Kūrėja Irma Laurinavičiūtė: „Vaikai užpildo viską, ką darai“

Kalbamės su anykštėne Irma LAURINAVIČIŪTE. Jauna moteris, būdama trijų vaikų mama, spėja ne tik rūpintis šeima, bet ir skirti dalį savo laiko visuomeninei veiklai bei kūrybai. Dirbusi draudimo vadybos srityje, radijo stotyje vedusi laidas bei įgarsinusi reklamas, dizaino studijoje kurianti rankų darbo kuprines bei rankines, dabar Irma vadovauja Anykščių naujų vėjų bendruomenei, kurios iniciatyva Anykščiuose vyksta daug alternatyvių renginių kaip gatvės muzikos diena, žemės valanda ir kiti.
Kalbėjosi Skaistė Vasiliauskaitė-DANČENKOVIENĖ.

– Kokius socialinius vaidmenis atliekate?
– Pirmiausia – motinos. Savo laiką stengiuosi paskirstyti vaikams ir šeimai. Toliau – draugės, partnerės. Galiausiai seka bendruomeniniai – esu Anykščių naujų vėjų bendruomenės pirmininkė. Tai artima mano įgytai specialybei ir yra puikus būdas išreikšti bei realizuoti save. Baigiau kultūros vadybą ir organizavimą. Esu sesuo, dukra. Svarbūs visi moteriški socialiniai vaidmenys. Vis dėlto šiuo metu pirmoje vietoje man yra motinystė. Derinu ją su kitomis veiklomis, nes sėdėti namie – neišeina.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Tai vidinė ramybė ir meilė sau. Kai myli save, tuomet moteriškumas pasireiškia ir per visą, ką darai. Pirmiausiai būtina mylėti save, tik tada gali save dalinti kitiems. Kai tai supratau, mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Buvo tarpsnis, kai dalinau save kitiems, nežiūrėdama savęs. Dėl to labai kentėjau, tačiau to nesuvokiau, kol neatėjo kritinis metas.
– Kas padėjo tai suprasti?
– Mano pirmoji santuoka nepavyko. Skyrybos buvo kritinis taškas. Tada supratau, kad nebegaliu taip gyventi ir švaistyti save. Suvokiau, kad tiesiog sudegsiu. Žengiau žingsnį ir dėl to nesigailiu.
– Kas jums yra moterų solidarumas?
– Moterų bendrystė. Kai gali kartu aptarti problemas, nebijoti, kad pasmerks ar pasišaipys. Aš pati augau tarp daug moterų – penkių vaikų šeimoje buvome keturios seserys. Visada viena kitą palaikome, turime savų paslapčių. Solidarumas, kai šalia kitų moterų nebijai būti savimi. Prieš vyrus, nori ar nenori, vis tiek truputį apsimetinėji gražesne, geresne. Aš, bendraudama su vyrais, stengiuosi išlaikyti humoro formą, tiesiog taip išeina. Su moterimis gali labiau atsiskleisti ir kita moteris tave labiau supras.
– Kas jums yra motinystė? Kuo ji skiriasi, auginant pirmą ir trečią vaiką?
– Pirmojo ir trečiojo vaikų auginimas – du nesulyginami dalykai. Pirmasis vaikas atėjo netikėtai, todėl buvo nepasiruošimas, iš ko kilo daug įvairių baimių. Trečiasis vaikas – planuotas ir išlauktas. Tiek susilaukus antrojo, tiek trečiojo vaikų, jau žinai, ką daryti ir kaip auginti. Dabar pradėjau gilintis į esmines vaiko ugdymo problemas, nes norisi auginti visapusiškai stiprų žmogų. Skaitau knygą apie septynis vaiko intelektus. Joje dėstomi, rodos, elementarūs dalykai, kurių augindama pirmąjį vaiką nežinojau dėl patirties stokos.
