Rokiškio dvaro grafų turtus per karą saugojo net tarnai

Vos keliasdešimt kilometrų nuo Latvijos pasienio galima praleisti unikalią dieną. Ta vieta – tai Rokiškis, tiksliau Rokiškio dvaras. Veiklos jame ras ir mažas, ir suaugęs. „Mūsų muziejus unikalus tuo, kad turime labai daug originalių eksponatų ir įvairių edukacinių programų. Beje, 2011 m. gavome ir EDEN titulą – tai visoje Europoje žinomas įvertinamas, reiškiantis, jog tais metais Rokiškio dvaras buvo pripažintas patraukliausia Lietuvos turizmo vietove“ – sakė Rokiškio dvaro muziejaus direktorės pavaduotoja vyr. fondų saugotoja Dalia Kiukienė.

Dvarą įkūrė vokiška grafų
giminė

Tyzenhauzų – iš Holšteino vokiečių kilusi giminė LDK žinoma jau nuo XIII a. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad pirmieji du broliai Tyzenhauzai atvyko į Livoniją, Rygos apylinkes kartu su pirmaisiais Livonijos – kalavijuočių ordino riteriais.
1561 m. Kuršui tapus Abiejų Tautų Respublikos vasaline hercogyste, Tyzenhauzai tapo LDK valdiniais ir valstybės veikėjais. Ilgainiui vedybomis ir už gerą tarnybą jie įsigijo keletą dvarų Lietuvos Gardino vaivadijoje, o vėliau ir kitose vietovėse. Vienas iš tokių, Tyzenhauzams priklausiusių dvarų, Rokiškio dvaras.
Lankantis Rokiškio dvare lankytojams trumpai papasakojama ir šio įspūdingo, ypač dabar Rokiškį puošiančio, dvaro istorija.
Nors istoriniuose šaltiniuose apie šį dvarą pateiktos žinios yra labai fragmentiškos, minima, jog pirmieji duomenys apie jį fiksuojami jau nuo XV a. pab. Rašoma, kad pradžioje dvarą valdė didžioji kunigaikštienė Elena, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, kunigaikštis Timotiejus Krošinskis.
Na, o jau XVII a. pirmoje pusėje Rokiškio dvarą ėmė nuomotis Tyzenhauzai. Jų nuosavybe Rokiškio dvaras tapo 1715 m. Ignoto Tyzenhauzo rūpesčiu, XIX a. pradžioje Rokiškis pasipuošė klasicistinio stiliaus rūmų ansambliu.
Rokiškio muziejaus direktorės pavaduotoja vyr. fondų saugotoja Dalia Kiukienė pasakojo, kad šis dvaras Lietuvoje yra išskirtinis savo autentika, originaliais eksponatais, klasicizmo, secesinės architektūros elementais.
Išsilavinusi, žingeidi, mokslą ir meną rėmusi Tyzenhauzų giminė savo dvare rengė klasikinės muzikos koncertus, kolekcionavo meno dirbinius, o Tyzenhauzų anūkė Gabrielė Giunterytė (1815-1869) ateinančioms kartom paliko užrašytus prisiminimus apie senuosius dvaro rūmus: „Prieš mano akis iškyla… kiekvienas pastatas: itališko stiliaus rūmai su laiptais iš lauko, su kupolu, apkaltu skarda ir todėl spindinčiu saulės spinduliuose, kurį mes vaikiškai vadinome „bombela“. <….> Iki šiol man kvepia razetų, leukonijų, gvazdikų ir rožių puokštės, kasdien atnaujinamos ant mano mamos tualetinio staliuko. Akyse man stovi didžiulės menės ir jose kabantys dailininkų nutapyti paveikslai, salė su egiptietiškomis freskomis…“
Nors dabartinis dvaro sodas nežydi ypatingu gėlių skaičiumi, tačiau, pasak D. Kiukienės, yra minčių, gal jau kitais metais, dvaro kiemą apsodinti augalais.

Valdytojai keitėsi, bet
pagarba mokslui, menui –
išliko

1880 m. mirus paskutiniajam Tyzenhauzų giminės vyriškosios linijos atstovui Reinoldui Tyzenhauzui, jo sesuo Marija ištekėjo už lenkų kilmės istoriko Aleksandro Pšezdzieckio. Vėlgi dvaras pateko į inteligentų, intelektualų rankas. Atkreipiamas dėmesys, kad dvaro gerove rūpinosi ne tik giminės vyrai, bet ir moterys. M. Tyzenhauzaitė – Pšezdzieckienė savo filantropine veikla garsėjo ne tik Rokiškyje. Ji žinoma ir kaip tapytoja, labiausiai mėgusi akvarele lieti architektūrinius peizažus. Muziejininko Vlado Gasiūno duomenimis, 1888 m. Žemaitijos ir Uždauguvio bažnyčių ir vienuolynų pieštų vaizdų albumą ji padovanojusi popiežiui Leonui III. Jos vyras grafas A. Pšezdzieckis savo lėšomis išspausdino Jano Dlugušo kroniką, kitų istorikų veikalus.

