Šią savaitę šnekučiuojamės su Viešosios įstaigos „Anykščių jausmų ratas“ įkūrėja ir direktore Renata ŠERELIENE. Po skaudžių gyvenimo patirčių bei išbandymų, lydėjusių nuo vaikystės, valios ir tikėjimo dėka, šiandien Renata yra dviejų, jau suaugusių, vaikų mama, veda seminarus įvairiose šalyse, suteikia prieglobstį moterims su vaikais savo įkurtame reintegracijos centre, veda pirties ceremonijas ir padeda stotis ant kojų visiems, kam reikalinga pagalba bei atjauta.
Pašnekovę kalbino Skaistė Vasiliauskaitė-DANČENKOVIENĖ.
– Kokius socialinius vaidmenis sau prisiimate?
– Mama, dukra, sesuo, žmona, draugė. Toliau darbiniai – centro vadovė.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Prieš keletą metų būčiau atsakiusi kitaip, tačiau dabar požiūris pasikeitė. Moteriškumas – tai mano gyvenimo būdas, poelgiai, jausmai. Iš esmės – elgesys ir jausena.
– Kas jums yra moterų solidarumas?
– Supratimas, atjauta, palaikymas. Tai – svarbiausi dalykai.
– Išauginote sūnų ir dukterį. Kas jums yra motinystė?
– Visada savo vaikams dėkoju už garbę būti jų mama.
– Esate Anykščių jausmų rato įkūrėja. Kokios tai veiklos?
– Kol dar nebuvo centro, trejus metus dirbau tik su jaunimu. Tada labai aiškia pasimatė, jog yra poreikis dirbti su tėvais, būtent – mamomis. Taip ateita iki centro įkūrimo. Atsidarėme pernai liepą.
Nors, tiesą sakant, iki to buvo daug ilgesnis kelias. Jausmų ratas yra moterų reintegracijos centras, kuriame vysta reabilitacija nuo priklausomybių ir ne tik nuo jų. Čia patenka moterys, neturinčios socialinių įgūdžių – augusios vaikų globos namuose ar disfunkcinėse šeimose. Kartais jas nukreipia savivaldybė. Centras išskirtinis tuo, kad priimame mamas su vaikais. Mūsų siekis – kad kuo mažiau vaikų augtų globos namuose. Moterys turi galimybę centre gyventi nuo pusės iki pusantrų metų ir ilgiau pagal poreikį. Kol surandame ir darbą, ir tokias sąlygas, kad iš čia išėjusi moteris galėtų gyventi savarankiškai ir oriai. Sveikstame pagal suaugusių alkoholikų vaikų dvylikos žingsnių programą.
– Kas jus remia? Kaip išsilaikote?
– Niekas. Išsilaikome iš mano ir mano vyro atlyginimų. Taip pat – iš privačių rėmėjų.
– Vedate seminarus „Kelionė pas vidinį vaiką“. Papasakokite apie tai.
– Vidinio vaiko stovyklos bei seminarai – tai darbas su savimi. Jų metu pasižiūrime, kaip patirtos vaikystės traumos įtakoja mano suaugusio gyvenimą šiandien. Kaip aš sakau, per žaidimą einame į sveikimą. Tai yra veikla, iš kurios išlaikau centrą.
– Iš kur ateina jūsų pačios žinios dirbti su šiomis sritimis?
– Kad būtų daugiau tiesos, turiu pasakyti, jog ir aš užaugau disfunkcinėje šeimoje ir patyriau daug vaikystės traumų. Pati turiu priklausomybę. Yra priklausomų artimųjų. Taigi šitą ligą puikiai pažįstu iš vidaus. Šios priežastys nulėmė mano pasirinkimą studijuoti psichologiją ir baigti priklausomybių konsultantų mokymus.
– Pakalbėkime apie moteris, turinčias alkoholizmo problemų. Ar moterys į alkoholį pasineria taip pat dažnai, kaip vyrai? Ar joms išsivaduoti yra lengviau, ar sunkiau? Ar galima tai lyginti?