O bendrai paėmus, tiesiog gera, kad vaikai yra. Jei jų nebūtų, gyvenime liktų tuštuma. Jie užpildo viską, ką darai. Taip saldu, kai jie pribėga, apsikabina. Man gera būti mama.
– Kaip viską suspėjate? Kaip planuojate savo laiką?
– Aš esu tokia chaotiška asmenybė, kad man sunku ką nors planuoti. Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Iš patirties žinau, kai užsisėdi, nieko negali realizuoti, o kai išjudi, viskas gaunasi savaime. Nuo vaikystės buvau aktyvi – grojau, vedžiau renginius, vaidinau ir užsiėmiau kitomis veiklomis. Gal tai genai, nes mano tėtis taip pat aktyvus ir organizuotas žmogus. Man patinka būti sūkury tarp žmonių. Iš jų daug pasisemiu. Bendravimo man reikia kaip oro. Gal tai ir veda veikti.
– Anykščių naujų vėjų bendruomenė. Kas tai?
– Tai visuomeninė veikla. Į šią organizaciją įstojau, grįžusi iš Belgijos, kur teko gyventi kurį laiką. Buvo nutrūkę visi socialiniai ryšiai, tad ieškojau būdo juos atnaujinti. Baiminausi, kad grįžusi į Anykščius, neturėsiu su kuo bendrauti. Tačiau pamačiau, kad čia yra daug įdomaus jaunimo, turinčio įvairios patirties. Iš naujo susipažinau ir atradau žmones, kuriuos žinojau nuo mokyklos laikų, susipažinau su naujais.
Pagrindinis bendruomenės tikslas – kurti tokius Anykščius, kokiuose norime gyventi. Tai darome per renginius, socialines akcijas, forumus. Mus domina ir politinis gyvenimas. Nors esame skirtingų politinių pažiūrų, jų nesistengiame primesti. Rinkimų laikotarpiu organizavome kandidatų debatus. Vienuolio skveras yra pagrindinė susibūrimų vieta, kurioje vyksta mūsų renginiai. Vienas iš įdomesnių – blukio deginimas. Tai sena Kūčių tradicija, išlikusi nuo laikų, kai dar buvo gatviniai kaimai. Persirengėliai blukvilkiai pokštaudami vilkdavo rastą, ant kurio gyventojai galėdavo išlieti savo pyktį, nuodėmes, negandas. Galiausiai rastas sudeginamas. Taip apsivalę pasitikdavo saulėgrįžą. Vis daugiau anykštėnų susirenka į šį renginį.
Miesto šventės metu inicijavome renginį „VisaTa“. Tai patyriminis namas, įkurdintas apleistame senosios gimdyklos pastate. Čia, grojant alternatyviai muzikai, menininkai rengia įvairias instaliacijas, kurias galima tiesiog pamatyti arba patirti tam tikrus efektus.
Bendradarbiaujame su rajono savivaldybe, kuri palaiko mūsų iniciatyvas.
– Kokiu tikslu inicijuojate ekologinius renginius? Kodėl jums tai svarbu?
– Nes per technologijas ir skubėjimą visi esame nutolę nuo savo šaknų. Žmonės nori grįžti į gamtą, tačiau nežino kaip. Mums rūpi ne vartotojiškas požiūris, o kur ir kaip gyvens mūsų vaikai. Siekiame priminti, kad Žemę turime tik vieną.
– Šis straipsnių ciklas skirtas socialinėms problemoms iškelti. Ar jums yra tekę susidurti su smurtu?
– Taip. Ir su fiziniu, ir su psichologiniu. Fizinį smurtą žmonės stengiasi slopinti, nes žino, kad tai palieka akivaizdžias pasekmes, kad tai blogai. O psichologinis smurtas tiek įsigalėjęs, kad dažnai prieinama prie Stokholmo sindromo – auka tampa priklausoma nuo skriaudėjo ir pati save kaltina.