Jų vaikaitis grafas Jonas Pšezdzieckis į Rokiškio dvarą pasikvietė Krokuvos dailininką Pranciškų Kšivdą – Polkovskį, kuris grafo remiamas, keliavo po apylinkes ir nupiešė 100 kryžių, koplytėlių. 26 piešiniai 1909 m. Krokuvoje buvo išspausdinti albume „Kryžiai Lietuvoje“. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1908 m. grafienė Hermancija Sapiegaitė – Pšezdzieckienė į dvarą pasikvietė audimo instruktorių, turėjusį kaimo moteris mokyti austi žakardinėmis staklėmis, kurias parūpino pati dvarininkė.
Ūkinę ir kultūrinę dvarininkų veiklą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Atėjus sovietinei valdžiai, grafai Pšezdzieckiai 1940 m. buvo priversti trauktis iš Lietuvos. Iškilo grėsmė likusioms dvare meno vertybėms. Kraštotyros muziejaus vedėjo Petro Bliūdžiaus ir miesto burmistro Vlado Paukštos rūpesčiu, Švietimo komisariatas leido į dvaro rūmus perkelti muziejų.
P. Bliūdžius iš Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstaigos gavo įgaliojimą saugoti ir globoti ne tik Rokiškio dvare esančias kultūros vertybes, bet taip pat jas surinkti ir suvežti į muziejų iš visų apskrities nacionalizuotų dvarų ir Rokiškyje sukurti didelį rytų Lietuvos kultūros muziejų.
Pasak D. Kiukienės, Rokiškio dvarui pasisekė netgi sovietmečiu. Kada kultūros objektai buvo naikinami, o dalis jų verčiami net ūkinės paskirties pastatais, Rokiškio dvaras liko muziejumi, kurį laiką čia veikė muzikos mokykla, biblioteka. „O kada ir žmonės dirbo tokie, kurie visomis išgalėmis stengėsi išsaugoti dvare buvusius eksponatus, todėl, manyčiau, ir pavyko šiandien matyti tai, ką matome. Tik dar labiau išpuoselėta, sutvarkyta“ – kalbėjo pašnekovė.
Beje, dalį grafams priklausiusių daiktų, drabužių pavyko išsaugoti dvaro tarnams.
Paklausta, ar iš paskutiniųjų dvarą valdžiusių Pšezdzieckių giminės nieko nebelikę, D. Kiukienė sakė: „Keli palikuonys gyvena Lenkijoje, tačiau būdami išsilavinę, supratingi žmonės, jokių pretenzijų į dvarą nereiškia. Kartais čia apsilanko, pasivaikšto, pažiūri protėvių valdytą dvarą ir, man atrodo, tik gerų įspūdžių pasisėmę, grįžtą atgal į Lenkiją“.

