Lietuvių kalbos ir knygos mirties profesorius neprognozuoja (Aukštaitiškas formatas Nr. 75)

Vilniaus universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, tekstologas, pirmasis A. Baranausko literatūrinės premijos laureatas Paulius Subačius teigia, kad tokios premijos įsteigimas rodo žmonių sąmoningumą, kultūros lygį, požiūrį į literatūrą. „Galima mieste pastatyti dar vieną suolelį ar lempą įžiebti, bet Anykščių pavyzdys rodo, kad galima įsteigti solidžią literatūrinę premiją,“ – sako profesorius.

– Kiek seniai ir kaip giliai domitės Antano Baranausko kūryba?
– A.Baranauskas man patiko dar mokykloje, bet tuo metu, žinoma, negalvojau apie jokius tyrimus ir net, kai studijavau lituanistiką Vilniaus universitete, A. Baranauskas tebuvo toks gana šalutinis objektas. Studijuodamas pradėjau tyrinėti XIX a. poeziją, autorius, kurie sovietmečiu nelabai buvo minimi. Visus studijų laikų darbus rašiau apie Silvestrą Gimžauską, o A. Baranauskas, galima sakyti, buvo jo mokytojas, įkvėpėjas, tai tiek aš ir buvau glaudžiau su juos susipažinęs.
Manau, gyvenime, o akademiniame gyvenime irgi, daug lemia žmonės, kurie galbūt patys to negalvodami, tokių tikslų neturėdami, bet kažką paminėdami, pakalbindami, kur nors pakviesdami, užveda ant kelio. Dar studijuodamas pradėjau bendradarbiauti tuo metu atkurtame žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“ ir vienas iš jo redaktorių – Gediminas Mikelaitis – užsiminė, kad organizuoja konferenciją A. Baranausko 90-osioms mirties metinėms paminėti. Tuo metu ką tik buvau įstojęs į doktorantūrą ir kadangi, kaip jau minėjau, tyrinėjau XIX a. autorius, man taip pat pasiūlė parengti pranešimą apie A. Baranauską ar jo įpėdinius. Aš sutikau. Toje konferencijoje kaip tik susipažinau su tais žmonėmis, kurie iki šiol man yra labai svarbūs ir brangūs – tai ir Anykščių muziejaus direktorius Antanas Verbickas, ir tuometinė etnografinio ansamblio vadovė Violeta Juciuvienė. Konferencijoje aš kalbėjau apie iškreiptą, netinkamą, mano požiūriu, A. Baranausko interpretaciją, jo tautinių aspiracijų interpretaciją, nes mokykliniuose vadovėliuose ne tik sovietmečiu, bet ir pirmosiose publikacijose, kurios jau pasirodė atgimimo metais, buvo tęsiamas A. Baranausko „apkalbinėjimas“: kad jis tapęs vyskupu nusigręžė nuo Lietuvos, nuo lietuvių tautos, kad nustojo rašyti poetinius kūrinius, o tai reiškė, kad lyg ir nesidomėjo Lietuva. Aš bandžiau paneigti šitą mitą, kuris yra nepagrįstas. Na „N. Židinyje-Aiduose“ kilo tam tikra kritika, diskusija, žmonės, kurie seniau rašė šia tema, buvo ne visai linkę sutikti su mano išdėstyta pozicija. Ir tai, aišku, paskatino norą toliau domėtis, gilintis, tirti.
Vėlesniais metais, kada pradėjau daugiau užsiimti tekstologija, kuri dabar yra viena pagrindinių mano tyrimų ir darbo sričių, tapo akivaizdu, kad A. Baranausko tekstai, ypatingai „Anykščių šilelio“ publikacija, pasirodžiusi Veimare, kurią jis rengė su savo bičiuliu, – bičiuliu, su kuriuo niekad nesusitiko, tik laiškais susirašinėjo – Hugo Vėberiu, yra nepaprastai tekstologiškai įdomus atvejis. Įdomus ir kitų literatūrų kontekste, ne tik Lietuvos. Tokių atvejų, kaip aš paskui išsiaiškinau, iki pat XX a. nebuvo, kad pats autorius, pats rašytojas savo valia, savo noru, kaip sąmoningą sumanymą parengtų paralelinį to paties kūrinio leidimą –išsyk paskelbtų du teksto variantus.
