Partkomo garažuose įkūrė muziejų

Anykščiai garsėja muziejais. Jų net devyni, tarp jų ir garsioji 1826 metais pastatyta poeto ir vyskupo Antano Baranausko klėtelė – pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. Prie šių muziejų jungiasi dar vienas – sendaikčių, radijo imtuvų, tautodailės ir meno kūrinių muziejinė ekspozicija, įrengta prieškariu buvusiuose Šaulių namuose, anykštėnų atmintyje išlikusiuose kaip Komunistų partijos Anykščių rajono komitetas.
Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos direktorius Arūnas Vilkončius su pagalbininkais muziejinę ekspoziciją įrengė buvusio partkomo garažuose ir šalia jų veikusioje anykštėnams beveik nežinomoje slaptoje kavinukėje.

Anykščiuose augęs Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos direktorius A. Vilkončius, galima sakyti, nuo jaunystės blaškėsi tarp technikos ir menų, tačiau gyvenime šias veiklas sugebėjo puikiai suderinti. Skraidė bemotorėmis skraidyklėmis, sklandytuvu, pats piešė ir mokė dailės pagrindų Anykščių krašto vaikus. Dabar 63- iąjį gimtadienį atšventęs ir muziejų baigia įkurti.
Pasak jo, iki dabartinės muziejinės ekspozicijos, kuri, nors ir dabar jau lankoma, bus pristatyta per Anykščių miesto šventę, dar tvarkoma, tobulinama, eita ne vienerius metus. Tai ištisi dešimtmečiai domėjimosi krašto istorija, jos buitimi ir, kas be ko, technikos naujovėmis, priglaudžiant po savo stogu niekam jau nereikalingus motociklus, radijo imtuvus ar senosios anykštėnų buities reikmenis.
„Senoviniai daiktai, ypač technika, mane domino dar paauglystėje, labiausiai traukė aviacija ir motociklai. Pradėjau juos kolekcionuoti, garaže net 17 vertingų turėjau, juos remontuodavau, senovinius priversdavau važiuoti. Tačiau tai jau praeitas etapas. Atsitiko taip, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsidarius sienoms tarp valstybių, aš juos pardaviau. Dabar man tų motociklų labai gaila, net nesinori prisiminti, kad juos pardaviau. Tačiau toks gyvenimas, metas buvo nelengvas, augo vaikai, reikėjo išlaikyti šeimą. Kitas mano mėgėjiškos muziejininkystės etapas prasidėjo 1982 metais Anykščiuose įkūrus moksleivių tarpmokyklinio mokymo kombinatą. Moksleiviai į įvairias veiklas čia rinkdavosi po pamokų. Besikeičiant šio kombinato pavadinimams ir veikloms, 1993 – iaisiais ši mokymo įstaiga buvo reorganizuota į Anykščių kūrybos ir dailės mokyklą“, – sakė jos direktoriumi tapęs ir iki šių dienų tebevadovaujantis mokytojų ir gabių anykštėnų vaikų bendruomenei A. Vilkončius.
Mokyklos direktorius senovinius daiktus, kadangi ir pats vaikus mokė piešimo, pradėjo kaupti mokymo tikslais. „Senus, nebenaudojamus virdulius, arbatinukus, žarijomis kaitinamus lygintuvus, telefono aparatus dovanojo pažįstami, kartais paprašyti mokinių tėvai, o ir patys mokiniai, matydami kaupiamas senienas ir gavę jas piešti natiurmortuose, į mokyklą atnešdavo išmesti pasmerktus senosios buities daiktus. Mokiniai senų ąsočių, arbatinukų, virdulių formas ir ornamentiką perteikdavo ant popieriaus lakštų ar lipdiniuose iš molio“, – pastebėjo muziejaus kūrėjas.
Jis neslepia, kad nors senienas dovanojo bičiuliai, geri pažįstami ar atnešdavo moksleiviai, nemažą dalį senovinių daiktų teko pirkti aukojant savo asmenines lėšas.
