Pati didžiausia šventė Kavarske yra Joninės. Šiemet jos, pavadintos „Ant šv. Jono, ant jomarkėlio“, bus dar įspūdingesnės, nes Kavarskas švęs 480 metų jubiliejų.
Ilgai lauktos Joninės šiemet vėl suburs visus į iškilmingą eiseną, kuri vyks birželio 23 dieną, 22 valandą, nuo šv. Jono Krikštytojo šaltinio iki Šventosios upės slėnio. O tikintieji birželio 24 dieną, 12 valandą, skubės į bažnyčią, kur Šv. Mišias aukos Apaštalų Sosto diplomatinis atstovas Baltijos šalyse – arkivyskupas Pedro López Quintana.
Vėliau visi rinksis į miestelio centrinę aikštę klausytis koncerto.
Prie Kavarsko šaltinio – kaip
į vieną iš lankytinų vietų
Vasarą Kavarske, prie Šventosios slėnio šlaite trykštančio šv. Jono Krikštytojo šaltinio visada yra žmonių: vietinių, svečių ar turistų. Matyt, visus čia vilioja ramybė ir kažkoks paslaptingas tikėjimas nepaprastomis vandens savybėmis.
Kiekvienas, arčiau prie šaltinio priėjęs, gaivinasi šiuo gėlu vandeniu, pilasi jo išsinešti. Kiti net sklidinus bidonus išsiveža! Įdomu tai, kad pati vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalno viršų yra pakilusi net 134 metrus, tad šalto ir tyro tarsi krištolas vandens daugelis nori parsivežti namo. Vaikams neretai užtenka tik rankytes po šalta srove linksmai krykštaujant įkišti, o suaugę, jei tik turi kur įsipilti, šio vandens būtinai parsiveža namo. Iš lankytinos, saugotinos vietos jis iš tiesų lyg ir skanesnis, nei iš krano ar iš šulinio.
1985 metais Kavarsko šv. Jono Krikštytojo šaltinis paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu. 2012-aisiais, panaudojus Europos Sąjungos skirtą paramą, sutvarkyta visa aplink šaltinį esanti aplinka: baseinas, priėjimo ir apsistojimo vietos. Patraukli aplinka pritraukia į Kavarską dar daugiau svečių ir turistų. Atvykę vaikai lipa ant scenos pasirodyti ir pasimaivyti, smagiai laksto pirmyn atgal nuo gana stačių kalniukų, vyriausieji šeimos atstovai ant suoliukų prisėda pailsėti, aplinkiniu vaizdu pasigėrėti.
Įspūdingiausiai šv. Jonui skirtas koplytstulpis ir pats šaltinis atrodo per Joninių šventes – visas apjuostas ir išpuoštas ilgais vainikais su gyvomis gėlėmis. Po šv. Jono atlaidų prie šaltinio vykstančiose poezijos šventėse dalyvauja daugybė kavarskiečių ir svečių. Ant koplytstulpio yra išskobta autoriaus pavardė ir metai: A. Jurkėnas 1991 m., taigi šis kavarskiečio tautodailininko Algirdo Jurkėno darbas skaičiuoja jau 27 metus. Viena kita suirusi smulki medinė detalė byloja apie negailestingai bėgantį laiką…
Į baseiną nedrąsu lipti
Šalia šaltinio yra nuo seno įrengtas gana didelis ir talpus betoninis baseinas, į kurį bėga šaltinio vanduo, o iš ten – upokšniu į Šventąją. Dveji, nuo seno įrengti baseino varteliai nesunkiai atsidaro, tačiau šiek tiek surišti su tvora, kad koks smalsuolis netyčia nepokšteltų žemyn. Yra išlikę ir išbetonuoti laipteliai, kuriais galima būtų lipti ligi pat dugno. Dabar jie jau apaugę smulkia vandens augmenija, bet gerai matomi net ir tie paskutiniai, vandenyje, prie dugno esantys. Prieškario laikotarpiu tie, kurie atvykdavo į atlaidus, jiems pasibaigus, šiais laipteliais lipdavo į šaltą, vos 6–8 laipsnių vandenį – tikėta šaltinio vandens magiškosiomis savybėmis.
Mūsų dienomis neretas atvykėlis šį aptvertą baseiną tik kaip dar vieną įdomų objektą apžiūri. Vienas kitas (o ypač tai patinka vaikams!) meta į baseino dugną kokį centą, turėdamas viltį čia vėl kada nors sugrįžti ar tikėdamas svajonių išsipildymu. Į patį baseiną, kaip būdavo senais laikais, niekas nebelipa ir ničniekas nesusigundo net tų smulkų centukų nuo dugno susirinkti – šalta.