Ir tada jau užsienio konferencijose pradėjau kalbėti apie A. Baranauską, jį pristatinėti, ir pasirodė, kad jis kitiems irgi yra įdomus. Kitose šalyse daugiausia kalbėjau ne apie jo biografiją, ne apie jo asmenį, bet apie jo publikacijos įdomumą, keistumą. Tai, kad jis visiems pasirodė įdomus, skatino toliau apie jį rašyti ne tik lietuviškai, bet jau ir angliškai. Tad knyga „Antanas Baranauskas: gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai“, už kurią ir gavau A. Baranausko literatūrinę premiją, buvo pranešimų ir straipsnių apie A. Baranausko vietą tautinio atgimimo istorijoje, apie jo tautinį, pilietinį ir bažnytinį sąmoningumą ir apie jo tektų tekstologines ypatybes, sintezė.
– Ar mažo miestelio įsteigta literatūrinė premija Jums yra svarbi, reikšminga?
– Man ji buvo ir yra labai svarbi. Premijų, kurias teikia savivaldybės, įvairių Lietuvos regionų institucijos, pavadintų kažkokių iš ten kilusių žmonių vardais, yra daug. Viena iš mano doktorančių Gabrielė Gailiūtė- Bernotienė savo disertacijoje apie skonio politiką šiuolaikinėje Lietuvoje, greta kitų dalykų, yra išnagrinėjusi ir literatūrinių ar kultūrinių premijų bendrą vaizdą – už ką jos teikiamos, kas jas gauna ir t.t.
Palyginti vėlyvas A. Baranausko premijos įsteigimas, man atrodo, nebuvo atsitiktinis, nebuvo tik noras bet ką sugalvoti, bet ką padaryti.
Kiekvieną kartą atvažiavęs į Anykščius jaučiu, kaip Anykščių kultūros žmonėms, kaip Anykščių mokytojams, Anykščių muziejininkams ir taip pat daliai Anykščių politikų iš tikrųjų ta literatūrinė tradicija, A. Baranausko ir A. Vienuolio –Žukausko tradicija, yra svarbi ir brangi. Tad ir premijos įsteigimas tais gana ekonomiškai sunkiais laikais, ir jos dydis rodo, kad tai yra ne tik simbolinė premija. Anykščių rajonas nėra turtingiausias rajonas Lietuvoje, tačiau man smagu dėl parodyto sąmoningumo – buvo pasirinkta steigti premiją, o ne pastatyti suoliuką ar lempą dar vieną kažkur gatvėje įrengti…
Džiaugiuosi šia premija ir dėl to, kad ją gavau už knygą, kurią rašydamas negalvojau apie jokią premiją – tokios dar paprasčiausiai nebuvo. Tai toks smagus sutapimas ir aš tada jau esu linkęs galvoti, kad Dievas norėjo, jog taip šie dalykai susiklostytų.
– Ar su A. Baranausko literatūrinės premijos gavimu nesibaigė jo tektų tyrinėjimai, analizė, publikacijos?
