi. Vaikams ne kiekvienas gali kalbėti.
– Kokių pokyčių visuomenėje reikia, kad problemos pradėtų spręstis?
– Pritariu Seimui dėl veiksmų prieš alkoholį. Gal alkoholizmo būtų mažiau, jei būtų didesnis užimtumas. Kita vertus, sovietmečiu darbo buvo, tačiau vis tiek žmonės gėrė. Gal per daug pripratome prie draudimų ir laukiame jų. Draudimai apriboja. Taip pat labai daug reiškia švietimas – ne vien kalbėjimas, bet auklėjimas pavyzdžiu. Lietuviai yra pesimistai. Be siekio sunku gyventi ir poelgiai tampa betiksliai. Negalvoti apie metus ir kiek liko. Tai veda žmogų į priekį. Kiek mokslininkų yra vyresnio amžiaus. Siekiamybė turi būti veržimasis į priekį, nesižvalgant į praeitį.