Pasaulinio lygio romane daug kartų minimi Anykščiai

Andrejus Kurkovas – rusiškai rašantis, Kijeve gyvenantis intelektualas. Jo knygų (yra parašęs dvi dešimtis romanų, verčiamų į 25 pasaulio kalbas) tiražas pervirto per milijoną. Jis – rašytojas profesionalas, apie du trečdalius metų rašantis, o trečdalį laiko praleidžiantis kelionėse po muges, kur pristatomos jo knygos. Praėjusiais metais daugelyje jo aplankytų vietų skambėjo ir Anykščių miesto vardas. 

Sukurti ką nors apie Lietuvą ir į meninio kūrinio siužetą įpinti Anykščius paskatino rašytojo bičiulis, jau daugiau negu dešimt metų dirbantis ir gyvenantis Kijeve bei garbės ambasadoriaus pareigas Ukrainoje einantis Virginijus Strolia. A. Kurkovas, gerai kalbantis svarbiausiomis Europos kalbomis, taip pat ir kiniškai, japoniškai bei keletu mažesnių Azijos tautų kalbų, noriai ėmėsi lietuviško projekto. Beveik dvi savaites viešėdamas Lietuvoje stengėsi kuo labiau pažinti mūsų tautos istoriją, jos skaudulius bei laimėjimus, susipažinti su šiandienos gyvenimu, iššūkiais ir ateities perspektyvomis. Pirmuosius naujojo kūrinio apmatus paruošęs Lietuvoje, po to jau namuose parašė beveik septynių šimtų puslapių romaną ,,Šengeno istorija“, kuris buvo pristatytas šių metų Vilniaus knygų mugėje.
Veiksmas prasideda mirksinčiu žiburėliu skrendančio lėktuvo įvaizdžiu, o iš padangių tarsi talentingo kino operatoriaus užfiksuoti vaizdiniai leidžiasi į melsvų šilų apsuptą žemę prie Šventosios. Rašytojas kalba apie Anykščius su jam spindinčiu Jono Biliūno kapo paminklinio obelisko žiburiu, ramiomis gatvelėmis, siauruoju geležinkeliu, iš kurio senutės stoties sėdus į traukinį galima nukeliauti į Panevėžį. Kalba apie ramų gyvenimą, laisvus žmones, kurie niekur neskuba, todėl dažniau žvalgosi po kojomis ir retai tesuklumpa. Pienagalio kaime, netoli Andrioniškio, senoje sodyboje, kurioje gyvena senelis Jonas, dažnai apsistoja jo anūkė Renata, atvyksta bičiuliai. Kartu su jais vieną vakarą susirenka trys jaunos poros, iš čia keliausiančios į roko muzikos festivalį, po to išsiskirsiančios, likimo blaškomos skirtingais keliais. Tai lemia Šengeno sutarties pasirašymas, atveriantis sienas į visą Vakarų Europą. Ten, kur Lietuvos muitinę pirmasis pereina mistiškas herojus, pagyvenęs, liesas, kuklus, viena netikra koja žmogus – Kukutis. Jis klajos po visą Europą su savo lietuviška siela, tautos filosofija. Juo autorius pagerbė didį lietuvių poetą Marcelijų Martinaitį. 
Tekstas, tarsi smagiai svaidomi kamuoliukai, mus žaibiškai permeta iš vienos senojo žemyno vietos į kitą: atsiduriame Paryžiuje, Londone, dar kai kur – visur, kur nubloškiami kūrinio herojai, ir žinoma, nuolat sugrįžtame į atspirties tašką – Pienagalį. Veikėjų charakterius spalvingai išryškina tarpusavio santykiai, juos ištinkančios sėkmės bei nesėkmės.
A. Kurkovas daugelyje vietų kalba kaip mąstytojas, filosofas ir pernelyg menkas mūsų tautos istorijos bei kultūros pažinimas niekur jam nepakiša kojos – juk kiekvieną abejotiną sceną kuriant kalbėdavosi su tikriausiais lietuviais, labai dažnai ir V. Strolia, kuris nuolat gyvena tame pačiame mieste, kur ir gimė šis romanas – Kijeve. Žinoma, kai kurios scenos, apmatai buvo ,,sukalti“ ne kur kitur, bet senos trobos Pienagalio kaime antrame aukšte. Juk labai detaliai aprašomas jos vidus, durys, patalpos, grindys, rūsys, kuriame mėgdavo pasėdėti senelis Jonas. Pasėdėti maloniai ragaudamas ten brandinamo savos gamybos vyno. Beveik blaivus vyras – ima vienu kartu tik vieną nedidelę, briaunotą stiklinaitę – rusišką šimtgramę. Lengvo išgėrinėjimo scenų kūrinyje netrūksta: visur, tarsi paslėptoje reklamoje minimi gėrimų pavadinimai – suktinis ,,Žalgiris“, trauktinė ,,999“, kurią vadina lietuvišku brendžiu, Utenos kalėdinis alus, įvežtinė ,,Zubrovka“. Tikroviškai aprašoma senos moters kelionė pėsčiomis iš šio kaimo, šilų takais ir keliais į Andrioniškį, užsukant į kapines, aplankant ten besiilsinčius brangiausius ir pasineriant į maldą jaukioje bažnytėlėje. Beskaitydamas retkarčiais tiesiog tai, kas parašyta, beveik matai – kaip kine tekstas pagauna ir puslapius verti su jaudinančiu nekantrumu – kas gi bus toliau?