– Aš A. Baranausku užsiimu ir toliau, gal tik profilis truputėlį keičiasi. Kaip aš ir sakiau, A. Baranausko tekstai tekstologiškai yra labai sudėtinga problema. Tai nėra taip, jog vieną kartą ištiri, pasakai – čia yra tas ir tas, ir viskas. Gal žmonėms nuskambės ir kiek keistai, bet mes iki šiol nesame sugalvoję, kaip A. Baranauską, ypač „Anykščių šilelį“, reikėtų publikuoti. Yra daug publikacijų, jos pasirodo nuolat, labai smagu, kad jis verčiamas, kad vis perleidžiamas ir tiražai yra išperkami, bet, jeigu kalbėtume apie mokslinį leidimą, tai mes iš tikrųjų jo neturime. Yra leidžiami A. Baranausko raštai, bet juose grožinės literatūros kūriniai yra pateikti diplomatiniu būdu, tai yra tiesiog perrašyti kiek įmanoma tiksliau. Tačiau rašyba keitėsi, A.Baranauskas pats išrado savo originalią rašybą, kuri neįsitvirtino, bet kuri yra labai įdomi, nes tuo metu kaip tik buvo ne archajiška, o per daug moderni, jos per didelis pažangumas, modernumas lėmė, kad ji negalėjo būti priimta tuo metu. Gal kaip tik kokiu nors būdu adaptuota ji galėtų tapti lietuvių rašyba – aš tikrai neraginu užsiimti rašybos reformomis, tik svarstau apie istorines galimybes.
Šiandienos skaitytojui tekstą reikia pateikti šiek tiek pertvarkytą rašybos požiūriu, taip pat reikia jį interpretuoti. Juk pats A. Baranauskas pateikė paralelinį tekstą, dvi versijas, kurios nesutampa. Tai dabar kuri iš tų „Anykščių šilelio“ versijų yra tikroji, teiktina dabarties skaitytojui? Ką su jomis daryti?
Panašias problemas sprendžia britai leisdami Šekspyrą, panašias problemas sprendžia įvairios šalys, bet paprastai su daug senesniais autoriais. Čia jau A. Baranauskas yra unikalus Vakarų Europos požiūriu. Tekstas – gana vėlyvas. Jis yra ganėtinai keistas, ganėtinai sudėtingas.
Kol kas neketinu rengti naujų A. Baranausko raštų, tik kaupiu medžiagą, pavyzdžius įvairių tautų, įvairių kalbų, ką jie tokiais sudėtingais atvejais yra darę, kaip jiems sekėsi. Manyčiau, kad vien A. Baranausko tekstologinių tyrimų užteks dviem trim lituanistų kartom.
– A. Baranauskas – XIX a. rašytojas. Jo tekstai, kaip ir minėjote, gana keisti, sudėtingi. Ar jie aktualūs šių dienų skaitytojui? Savo noru kažin ar atsiras moksleivis, kuris imsis skaityti „Anykščių šilelį“. Kaip tokiu tekstu sudominti mokinį?
– Gana aktyviai dalyvauju diskusijose, ką daryti su literatūra mokykloje, ir labai dažnai susiduriu su argumentu, kad vaikai nesupranta, jiems yra neįdomu, neaktualu ir t.t. Mano atsakymas yra toks – tai nėra kažkokia specifinė lietuviška problema, visas pasaulis moko senosios literatūros, moko vaikus, jaunimą tekstų, kurie yra daug senesni negu lietuvių tekstai, bet, žinoma, šiuolaikinei visuomenei negalioja argumentas – „reikia, ir viskas“. Jeigu prieš šimtą metų buvo galima gimnazistui pasakyti „čia taip reikia, yra autoritetas, ir nieko mes čia tau neaiškinsime, prašom kalti mintinai ir būsi išsilavinęs žmogus, o jeigu nenori, tai eik arti žemės“, tai šiandien taip pasakyti negalima ir tikrai reikia pateikti argumentus.
Mano įsitikinimas, ir aš turiu argumentų jam pagrįsti, kad kai vaikai nesupranta, kai jie nenori skaityti, tai yra ne dėl to, kad tas tekstas jiems yra netinkamas ar neaktualus, bet dėl to, kad suaugusieji – tiek tėvai, tiek mokytojai – nežino, ką su juo daryti, nemoka, nesistengia jo perprasti, vis tiek dar bando užimti tą autoriteto poziciją: „aš liepiau ir viskas, taip programoj parašyta ir tu neklausinėk. Tau reikia egzaminą išlaikyti,tai ir mokykis“.