– Galima. Vyrų ir moterų priklausomybės skiriasi. Galimybės sveikti – visiškai nevienodos. Vyrų reabilitacijos centrų yra pakankamai, tad jiems sveikti sudarytos palankesnės sąlygos. Moterims galimybė sveikti suteikiama tik tada, kai jai atimami vaikai, po to, kai įvyksta paėmimas. Be šio, yra tik vienas centras Akmenėje, kuriame moterys gali sveikti, augindamos vaikus. Noriu akcentuoti, jog alkoholizmas yra liga. Nors labai daug kalbama apie smurtą, tačiau prieš liga sergančią moterį valstybė legaliai smurtauja, atimdama vaikus. Tada padėti moteriai atsikelti yra ypatingai sunku. Vaikai atimami iš mamų, ne iš vyrų. Vaiko teisių skyrius laiko, kad nuvažiavo į šeimą, paėmė vaikus ir problemą „sutvarkė“. Tačiau, mano manymu, neišsprendė, o tik paaštrino. Nei vaikams globos namuose, nei mamai be vaikų emociškai nėra gerai. Situacija turėtų būti sprendžiama kitu kampu. Pirmiausiai reikia ištiesti pagalbos ranką moteriai, suteikti jai galimybę sveikti, auginant vaikus.
Kam sunkiau sveikti viduje, nežinia. Vyrai taip pat turi daug problemų. Visi alkoholikai išgyvena vienatvę. Tačiau nėra priklausomos moters, kuri šalia to nepatirtų dar ir seksualinio bei fizinio smurto. Jos visos yra smurto aukos. Ir dar patiria daug didesnį visuomenės pasmerkimą. Tos stigmos yra. Žmonės taip puola, kad, rodos, jos turi atsiklausti, ar gali kvėpuoti. Dėl to centrą įkūriau kiek įmanoma nuošaliau, Kurkliuose.
Tame, ką išvardinau, matau esminius vyrų ir moterų priklausomybių skirtumus.
– Kas gali padėti spręsti alkoholizmo problemą? Nuo ko apskritai reikėtų pradėti?
– Nuo pripažinimo. Nuo žinios skleidimo. Kad žmonės sužinotų, jog alkoholizmas tikrai yra liga. Nuo visuomenės šveitimo.
Parengiau projektą, kuriuo siūlau kaimo seniūnijose daryti susitikimus ir skleisti žinią, kad moterys neturi taip gyventi, kad yra galimybių sveikti. Miesto moterims tokia informacija bent šiek tiek pasiekiama, o kaimo moterys net į konsultacijas negali atvažiuoti. Projekto tikslas – suteikti pagalbą moterims, nuvažiuojant pas jas į namus.
– Ką manote apie kodavimą? Ar tai išeitis?
– Kodas yra mirties baimė. Tačiau aš nežinau nei vieno alkoholiko, kuris bijotų mirties. Priešingai – mirtis yra viena iš išeičių. Prieš šešiolika metų jaučiausi padaru, nevertu gyventi žemėje. Prašiau Dievo: „Jeigu gali suteikti dovaną, leisk man nudvėsti“. Tačiau jisai neleido. Jis atėmė alkoholį ir leido stotis ant kojų.
– Ar jūs pati esate susidūrusi su smurtu?
– Taip. Esu patyrusi smurtą ir vaikystėje, ir vėliau. Visokių formų, koks jis tik gali būti. Su kuo dažniausiai susiduriu tai, kad daug žmonių apskritai neatpažįsta, kas yra smurtas, ir kenčia nuo to. Tiek vyrai, tiek moterys. Ignoravimas bei atstūmimas – taip pat yra smurto formos.
– Ar manote, kad seksualinis priekabiavimas mūsų visuomenėje yra problema?
– Aš pati, jei ką pasakočiau, pritempinėčiau. Tačiau turiu pripažinti, jog taip, seksas mūsų visuomenėje traktuojamas kaip prekė, o ne kaip Dievo dovana. Gal ne visoje visuomenėje, bet dalyje taip yra.
– Kokios priemonės valstybės ar savivaldos lygmeniu būtų veiksmingos, sprendžiat paminėtas problemas?
– Pirmiausia – sugrąžinti šeimos vertybes. Tada mergaitės išaugs moterimis, gerbiančiomis save ir oriomis. Manau, kai moteris yra ori, niekam net nekyla minties su ja pasielgti nepagarbiai. Kalbu ne apie išdidumą, o apie orumą. Esu įsitikinusi, kad žmonės grįžta prie Dievo, nes nebenori elgtis nepadoriai. Ne visi ir ne visur, tačiau tokia tendencija yra.
– Esate pirtininkė. Kokius ritualas ar ceremonijas atliekate? Kaip pirtis padeda išlaisvinti moteriškumą?
– Apie tai galime kalbėti ir mėgautis. Man asmeniškai ilgą laiką buvo labai sunku priimti savo pačios kūną. Per pirties ceremonijas, per tai, kaip prausiu, glostau ir vanoju kitas moteris – išmokau priimti bet kokį moters kūną, kaip dovaną, kaip duotybę ir patį gražiausią dalyką pasaulyje. Pirtis apskritai leidžia sujungti viską – dvasinį kelią, sveikimą ir kūno priėmimą – į vieną. Pradžioje būna viso kūno nuprausimas, pilingas. Išskirtinai tik moterim darome gėlių patalus. Pats vanojimas vantomis yra švelnus, beveik neliečiant. Viską atliekame ne aukštoje temperatūroje, kad organizmas nesikankintų. Po to – medaus masažas. Meditacija lauke.