Žmonės į baseiną nelipa, tad antys jį nusižiūrėjo, kaip ramią vietelę – 2018-ųjų pavasarį pamėgo šį baseiną viena vis bekvaknojanti antyčių pora, tai ramiai besnūduriuojanti ant vandens, tai plaukiojanti palei baseino šonus.
Ne tik gaivus šaltinio vanduo
žmones į Kavarską vilioja
Šiemet žiemą, kai paspaudė tikras šaltukas, kai termometrai naktį rodė žemiau 20 laipsnių šalčio, beveik niekas nebeturistavo, retas užsukdavo į mažą miestelį apsidairyti. Visiška ramybė aplink lankomus objektus, o ir šaltis ką galėjo, tą sustingdė į ledą. O stipri srovė tryško visa jėga, prieš ją ir didžiausi šalčiai – bejėgiai.
Svečių ir turistų ypač pagausėja kiekvieną pavasarį ir vasarą. Gaivus šaltinis – šventvietė – dar labiau visus vilioja. Paprastai atvykusieji prie šaltinio neužsibūna ilgai, nes juk Kavarske ne vieną įdomų objektą galima apžiūrėti: tai ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, ir didžiausias Lietuvoje 20-ties metrų gelžbetoninis kryžius, Kavarsko hidroelektrinė. „Šaltinio“ vardu pavadintoje jaukioje kavinėje galima skaniųjų koldūnų užsisakyti. Šie nedidučiai, rankomis susukti koldūniukai yra Nacionalinio kulinarinio paveldo patiekalas.
Šaltinio versmė trykšta
Kavarsko herbe
2005 metais Lietuvos heraldikos komisija patvirtino svarbų Kavarsko simbolį – miestelio herbą. Mėlyname herbo fone į žalią skydo papėdę, iš kurios trykšta sidabrinis vanduo, įsmeigtas auksinis kalavijas. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Yra išleistas ir miesto herbo pašto ženklas.
Kalavijas yra jėgos, drąsos, garbingumo, teisingumo ženklas. Kalavijas taip pat reiškia gėrio ir blogio atskyrimą. Trykštantis šaltinis – gyvybę teikiantis tyrumo ir vaisingumo simbolis. Biblijoje šaltinis simbolizuoja amžinąjį gyvenimą ir atgimimą, kai kurie filosofai laiko jį nesenkančios energijos simboliu.
Nuo seno tikima šaltinio vandens gydomosiomis galiomis. Iki šiol kalbama, kad švento Jono naktį šaltinio vanduo stebuklingu, o gal net ir šventu pavirsta: suteikia žmogui energijos, stiprybės, turi gydomųjų savybių. Apie šaltinio atsiradimą yra užrašyta legenda – pagoniškoji Versmės byla.
Kavarsko versmės byla
1995 metais, pagal vietinių žmonių pasakojimus Kavarsko versmės bylą – legendą – užrašė Kavarske gyvenęs rašytojas prozininkas, pedagogas, publicistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Kęstutis Arlauskas.
Tarp senų kavarskiečių tebesklando legenda apie tai, kaip atsirado garsioji Kavarsko versmė. Esą, senovėje čia yra stovėjusi didelė, rąstinių sienų apsupta pilis su aukštais kuorais ir iš tvirto ąžuolo padarytais vartais. Šią pilį valdė aklas narsusis kunigaikštis Kavaris.
Sykį Kavario pilies sargybiniai pastebėjo per Šventosios upę besikeliančius kalavijuočių būrius. Pilies gynėjams vos spėjus užverti geležimi kaustytus vartus, priešų kariuomenė tvirtu žiedu apjuosė aukštas tvirtovės sienas. Tikėdamiesi, kad pilies gyventojai, ją ginantys kariai po ilgos apgulties nusilps iš bado ir troškulio, o paskui pasiduos, kalavijuočiai paupės lankoje pasistatė palapines ir ėmė laukti. Pilėnai maisto turėjo pakankamai, tačiau išseko vienintelis jų šulinys. „Vandens, nors lašelį vandens!“ – maldavo troškulio nukamuoti vaikučiai, bet jų motinos nebent savo ašaromis šiuos mažylius tegalėjo pagirdyti.