Galima paeiti žingsnį į šoną… Mano kolega, kitas tekstologas, Mikas Vaicekauskas išleido pirmąjį K. Donelaičio raštų tomą. Na, aš drįsčiau teigti, kad K. Donelaitis yra šiek tiek paprastesnis tekstologiniu požiūriu, nes dvi rankraščio dalys yra labai aiškios, labai patikimas tekstas, be to, mokslinių leidimų yra daug daugiau. Taigi, K. Donelaitis yra dar senesnis, jis kalba apie dar sudėtingesnius dalykus, kurie yra daug labiau nutolę nuo šiandienos moksleivių, bet, kai į „Facebook‘ą M. Vaicekauskas įdeda vis kokią nors trumpą K. Donelaičio citatą, tai visi tiesiog pradeda klykti iš džiaugsmo, kaip ji tinka apie ką nors, kas šiandien vyksta visuomenėje, apie bet kurią viešąją diskusiją – nuo sporto iki politikos. Tačiau tam žmogus turi labai gerai išmanyti tekstą, jis turi suvokti jo visumą, jis turi būti įsigilinęs, čia gal nuskambės patetiškai, turi mylėti tą autorių, tą tekstą – tai labai svarbu. O tai, ką kalba A. Baranauskas, ypač ką jis kalba „Anykščių šilelyje“, ką jis kalba „Kelionėje Petarburkan“, tai yra tokios universalijos, kurios niekur neprapuolė, nes mes galim pasišaipyti, kad gamtos grožis – na, kas jau čia, toks nuvalkiotas dalykas, – o pažiūrėkim, kuo žmonės dalijasi socialiniuose tinkluose – išeina, pamato šerkšną, fotografuoja ir tuo dalinasi. Žmogus ir prieš tūkstantį metų ir, tikiuosi, ir po tūkstančio metų bus jautrus ir gražiai nuraudusiems rudenio lapams, ir šerkšnui, ir minkštoms samanoms, ir kitiems dalykams.
Ir tikrai nemanau, kad kokių nors didelių sunkumų iškyla Anykščių mokytojams – jie gyvena su tuo A. Baranausku. Ir kiek aš pats savo akimis esu matęs ir mokyklose buvęs, tikrai viskas yra aišku ir su gerais mokytojais niekur didelių rūpesčių nekyla. Aš dabar turiu, mano akimis, vieną labai gabų studentą, kuris prisipažino, kol gyveno kitame mieste, visiškai knygų neskaitė, jokių – net pagal privalomą programą. O vyresnėse klasėse jis pakeitė miestą ir mokyklą, pakliuvo pas gerą mokytoją ir per dvejus metus perskaitė viską, kas privaloma vidurinei mokyklai, tada perskaitė beveik viską, ko reikia aukštojoj mokykloj filologiją studijuojant. Ir po dvejų metų va tokio skaitymo jis atėjo į universitetą ir dabar universitete jis yra beveik viską perskaitęs. Dėl to, kad mokytojas užkabino, dėl to, kad paskatino, dėl to, kad jis turėjo, ką pasakyti. Žinoma, čia ta atsakomybė tenka visiems – ir šeimai, ir mokytojams, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, ir aš pats prisiimu tos atsakomybės dalį. Mes visi turime kalbėti labai suinteresuotai, jeigu norime, kad mūsų literatūra gyventų, o nebūtų vien nugulusi knygose.
– Savo kasdienio gyvenimo, darbo, studijų nebeįsivaizduojame be informacinių technologijų. Ar neateis laikas, kai skaitančiųjų popierinę literatūrą liks tik mažuma? Ar mes išliksime skaitančia visuomene?
– Mes kalbam Knygų mugės dienomis, tad kaskart atėjus į mugę, kalbos apie knygos mirtį ir apie skaitytojų stoką skamba kaip visiški niekai, nes matai tūkstančius žmonių degančiomis akimis, leidžiančių savo paskutinius pinigus knygoms.