– Iš kur išmokote pirties paslapčių?
– Iš pradžių kartu su vyru važinėjome į pirties akademiją, o toliau – tiesiog klausau širdies. Apie žoleles skaičiau. Elgiuosi taip, kaip nori širdis. Pagrindinė taisyklė, kurios laikausi ir visada visiems kartoju: „Jei nemyli žmogaus, tai jo net neliesk“. Meilė yra pamatinis dalykas tiek seminaruose, tiek pirtyje, teik jausmų rato centre.
– Kaip jūsų vyras toleruoja visas šias labdaringas veiklas?
– Vyras ir aš – mes dirbame kartu. Kelionė pas vidinį vaiką, pirties ceremonijos, centro įkūrimas – visa tai mūsų bendras darbas. Jis yra socialinio darbuotojo padėjėjas, dirba su vyrais ir su vaikinais. Kai vieno seminaro metu reikėjo šveicarams parašyti apie didžiausią sėkmę savo gyvenime, aš parašiau, kad didžiausia mano sėkmė – tarpti šio vyro žmona. Dabar jis yra Norvegijoje, kad uždirbtų pinigų vienkiemiui, kuriame toliau įgyvendinsime savo idėjas ir planus. Norime reabilitacijos centrą perkelti tenai, nes dabar esame tikras dirgiklis miesteliui.
– Jūsų namuose prieglobstį suranda ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Kodėl tai darote?
– Tiesiog negaliu palikti gyvūno kankintis. Kai ateina išsekęs ar sergantis, klausiu: „Na, ir kiek tu man kainuosi?“. Tačiau vis tiek priimu, pasirūpinu, kad būtų atliktos operacijos, maitinu, kol sustiprėja. Aš neturiu sąlygų, kur laikyti, bet ir palikti vargti negaliu.
– Suaugusi priėmėte vandens krikštą. Kas jus paskatino?
– Kai mane krikštijo mažą, neturėjau pasirinkimo. Tai dar nebuvo tikėjimas. Dievas sakė: „Kas tikės ir pasikrikštys…“. Todėl man buvo labai svarbu pasikrikštyti tada, kai jau tikiu. Šiandien vyksta tiek stebuklų, kad neužtektų fantazijos jiems nupasakoti.
Krikštijausi evangelikų bažnyčioje – priėmiau vandens krikštą upėje. Minijoje. Tai vienas gražiausių dalykų, įvykusių mano gyvenime. Tikėjimas yra tema, kurioje nieko nepaaiškinsi. Tikiu Dievu, tikiu, kad jis parodo kelią. Kai manęs klausia: „Kodėl tu tai darai?“, „Kam tau to reikia?“, atsakau, jog mane taip veda Dievas.
– Moterys kovoja dėl lygių galimybių į vienodą atlygį, pareigas. Ar tai išties svarbu?
– Leisiu sau būti nepatogia ir paprieštarausiu. Nereikia moterims kovoti dėl aukštų pareigybių. Pati pirmoji ir svarbiausia moters pareiga – būti mama, auginti vaikus ir suteikti jiems tai, ką gali geriausia.
– Kas jums suteikia džiaugsmo jūsų veiklose?
– Kai matau, kad prieš tai buvusi kuprota, sulinkusi, kreiva moteris, sveikdama išsitiesia. Man tai -didžiausia dovana.
– Kokių pokyčių visuomenėje reikia, kad problemos pradėtų spręstis?
– Pacituosiu Bibliją. Jėzaus žodžiai teisiesiems: „Buvau išalkęs, ir mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau svečias, ir mane priėmėte, nuogas, ir mane aprengėte; sirgau, ir mane aplankėte; buvau kalėjime, ir atėjote pas mane“, ir neteisiesiems: „Buvau išalkęs, ir manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau svečias, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte; ligonis ir kalėjime, ir manęs neaplankėte“. Kai vieni ir kiti pasiteirauja, kada tai nutiko, Kristus atsako: „Kiek jūs padarėte vienam iš šitų mano mažiausiųjų brolių, tiek ir man padarėte“, „kiek jūs nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, tiek ir man nepadarėte“. (NT, Mt. 25, 35 – 45). Ta vieta Šventajame Rašte man yra pati svarbiausia. Ar šuo, ar katinas, ar žmogus – aš nežinau, kokiu pavidalu Dievas prieina prie manęs.