Fizinį smurtą patyriau du kartus. Pirmąjį, kai buvau studentė. Mane užpuolė miškelyje, bandė išprievartauti. Labiausiai šokiravo policijos požiūris: „Ko vaikštai po mišką viena?“. Likau kalta dėl to, kad mano stotelė buvo kitoje pusėje miškelio, pro kurį turėjau grįžti į bendrabutį, o netoliese gyveno policijai žinomas agresyvus asmuo. Ten vaikščiodavo daug merginų ir tąkart ne viena aš nuo jo nukentėjau. Liūdniausia, kad, policijos teigimu, jie neva nieko negali padaryti, nes jis nestabilios psichikos.
Kitą kartą, anot smurtautojo, „pati prie to privedžiau“. Tai įvyko draugaujant. Labiausiai gaila dėl to, jog visuomenė dažnai laiko, jog auka yra pati kalta ir kad tai jos asmeninės problemos. Nors momentiniu laiku smurtinis poelgis pasmerkiamas, tačiau vėliau perverčiama taip, kad smurtautojas buvo išprovokuotas.
Savo vyresniajai dukrai bandau įdiegti, kad nesileistų žeminama ir nepataikautų, norėdama įtikti, kad ji yra nuostabi tokia, kokia yra, ir nereikia kaltinti savęs, jei kažkam neįtikai.
– Kas jums padėjo? Kaip sprendėte tai?
– Padėjo kalbėjimasis. Suveikė moteriškas solidarumas. Aš ėjau ir atvirai kalbėjau. Tai leido save išvalyti iš vidaus, išvalyti nuoskaudas. Kai išsipasakoji, išgirsti ir kitas nuomones, susidėlioja mozaika. Pamatai save iš kitos pusės. Kai eilinį kartą pasakodama savo bėdas pastebi, kad tavęs nebesiklauso ir aiškiai tau parodo, jog pati nepasidarai išvadų, akys pagaliau atsiveria. Kitos ir toliau taip gyvena. Po tų patyrimų suvokiau, kad moterys būna taip užspaustos, jog pačios to nesuvokia, todėl grįžta namo pas smurtautoją. Esu dėkinga, kad man buvo leista tai patirti ir nuo to pabėgti. Suprantu kitas, nes žinau, kaip sunku išsivaduoti iš smurto, ypač psichologinio, rato, ypatingai tada, kai kiti numoja ranka, sakydami, jog pati esi kalta. Smurtautojas dažniausiai įtikina auką jos kaltumu – nereikėjo taip sakyti, apsirengti, nusišypsoti… Tai vampyrai, kurie semiasi jėgų, kai gali išprovokuoti konfliktą ir jaustis viršesniais. Tačiau jie patys yra aukos, kažkada buvę žeminami, galbūt artimiausioje aplinkoje, ir su tuo menkavertiškumo jausmu keliaujantys per gyvenimą. O žeisdami kitus pasąmoniškai kelia savo savivertę.
– Ar dar kada teko patirti seksualinį priekabiavimą?
– Tarp vyro ir moters dažnai būna lengvas flirtas ir tik tų dviejų žmonių veiksmai gali išprovokuoti seksualinį priekabiavimą. Kaip bebūtų, vyras moterį pirmiausiai vertina kaip moterį, o ne kaip kolegę.
Jaunystėje teko atsidurti vakarėlyje, į kurį palydėjau draugę. Jos vaikinas mane pakvietė į kitą kambarį neva norėdamas parodyti kolekciją. Tačiau kambaryje jis pradėjo priekabiauti. Aš aiškiai parodžiau, kad nesu tokių pažiūrų. Tad jis ėmė grubiai versti į lovą sakydamas: „Žinau, kad nori“. Išsigandau ir iš to vakarėlio labai greitai pabėgau, nes jaučiau, kad užsibuvus gali baigtis liūdnai. Kartais vyrai nesuvokia, kad laisvas bendravimas nėra flirtas.
– Kaip vertinate judėjimą metoo?