Kitas dalykas, aš nuo studijų laikų draugauju su skaitmeninėmis technologijomis ir dabar savo moksliniams tyrimams jas pasitelkiu. Ir visai nebijau: man atrodo niekingos kalbos apie tai, kaip elektroninės technologijos išstumia knygą.
Knyga, taip, kaip mes ją suprantame, tai moksliškai pasakius yra kodeksas, ji yra istorinis reiškinys. Galbūt ji gali nunykti, kaip nunyko ritinėlis, taip, kaip kodeksas pakeitė ritinėlį. Bet tikrai neprognozuoju knygos mirties: jos klesti, jos masiškai leidžiamos.
Manyčiau, kad žmonės šiek tiek mažiau skaito įprastinių knygų, bet kai važiuoji autobusu ir matai, kaip visi įkišę nosis į kokius nors prietaisus. Ką tie žmonės daro? Pusė iš jų skaito – galbūt trumpesnį tekstą, galbūt draugo žinutę, bet iš principo, tai yra skaitymas. Šiandien žmonės rašo daug daugiau laiškų nei prieš 50 metų. Galima jausti nostalgiją popieriui, vokui, pašto ženklui ir t.t., bet žmonės susirašinėja daugiau. Galbūt toks susirašinėjimas yra trumpalaikiškesnis, jo gal mažiau išliks, gal bus sunku publikuoti po šimto metų, pavyzdžiui, žymių žmonių trumpąsias žinutes ar žinutes iš socialinių tinklų, bet vis dėlto nei pats rašymo, nei komunikavimo, nei skaitymo fenomenas niekur neišnyko, nors jis keičiasi, žmonės šį poreikį turi. Galų gale ir kai kurie modernūs autoriai prisitaiko, rašo socialiniuose tinkluose, kuria „blogus“, kitokius būdus, ir dėl to nereikia liūdėti, reikia ieškoti to smagumo, tos literatūros – kintančių formų.
– Vienas skausmingiausių šių dienų procesų – didžiulė emigracija. Džiugu girdėti, kai į kitą šalį išvykę žmonės kalba savo kalba, moko jos vaikus, skaito lietuviškai. Tačiau yra ir tokių, kurių ne tik vaikai, bet ir jie patys „pamiršta“ gimtąją kalbą. Ar mes sugebėsim išsaugoti savąją lietuvių kalbą?
– Gal nuskambėsiu nepopuliariai kai kieno akimis, bet laikausi nuomonės ir ne tik laikausi, bet ir dalyvavau tyrimuose, čia yra moksliškai pagrįsta nuomonė, ne tik ideologinė pozicija, kad lietuvių kalba dabar yra aukščiausiame savo klestėjimo taške, kokiame kada nors yra buvusi. Niekada iki šiol nebuvo tokios intensyvios literatūrinės, kultūrinės, mokslinės apykaitos lietuvių kalba, kaip yra šiandien. Niekada nebuvo sukuriama tiek tekstų lietuviškai ir tiek jų paskleidžiama, niekada nebuvo tiek informacijos šaltinių, tiek radijo stočių, interneto portalų ir kitų būdų, vietų, kuriose būtų kalbama, komunikuojama lietuviškai.
Teiginys, kad lietuvių kalba nyksta, iš principo neatlaiko kritikos, jeigu žiūrime moksliškai, remsimės statistika, kokybine analize. O tai, kad kintantis pasaulis žmogų gąsdina, na, dalį žmonių gąsdina,- kaita visuomet vienus džiugina, kitus gąsdina – yra natūralu. Nei baimės, nei nerūpestingumo pozicija nėra visiškai teisinga, nes grėsmių kyla nuolat, virš mūsų visą laiką kabo karo grėsmė, reikia tą suvokti labai aiškiai, ir dėl mūsų Rytų kaimynų, ir dėl platesnės geopolitikos, tai mūsų smulkūs kultūriniai judesiai gali būti nušluoti nuo žemės paviršiaus labai greitai, jeigu mes negalvosime apie tokius rimtus dalykus, kaip šalies saugumą, mūsų ekonominę raidą, atvirumą Vakarams, toms valstybėms, su kuriomis bendradarbiaudami mes turime vienintelį šansą apsiginti.