Eksponatais turtingos
dvaro menės

Išklausę pasakojimą apie dvaro istoriją ir jo valdytojus, leidžiamės pasivaikščioti po dvaro ekspozicijų sales.
Rokiškio dvare ypač gausu – beveik pusantro tūkstančio fotografijų,- kuriose įamžintas dvaras ir jo savininkai Pšezdzieckiai. „Šios fotografijos yra išties reikšmingas rinkinys. Pagal jas rengiame dvaro istorijos bei kultūros ekspozicijas, naudojame restauruodami rūmų sales, atkurdami jų interjerą. Šios fotografijos – puiki iliustracija istorinės tematikos straipsniams. Jos – aukščiausios vertės dokumentai, įamžinę ir epochą, ir žmogų“, – kalbėjo muziejininkė.
Muziejus didžiuojasi gausia numizmatikos kolekcija, kurioje apie 9 tūkst. eksponatų. Didžiąją numizmatikos kolekcijos dalį sudaro lobiai. Gausiausias yra Mitragalio lobis, susidedantis iš 4762 monetų. Tai XVI a. pabaigos – XVII a. pirmosios pusės Lietuvos-Lenkijos ir kaimyninių valstybių monetos. Taip pat saugomos 47 valstybių monetos.
„Ragų“ salėje galima išvysti ne tik šiais laikais sumedžiotų raguočių ragų, bet pamatyti ir grafų Tyzenhauzų palikimą. Šerno, jūrinio erelio, briedžio iškamšos mena grafų pomėgį medžioti.
Ekspozicijos salėje, skirtoje grafų šeimos vaikams, lankytojai pamatys itin retų eksponatų: Rokiškio grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių vaikų porcelianinių žaislų, išsaugotus krikšto marškinėlius, miegmaišius „vokelius“, drabužėlių, nesudėtingų grafaičių rankdarbių. Išraiškingos grafų vaikų fotografijos, nuoširdūs tėvams rašyti vaikų laiškai.
Puikia akustika pasižyminti menė buvo restauruota 1997 metais. Jos sienas papuošė Vakarų Europos tapytojų darbai, kažkada priklausę grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kolekcijai, taikomosios dailės kūriniai. Šioje salėje ir dabar vyksta klasikinės muzikos koncertai, kameriniai renginiai. Iš šios salės galima patekti į nedidelį žiemos sodą, kurį bandoma atkurti išlikusių nuotraukų pagalba.
Bene įspūdingiausia salė – tai grafų valgomasis. Kaip sakė ekskursiją vedusi D. Kiukienė, čia beveik visi eksponatai yra tikri: „Nupirkome tik porcelianinius stalo indus“.
Atskiroje salėje eksponuojama Rokiškio didikų drabužių bei aksesuarų kolekcija: devynios grafienių suknios, grafo kostiumai, kelionės lagaminėlis, skrybėlė, lazda ir kt. Tai XIX a. II p. – XX a. pr. daiktai. Kai kurie iš šių eksponatų jau buvo tapę šeimos relikvijomis. Labai vertingas Antano Tyzenhauzo manufaktūroje XVIII a. išaustas gobelenas.
Rokiškio dvare yra lankęsis ir mados istorikas Aleksandras Vasiljevas, kuris kitais metais planuoja čia surengti savo parodą.

Lankytojus pasitinka ir
gyvi eksponatai

Rokiškio dvaro muziejus – gyvas muziejus. Jame net įrengtas kampelis vaikams, kur mažieji muziejaus lankytojai, kol tėveliai lanko ekspozicijas arba dalyvauja edukacinėse programose, gali praleisti laiką. Yra net senovinių lėlių, kurias, pasak D.Kiukienės, vaikai gali ir pamigdyti, ir aprengti…
Dvaras siūlo gausybę edukacinių programų. Viena įdomiausių ir populiariausių – „Sūrio kelias“. Jos metu ragaujami AB „Rokiškio sūris“ tiekiami sūriai. Nors parduotuvių lentynos lūžta nuo sūrių gausos, bent pora rūšių siūlomų paragauti sūrių, prekybos centruose nenusipirksi.
Vienoje dvaro ekspozicijoje galima išvysti grafienės suknelę, kuria pasipuošusi ji eidavo gerti 5 val. arbatėlę. Tokią edukacinę programą „Arbatos valandėlė“ taip pat galima užsisakyti. Aišku, puošnių suknelių muziejininkai nepasiūlys, bet kas draudžia atvykti pasipuošus atitinkama suknele.
Šiuolaikiniai vaikai, pasak muziejininkų, jau nebelabai žino, iš kur atsiranda žvakės. „Žvakių liejimas“ „užkaišys“ šią spragą.
Beje, muziejus siūlo dar vieną atrakciją. Vienoje salėje yra įrengta speciali sienele, planšetės pagalba galima pasirinkti senovinę nuotrauką – ji taps fonu, pasidabinus katiliuku ar skrybėlaite prisisėsti ant suoliuko, ir pasidaryti senovinę nuotrauką.
Gyvas muziejus – turi ir kitą prasmę. Dvaro teritorijoje gyvena 4 danieliai – šiuo metu viena laukia „šeimos“ pagausėjimo. Beje, danieliai prisileidžia juos panorusius iš arčiau apžiūrėti lankytojus. O dvaro tvenkinyje gyvena ir šiuo metu peri juodosios gulbės.

Rokiškio dvaro muziejaus darbo laikas:
Pirmadieniais – ketvirtadieniais 8. 00 val. – 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. – 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. – 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

Bilietų kainos:
Suaugusiems 3 €
Moksleiviams 1 €
Studentams, pensininkams, būtinosios tarnybos kariams 1 €
Muziejaus parodų lankymas 1 €