Lyg pasityčiodama iš pilėnų troškulio, gretimai sruveno tyro vandens kupina Šventoji. Tiktai ką darysi, kai ant jos krantų baltavo kalavijuočių apsiaustai, žvengė užpuolikų žirgai, rūko laužų dūmai ir kvepėjo sumedžiotų stirnų, briedžių kepama mėsa. Susirinkę į krūvą pilies kariai, senoliai, žyniai ilgai ieškojo išeities. Pagaliau buvo nutarta prasiveržti prie upės ir galbūt daugelio vyrų gyvybės kaina parnešti į pilį vandens. Pats stipriausias, vos ne milžinas vadas Kavaris viename aršiame mūšyje buvo netekęs akių, todėl kažkas kitas turėjo vadovauti prasiveržimui.
– Ką gi, traukiam burtus, kariai! – tarė vadas.
– O kaip tie burtai atrodys? – pasidomėjo kažkas.
– Nagi šitaip! – rūsčiai suraukė antakius vadas Kavaris ir sulig tais žodžiais iš sidabru puoštų makštų išsitraukė ilgą kalaviją.
Visi kariai, išplėtę akis, laukė tolimesnio Kavario žingsnio.
Milžinas vadas nedelsdamas užsimojo ir iš visų jėgų smeigė kalaviją į kietai sutryptą pilies kiemo žemę. Trenkė taip, kad kalavijas sulindo iki pat rankenos. Regis, net podirvis sudejavo nuo skaudaus dūrio.
– Tai tokie keisti tavo burtai, Kavari? – nieko nesupratę, nustebo vyrai.
– Taip, mano mieli pilėnai. Kas šį kalaviją vienu ypu ištrauks, tas ir užims mano vietą.
Susižvalgę kariai nedrįso net žodžio ištarti, juo labiau prisiartinti prie kalavijo. Pagaliau vienas turtuolis vis dėlto pabandė. Kalavijas nė krust iš vietos. Susikrimtęs karys nukėblino šalin. Dar pamėgino antras, trečias… Kietais žandikauliais sukandusi, žemė tebelaikė ginklą. Ir štai iš būrio išėjo lieknas, ne taip jau plačių pečių jaunuolis, kurio mylimoji neseniai mirė nuo troškulio. Žengęs prie vos iš žemės kyšančio kalavijo koto, pasispjaudė delnus ir vienu ypu ištraukė ginklą. Saulėje blykstelėjus kalavijo ašmenims, iš atsivėrusios kiaurymės staiga ištryško vanduo. Šaltinio srovė taip stipriai šovė į viršų, kad numušė sunkų jaunuolio šalmą. Nuaidėjęs skardus „valio“ persirito per aukštus kuorus.
Pilies gyventojus pagirdžiusi versmė jiems suteikė perkūniškos galios, o jos vandeniu nusiprausęs Kavaris ūmai praregėjo. Čiupę kalavijus, ietis, kovos kirvius ir arbaletus, kariai šoko pro vartus ir įnirtingose grumtynėse šluote nušlavė kalavijuočius nuo Šventosios krantų. Nuo tų laikų versmė tapo šventa, o jos vanduo – teikiantis jėgų bei turintis gydomosios galios.
Seniai jau sudūlėjo kalaviją ištraukusio vaikino kaulai, sutrūnijo pilies sienos, tik be perstojo gurgiantis šaltinis kavarskiečiams vis primena: žmonės, būkite verti prosenelių šlovės.
Vanduo, laikas, žmogus,
tradicijos: kuris kurį?
Laikai keičiasi… O ilgus dešimtmečius stebuklingu laikytas gydomasis vanduo? Ko gero, šiandien neretam nepavyksta pakilti virš buities ir tikėti tuo, kad vanduo gali dovanoti sveikatą ar bent jau ją sustiprinti. Ir vis dėlto, jei išskirtinių gydomųjų savybių turintis vanduo nesikeičia, o įvairiomis paslaptimis apgaubtas laikas bėga ir dovanoja galimybę mums patiems pasikeisti, gal verta kalbėti tik apie paties žmogaus požiūrį ir gebėjimą tą savo požiūrį pakeisti? Tikiu, kad sugebėsime išsaugoti tai, kas nuo seno kėlė gyventojų pagarbą ir buvo savotiška paslaptis… Tikiu, kad tradicinių, didelės apimties švenčių bėgantis laikas tikrai neištrins, kaip kad ištrina vieno-kito žmogaus pavardę „iš tų metų programos“ – iš gyvenimo… Švęskime šventes, švęskime gyvenimą!