Tad jeigu kalbam apie tautos likimą – visi, kuriems rūpi valstybė, kalba, kultūra, pirmiausia turi suprasti, kad turi būti stipri valstybė ir saugi valstybė, tai yra pirmoji garantija, o jau tada, norint ką nors turėti, reikia ne saugoti, o kurti.
Kultūra yra dinamiškas dalykas, aš studentams bandau paaiškinti, kad pirminė žodžio „kultūra“ reikšmė yra žemės dirbimas ir kiekvienas, turintis net mažą lysvę ar užsiimaantis sodininkyste ant palangės, žino – nepalaistysi, ir nebus nieko. Kultūra nėra dalykas, kur tu vieną kartą padarei ir po to užtenka tik saugoti. Tai, ką tu padarei, reikia saugoti, kad neužželtų, neužgriūtų ir pan., bet tu turi nuolat purenti, nuolat kurti, perkurti, dirbti. Jeigu mes kalbame apie kalbą, tai ją reikia ne konservuoti, o kurti. Žinoma, interakcija su užsienio kalbomis, vykstanti Lietuvoje, vykstanti įvairiomis technologijomis, vykstanti tuomet, kai lietuviai išvažiuoja kitur, nėra paprastas dalykas. Santykis su kitomis kalbomis yra dvejopas. Jis visuomet kai ką keičia, galėtume sakyti, ir ardo, bet drauge jis provokuoja, skatina kūrimą, skatina pergalvojimą, skatina intensyvesnį vertimą ir tikrai negalima taip paprastai pasakyti, kad čia yra tik griovimas, tik nykimas. Yra žmonių, kurie išvažiuoja ir pamiršta, nes stengiasi pamiršti, yra žmonių, kurie išvažiuoja ir tik tada pradeda rūpintis, galvoti, versti ir pan. Šiandien mes turime ne vieną rašytoją emigracijoje, kurie sąmoningai ten gyvena, ir ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir kultūrinių, kurie intensyviai pradėjo rašyti tik atsidūrę ten. Visa tai nėra taip vienaprasmiška, kaip kartais atrodo. O visos kalbos apie emigracijos stabdymą ir panašius dalykus man skamba naiviai, manau, kad visi tie, kurie nori prisidėti prie to, kad Lietuva didėtų, augtų, klestėtų ir t.t., jie pirmiausia turi gręžtis ne į ką nors, kas išvažiavo, bet pirmiausia gręžtis į tuos, kurie yra čia, Lietuvoje, ir klausti savęs: „ką aš galiu padaryti, kad mūsų žmonės čia gerai jaustųsi, kad jiems būtų smagu ir saugu, kad jiems nebūtų patrauklesni kažkokie kiti siūlymai?“
– Šiandieninė lietuvių kalba, ypač tarp jaunimo, yra pilna vertinių iš anglų kalbos, trumposios žinutės rašomos be lietuviškų raidžių. Ar Jūs, kaip dėstytojas, išgirdęs studentus kalbant ne visai taisyklinga kalba, nepagrūmojat pirštu?
– Tyrimai rodo, jeigu svarstytume apie tokius emocinius kalbos reiškinius kaip keiksmažodžiai, visokie įterpiniai, tai net ir jaunimo kalboje, kai keikiamasi ar kai reiškiamos emocijos, vis dar didesnį nuošimtį sudaro iš rusų kalbos sovietmečiu perimtos frazės. Tad gąsdinti anglų kalba objektyviai, moksliškai yra nepagrįsta, nesvarbu, kad mes išgirstam visuomeniniame transporte ar kur nors tą žodelį „cool“ ar pan. Jeigu mes kalbame kultūringa kalba, nes tai yra kultūringos kalbos klausimas, didelė žmonių dalis iš tų „įterpinių“ išauga.