Daugėjant eksponatų, jiems nebetelpant klasėse, direktoriui A. Vilkončiui kilo mintis įkurti mokykloje muziejinę ekspoziciją. Deja, muziejų krašte toli gražu ne visi palaikė direktoriaus iniciatyvą, ne visi pritarė tokioms užmačioms. Direktorius neslepia džiaugsmo, kad buvo suprastas dabartinės valdžios, jo idėją palaikančios ir skyrusios pinigų ekspozicijai įrengti.
Dailės mokyklai bene labiausiai rūpi dailė, – taip gali pagalvoti eidamas ilgu muziejinės ekspozicijos koridoriumi. Sienas puošia žinomų dailininkų A. Latėno, K. Tutkaus, A. Kmieliausko, R. Averincevo, A. Štelmono, A. Lukšo, anykštėnų tautodailininkų R. Bivainienės, S. Petraškos kūriniai. Ekspozicijoje vietos randa ir paties direktoriaus bei talentingų mokyklos mokytojų darbai. Šalia jų yra A. Vilkončiaus surinktų nežinomų autorių kūrybos darbų, kurių vertę gali nustatyti nebent dailėtyrininkai, specialistai. Seniausias muziejinės ekspozicijos paveikslas datuojamas 1890 metais.
„Sukauptos dailės vertybės labai praverčia vedant mokinius į meno pasaulį, – pastebėjo direktorius. – Mokiniai vizualiai supažindinami su įvairiais dailės žanrais, jie gali palyginti, kas yra profesionali dailė, kas tautodailė, kas kičas. Ir panašiai. Jiems gali būti suteikta galimybė kopijuoti pasirinktą kūrinį ar savaip jį interpretuoti.“ Mokiniams modeliais tampa įvairūs A. Vilkončiaus surinkti seni daiktai, kurių didžioji dalis turi savo istorijas, kurias gali papasakoti muziejinės ekspozicijos kūrėjas. Tai buities rakandai, įrankiai, buities prietaisai, senos knygos, dokumentai, fotografijos, įvairūs telefonai, kuriais jaunimas ne tik nėra naudojęsis, bet ir jų matęs. O dar senovinių fotoaparatų kolekcija, rašomosios mašinėlės, aritmometrai, lygintuvai, lentynose surikiuoti ąsočiai, arbatinukai.
Visko neišvardinsi, tačiau žvilgsnis ilgam užkliūva už talentingų kalvių sumeistrautų saulučių, puošusių kryžius, paminklus ar namų kraigus, piestų ir girnapusių, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų šalmų su kulkų išmuštomis skylutėmis… Eksponatai atspindi laiko tėkmę, tos pačios paskirties buities įrankių ir prietaisų evoliuciją nuo senovės iki mūsų laikų.
Moksleiviams ir dar žadantiems mokytis dailės aktuali ir mokyklos istorija, jos auklėtinių pasiekimai.

Tarp sukauptų senų knygų A. Vilkončiui pati brangiausia ir pati seniausia jo seneliui, už gerą darbą pelniusiam ne vieną prieškario Lietuvos valdžios apdovanojimą, buvusiam miškininkui, priklausiusi knyga apie miškininkystę, išleista 1781 metais Varšuvoje. „Prisimenu, iš tėčio (žinomo ne tik Anykščiuose, bet ir šalyje miškininko Ipolito Vilkončiaus – aut. past.) prašiau ne kartą šios knygos, tačiau jis ją saugojo kaip didžiausią relikviją ir nedavė.
Tik po tėčio mirties knyga pateko į mano kolekciją“, – sakė A. Vilkončius, pridūręs, kad jis džiaugiasi ir turimu senelio Juozo Vilkončiaus užtarnautu II laipsnio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, kuris jam buvo įteiktas 1938 metais vasario 16 dieną minint Lietuvos atkūrimo dieną.
Medalis irgi turi savo nuotykį – A. Vilkončiui medalį atidavė tėtis, o jis, būdamas paauglys, jį nešiojo pasikabinęs ant kaklo, kol su draugu į kažką išmainė. Supratęs, kad tai šeimos relikvija, iš draugo medalį atpirko. Dabar medalis vienas iš ekspozicijos eksponatų.