Romano veiksmas vystosi keturiomis kryptimis ir jomis veda trys jaunų žmonių poros, kurios įsikūrusios Anglijoje, Paryžiuje bei Pienagalyje, o ketvirtąją vysto mistinis herojus Kukutis. Mums įdomiausia skaityti tai, kas susiję su Anykščių kraštu. Renata ir Vytas, įsikūrę viename senio trobos gale, Anykščiuose būna dažnai – tad puslapiais bėga tiesios gatvės, jaukios kavinės, aukščiausioji bažnyčia. Meistriškai sprendžiami kaime įsikūrusių žmonių duonos klausimai – jie nenori dirbti valdiškose įstaigose – pernelyg laisvi, tad imasi savo verslo. Sumanymas kyla netikėtai, kai Renatos plaukus ryškai raudona spalva nudažo kirpėja Viola, kuri taip pat įsitraukia į Vyto įsuktą verslą. Klėtyje įkurtoje dirbtuvėje įvairiomis spalvomis dažo naminius gyvūnėlius, kol veik kieme atsiranda ir palapinę pasistato protestuojantis gyvūnų teisių gynėjas…
Daug filosofinių pamąstymų. Apie anykštėnus kalbama kaip apie laisvus, niekur neskubančius, todėl rečiau suklumpančius žmones, tiesias gatves, cukrainę, kavinę. Bandau surasti, tuomet, kai kartu keliavome po Anykščių kraštą, aplankytas vietas. Gal šita akimirka patirta ,,Paukštuke pūgoje“, o gal ,,Erdvėje“, o Roberto Zupkos alinėje Svėdasuose patirtų įspūdžių tarsi ir niekur nepanaudojo – tačiau klajoklis Kukutis dažnai išgeria alaus ir stipriai pavalgo. Mistinis, nežinia kelių amžių gyvenimą gyvenantis senolis su viena medine koja Kukutis nuveikia labai daug, jo mintyse ir žodžiuose daug įdomybių apie Lietuvą. Jis kalba apie Darių ir Girėną, svarsto, koks būtų pasaulis, jei Dievas būtų buvęs lietuvis. Dažniausiai pakeleivingais vilkikais keliaujantis iki pat Kalė sąsiaurio, nuolat pajunta širdies skausmą – tuomet jis žino, kad kažkurioje užsienio šalyje ar namie lietuviai yra patekę į bėdą. Jis apibūdina ir lietuves moteris: ,,Moterys kietos. Tiksliau – iš pradžių kietos, o kai vyrai miršta, suminkštėja. Ir pradeda velionį vyrą iš naujo mylėti, tik jau švelniai ir minkštai.“ 
Lietuviška dvasia, nuolat skambantis žodis Anykščiai, Pienagalys, Lietuva – tai jau dabar skaito tūkstančiai skaitytojų keliose pasaulio šalyse. Sakykime, kad sumanymas pasiekė tikslą, o autorius tikrai atidirbo už rūpinimąsi juo bei galimybę porą savaičių maloniai svečiuotis mūsų krašte. Ir tai tik pradžia, nes Šengeno istorija šiuo metu jau verčiama į .kitas kalbas.
Šiemet Anykščių rajono garbės ambasadorius V. Strolia yra sumanęs į mūsų kraštą atvežti dar vieną broliškos šalies literatūros žvaigždę Oksaną Zobuško – svarbiausią klasikinio intelektinio, psichologinio romano kūrėją Ukrainoje. Jos kūryba plačiai žinoma, vertinama, verčiama į daugelį pasaulio kalbų ir pasklinda tūkstančiais egzempliorių.
Iš romano puslapių sugrįžus į Anykščius, į ,,Pegaso“ knygyną, optimizmo mažai. Aidas Deveikis skėsteli rankomis – pardavęs vos du knygos egzempliorius. Galbūt vertėtų nusipirkti iš pagarbos Anykščius garsinančiam žmogui, žinoma, leidinys nepigus, bemaž 20 eurų be vieno cento, bet ta knyga, patekusi į šviesaus stropuolio, tarnautojo, vidutinės klasės ar pasiturinčio anykštėno biblioteką, įgautų dar didesnę vertę, o savininkui keltų pasididžiavimą, kad nepagailėjo pinigų ir įsigijo vertingą knygą.