O jau kiekvieną kartą, kai žmonės, baigę filologijos studijas, pradeda šnekėti apie kokią nors raidžių grėsmę kalbai, tai man yra tik viena mintis, kaip jie išlaikė kalbotyros įvado egzaminą pirmame kurse. Jie tada turėjo sužinoti, kad tarp pačios kalbos ir rašto ženklų yra labai mažas ryšys. Mes turime nemalonią istorinę patirtį, kai mums buvo uždrausti rašto ženklai, mes nesame unikalūs: kokiame nors štai Azerbaidžane rašto sistema buvo pakeista kelis kartus ir dėl to nesužlugo nei tauta, nei jos kultūra. Mes galime minėti spaudos draudimą, galime kalbėti, kaip tai paveikė mūsų tautinę savimonę, bet ir principo, jeigu šiandien kas nors ateitų, na, aš suprantu, kad tai labai hipotetiška, ir priverstų mus rašyti hieroglifais, smarkiai nukentėtų mūsų rašto kultūra, mums būtų labai sunku, jaustumės neišsilavinę, bet tai neturėtų rimtos įtakos pačiai kalbai. Nes raštas atsirado po tūkstančių tūkstančių metų, kai žmonės pradėjo kalbėti. Aš manau, kad žmonės buvo žmonės tik tada, kai jie kalbėjo, bet čia jau labiau teologinė – filosofinė diskusija…
Galimas dalykas, kad kada nors ateis toks laikas, kai mes mokėsime skaityti, bet nemokėsime rašyti, kad už mus tai darys kažkoks įrenginys. Bet kalbomis apie lietuvių kalbos išnykimą – aš netikiu.
– Pokalbį pradėjome apie Anykščius, tad ir užbaikime Anykščiais. Su A. Baranausko „Anykščių šileliu“ esate puikiai pažįstamas, o tikrajame Anykščių šilelyje ar teko pasivaikščiot?
– Oi, esu ir ne kartą, stengiuosi beveik kiekvienais metais po jį pasivaikščioti ar dar jame nebuvusius draugus čia atsivežti. Man apskritai aukštaitiškas miškas labai patinka: mano visi seneliai yra iš Ignalinos krašto, tad esame kaip ir kaimynai.
Man ir patys Anykščiai yra labai jaukus miestelis. Žmonos sodyba yra prie Rokiškio, mes per Anykščius visada pervažiuojam važiuodami ten. Labai smagu, kad atsirado kavinukių su gera kava, aikštėj sustojam, nueinam kavos atsigerti, nusiperkam anykštėniško pyrago…

Prusto klausimynas

Laimingiausias profesorius būna smalsioje studentų auditorijoje

XIX a. pab. – XX a.pr. prancūzų rašytojas Marselis Prustas romano „Prarasto laiko beieškant“ autorius. Jis garsėjo ne tik draugystėmis su šalies aristokratais, garsiomis ir turtingomis šeimomis, bet ir ypač išlavintu skoniu, aukštu intelektu.
Tuo metu tarp aristokratijos atstovų buvo paplitę vadinamieji „išpažinties albumai“ – klausimų rinkiniai, atskleidžiantys tiek asmens pomėgius, tiek būdo savybes, mąstysenos ypatybes. Būdamas paauglys M. Prustas, savo draugės Antuanetės paprašytas, atsakė į keliasdešimt įvairių klausimų. Originalūs rašytojo atsakymai buvo rasti 1924 m., praėjus dvejiems metams po rašytojo mirties. Iki tol saugoti privačiai, 2003 m. surengtame aukcione jie buvo parduoti už kiek daugiau nei 120 tūkst. eurų.
Atsirado keli klausimyno variantai, tačiau esmė liko ta pati – per juos pažinti asmenybę.