– Tos merginos buvo laisvos ir naivios, todėl ir nukentėjo. Džiugu, kad moterys pradėjo apie tai kalbėti. Tačiau pritariu ir kitokiai nuomonei, kad tai gali tapti susidorojimo forma. Kai kalbama po daugybės metų, kai nėra jokių įrodymų, tai iškreipia vaizdinį. Tačiau labai gerai, kad nebebijoma pasakyti. Patriarchalinis modelis nebėra aukštesnis. Esame ir turime būti lygios.
– Socialiniuose tinkluose dalinatės informacija apie Seime nutildytus moterų pranešimus? Kodėl?
– Jau ne pirmą kartą mane šokiruoja Seimo sprendimai. Stebina, kodėl neleidžiama kalbėti moterims aktualiomis temomis. Argumentai – kvaili. Negalima kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje per šeimos dieną. Neleista kalbėti apie abortus, nes kalbėtoja laukėsi. Aš ir su kūdikiu ant rankų galiu kalbėti apie tai, tačiau tai nereiškia, kad aš darysiuosi abortą. Esu už pasirinkimo laisvę, tačiau viduje griežtai nusistačiusi prieš abortus. Tai mano moralinė nuostata, tačiau suvokiu, jog yra atvejų – prievarta, negalia – kada pasirinkimo laisvė turi būti. Kalbėti apie tai reikia.
Tokie draudimai įrodo, kad moterų padėtis visuomenėje vis dar nėra stipri. Vyrai moteris vis dar „pastato į vietą“.
Sakyčiau, kad kaip tik šeimos dieną labai aktualu kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje, nes tai vyksta šeimose. Draugaujant iš santykių pasitraukti lengviau. Šeimoje yra vaikai, bendras būstas, paskolos, prisirišimas. Svarbu iškelti šią problemą, parodyti, kad ji yra svarbi ir giliai įsišaknijusi.
– Kas padėtų spręsti smurto artimoje aplinkoje problemas?
– Pirmiausia šeimoje, ypač berniukams diegti, kad jėgą naudotų ne dominavimo demonstravimui, o gynimui. Nukreipti juos ta linkme. Vertybės perduodamos nuo kūdikystės. Suaugusį žmogų pakeisti sunku, nes jis ne taip lengvai priima naują informaciją, elgiasi pagal susiformavusius įpročius. Mažą vaiką gali formuoti darželis, mokykla ir svarbiausia – šeima. Tėvų pavyzdys. Gerai, kai vyras ir moteris šeimoje yra lygiaverčiai, gerbia vienas kitą. Yra posakis: „Neauklėkime savo vaikų. Vis tiek jie elgis, kaip mes elgsimės“. Tad pradėti reikia nuo savęs. Manau, tai pirminis ir pagrindinis dalykas. Galbūt suaugusius šviesti padėtų socialinė reklama plačiąją prasme.
– Koks jūsų santykis su muzika?
– Esu baigusi muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Negaliu pasakyti, jog jos lankymas suteikė daug malonumo, tad prie pianino vėl prisėdau tik prieš porą metų. Labai mėgstu dainuoti. Brolis groja gitara ir man nuostabiausi yra šeimos vakarai prie laužo, kai galiu laisvai dainuoti iš visos dūšios. Dažnai dainuoju ir viena namuose ar automobilyje. Vyresnėlius vaikus visuomet migdydavau su lopšinėmis. Džiaugiuosi, kad dainuoja dukra, o sūnaus veiklas lydi nuolatinis niūniavimas.
– Kokių pokyčių nori moterys?
– Norėtųsi dar daugiau lygių teisių – vienodo atlyginimo, lygių galimybių. Einame mažais žingsneliais, tačiau gal prieisime ir iki to.
– Kokių pokyčių visuomenėje norite jūs?
– Kad per moterį ir moteriškumą pasaulis gražėtų. Moterys – meilės pradas. Kad vertybės, kurias neša moteris iš didžiosios raidės, pasiektų visuomenę. Kad žmonės atsisuktų į žemę, nes Žemė yra motina, kaip ir moteris yra motina.