Muziejaus ekspozicijoje yra gausi, per šimtą, barometrų kolekcija ir beveik kelių šimtų radijo imtuvų, pirmųjų televizorių rinkinys. Beje, radijo imtuvais kolekcininkas žavisi nuo vaikystės, nes jo tėtis juos taisydavo – ne tik savo, bet ir kaimynų. A. Vilkončiaus senelis klausydavosi „Amerikos balso“, tildydavo, kad netriukšmautų, savo anūkus, nes per trukdžius būdavo sunku suprasti diktorių. Pasak A. Vilkončiaus, jo senelis vis laukė, kada Amerika ateis Lietuvos vaduoti…
Seniausi A. Vilkončiaus turimi radijo imtuvai gana įspūdingi, jų amžius artėja prie šimto. Antai 1930 metais pagaminto radijo imtuvo „Standart 2 liumofon“ buvo galima klausytis tik su ausinėmis.
Senų radijo imtuvų kolekciją papildo ir prieškario plokštelės, kurių viena itin egzotiška, įrašyta Jungtinėse Amerikos Valstijose, vadinasi „Anykščių merginos“. A. Vilkončius tikisi, kad, nors plokštelė sugrota, pavyks įrašų paklausyti.
Vėlesnių modelių įvairiose šalyse pagaminti lempiniai radijo imtuvai labai gremėzdiški, jau su plokštelių grotuvais, magnetofonais, garso kolonėlėmis. Tarp imtuvų ir vienas tarybinis „Festival“ su gal pora kilogramų sveriančiu nuotolinio valdymo pultu, su radijo imtuvu, sujungtu nykščio storio kabeliu. Ekspozicijoje ir „govorilkos“, taip buvo vadinami tik vyresniųjų prisimenami radijo taškai, pirmieji tranzistoriniai „VEF“-ai.
Prieš keletą metų tragiškai žuvus anykštėnui politikui, lakūnui Vytautui Galvonui, mėgusiam techniką ir turėjusiam gausią radijo imtuvų kolekciją, dalis vertingų imtuvų atsidūrė A. Vilkončiaus muziejinėje ekspozicijoje.
Direktorius ypač didžiuojasi keliais originaliais mediniais lėktuvų propeleriais ir akrobatinio skraidymo meistro V. Galvono lėktuvo „JAK – 18“ prietaisų skydeliu, kurį gavo iš jo žmonos Laimos, su autentišku, visuose skraidymuose lakūną lydėjusiu šaukiniu „07“.
Muziejinėje ekspozicijoje yra senų vadovėlių, mokyklinių suolų. Užsukti į šį kampelį kviečia smetoninius laikus menanti emaliuota lenta su Vyčiu ir užrašu „Pradžios mokykla“.
Nors muziejinę ekspoziciją oficialiai tikimasi atverti per Anykščių miesto šventę, tačiau jau dabar jos pasižiūrėti užsuka krašto istorija besidomintys žmonės, menininkai, A. Vilkončiaus draugai, buvę Kūrybos ir dailės mokyklos mokiniai.
Rytą, sutaręs susitikti su A. Vilkončiumi, čia, eidamas į rajono Tarybos posėdį, užsuko deputatas Dainius Žiogelis. Rajono socialdemokratų lyderis šypsodamasis sakė, kad jam įdomūs jo buvusio dailės mokytojo surinkti eksponatai.
Besišnekučiuojant kiemas prigužėjo vaikų iš Viešintų pagrindinės mokyklos. Jiems A. Vilkončius parodė visą ekspoziciją, atsakė į vaikų klausimus. Už ačiū! Išlydėjęs juos atsiduso: „Kada suspėti visus mokyklos reikalus tvarkyti, o čia dar tie vaikai… Tačiau juk negaliu jiems atsakyti.“
Direktorius tikisi, kad rajono valdžia, pritarusi ekspozicijos įrengimui ir dar šiek tiek lėšų tam skyrusi, žengs ir kitą žingsnį – eksponatams tvarkyti, ekskursijoms vesti skirs dalį etato.

Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos muziejinės ekspozicijos atidarymas per Anykščių mieto šventę liepos 21 dieną, 12 valandą, šeštadienį. (Anykščiai, J. Biliūno g. 21, iš kiemo pusės).