Profesorius Paulius Subačius puikiai išmano XIX a. Europos literatūros autorius, tarp jų ir M. Prusto kūrybą, tačiau, kaip pats pripažino, į M. Prusto klausimyną dar neteko atsakinėti.

– Kas Jums yra laimė?
– Jaustis reikalingam tiems, kurie tau svarbūs.
– Jūsų didžiausia baimė?
– Nežinau. Iškyla tik mažų trumpų baimelių.
– Jūsų charakterio bruožas, kuris Jums labiausiai nepatinka?
– Plepumas.
– Bruožas, kuris labiausiai erzina kituose?
– Veidmainystė.
– Žmogus, kuriuo žavitės?
– Jo Em. kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
– Didžiausias iššūkis?
– Užsienio kalbos.
– Apie ką dabar daugiausia galvojate?
– Kaip neįskaudinti kalbant ar rašant.
– Jūsų labiausiai vertinama dorybė?
– Išmintis.
– Kokiomis aplinkybėmis Jūs meluojate?
– Greičiau nutyliu, nors tai irgi melo porūšis, – kai kitas akivaizdžiai interpretuos žodžius atvirkščiai.
– Ko labiausiai nemėgstate savo išvaizdoje?
– Palinkusios nugaros.
– Žmogus, kurį Jūs niekinate?
– Stengiuosi taip negalvoti, todėl tokios mintys tik situacinės, momentinės.
– Labiausiai vertinama vyro savybė?
– Drąsa.
– Labiausiai vertinama moters savybė?
– Drąsa.
– Priežodis, frazė, mintis, kurią dažniausiai vartojate?
– Viešai – retai, sau – dažnai: „Nevyk Dievo į medį“.
– Ką gyvenime labiausiai mylite?
– Aukštus kalnus ir audringą jūrą.
– Kada ir kur buvote pats laimingiausias?
– Nuolat, kas savaitę – smalsioje universiteto auditorijoje.
– Kokį talentą norėtumėt turėti?
– Muzikavimo.
– Jeigu turėtumėt galimybę savyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?
– Kraujo grupė.
– Didžiausias Jūsų gyvenimo pasiekimas?
– Laisva demokratinė Lietuvos valstybė, kad ir kaip mikroskopiškai prie to prisidėjau.
– Jeigu po mirties galėtumėt sugrįžti atgal į šį pasaulį, kokiu pavidalu norėtumėt sugrįžti?
– Tuo pačiu.
– Vieta, kur labiausiai norėtumėt gyventi?
– Vilniuje, ten ir gyvenu.
– Brangiausias turtas?
– Knygos.
– Kas Jums gyvenime yra didžiausias vargas?
– Skusti bulves, kurias valgyti mėgstu.
– Jūsų svajonių profesija?
– Literatūros dėstytojas, ją turiu.
– Geriausia Jūsų būdo savybė?
– Pykstu neilgai.
– Ką labiausiai vertinate draugystėje?
– Patikimumą.
– Mėgstamiausi rašytojai?
– Antanas Baranauskas, Miguel de Cervantes, Henrikas Nagys.
– Labiausiai įsimintinas grožinės literatūros personažas?
– Don Kichotas.
– Istorinė asmenybė, kuri Jums imponuoja?
– Vytautas Landsbergis.
– Ar realiame gyvenime teko sutikti žmonių, kuriuos galėtumėt pavadinti savo herojais?
– Petras Kimbrys, pirmasis,, Naujojo Židinio-Aidų“ redaktorius.
– Vardai, kurie Jums labiausiai patinka?
– Severija, Silvestras.
– Ko gyvenime labiausiai nemėgstate?
– Beryšybės.
– Dėl ko gyvenime labiausiai apgailestaujate?
– Dėl to, jog esu smarkiai įskaudinęs labai gerus ir subtilius žmones.
– Kaip norėtumėt numirti?
– Staigiai.
– Jūsų gyvenimo moto?
– Dievas yra gailestingas.