Į Videniškius (Molėtų rajone) galima atvykti dėl daugelio dalykų: dėl kunigaikščių Giedraičių tėvonijos, dėl Reguliariųjų atgailos kanauninkų Baltųjų augustinų vienuolyno, dėl literatūros ir meno centro, o svarbiausia – dėl taikos ir su taika… Paskutinįjį mano pastebėjimą galima išpildyti visada, net, jei būtumėt su niekuo nesitarę ir nesiderinę savo apsilankymo, nes per Videniškius, ties greitkeliu Ryga – Vilnius, ėjo taikos zona pirkliams, tad šių dienų kelias irgi gali simbolizuoti taiką…
Su taika
Videniškiai pirmą kartą tiesiogiai paminėti 1337 m. vadinamoje plėšikėlio taikos sutartyje. Kaip teigia Vaidotas Žukas knygoje „Molėtai 625“, šis kelias, kurio „daugiau mažiau pastovus ruožas siekė XIII a. vieningos Lietuvos valstybės kūrimo metais buvo apsaugotas Europoje įprastomis, visuotinu prigimtinių žmogaus teisių supratimu paremtomis sutartimis, vadinamąja „Dievo taika“. Viena tokia taika trejiems metams 1323 m. spalio 2 d. buvo sudaryta tarp Gedimino ir Vokiečių ordino Livonijos šakos, Revelio žemės danų vietininko, vyskupų bei Rygos miesto. Kunigaikštis Gediminas rašė: „… visi keliai sausuma ir vandeniu turi būti be jokių kliuvinių atviri ir laisvi kiekvienam žmogui, pėsčiam ir važiuotam iš jų pas mus, tiek mums pas juos.“ Vėliau taika dešimčiai metų buvo sudaryta 1338 m. lapkričio 1 d. tarp „Lietuvos karaliaus“ ir Livonijos. Šioje sutartyje paminėtos kaimyninės Balninkų, Giedraičių bei Nemenčinės žemės. 1367 m. sutartis yra su trasa iki Videniškių.“
XIII a. Videniškiai priklausė Nalšios sričiai, kurią valdė kunigaikštis Daumantas. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, XIV-XV a. Liesėnų piliakalnyje stovėjo senoji pilis, kurią, manoma, buvo pastatęs Daumanto tėvas Vidas Ginvilaitis, o Videniškiai du kartus 1373 m. ir 1375 m. buvo nukentėję nuo kryžiuočių. Kunigaikštis Motiejus Giedraitis taip pat dvaro centru buvo pasirinkęs sodybą šalia Liesėnų piliakalnio.
Giedraičių įtakoje
Pirmąją medinę bažnyčią Videniškiuose pastatė kunigaikštis Motiejus Giedraitis 1547-1549 metais. Jo sūnūs – Martynas Marcelijus Giedraitis ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis pastatė naują mūrinę bažnyčią miestelyje. Reikia pastebėti, kad Martynas Marcelijus Giedraitis šioje garsioje giminėje buvo vienintelis pasaulietinis senatorius. 1601-1605 metais dalyvavęs Livonijos kare, Salaspilio mūšyje vadovavęs savo pulkui, 1617 m. gavęs Mstislavo vaivados pareigas. Jis XVI a. pabaigoje, savo tėvonijoje, pastatė Baltadvarį ir su šeima ten gyveno. Jo sūnus Mauricijus Kazimieras Giedraitis Baltadvario žemes už 41 500 lenkiškų auksinių1650 m. užstatė Leonui Sapiegai, o 1666 m. už tokią pačią sumą vėl perleido Boguslovui Radvilai, o šis – Minsko stalininkui Andriui Kosakovskiui. XVII a. pabaigoje. Baltadvaris priklausė Teofiliui Pliateriui ir jo žmonai, kurie 1695 m. jį padovanojo Vilniaus misionieriams, o šie jį išlaikė visą XVIII amžių.
Šiandien tėra išlikusios Baltadvario pilies liekanos, dar menančios kunigaikščių Giedraičių tėvonijos dvasią, kurią Nepriklausomybės pradžioje turėjo minčių prikelti XXI Giedraičių kartos kunigaikštis Mykolas Jonas Giedraitis, prie kurių galima nudardėti žvyruotu „taikos keliu“… O mes grįžkime į Martyno Marcelijaus Giedraičio laikus, į XVII amžių, kai jo pradžioje, 1617 metais jis nusprendė funduoti regulinių atgailos kanauninkų vienuolyną ir Videniškiai tapo šio Ordino centru Lietuvoje. Jau po metų pastatai buvo perduoti Ordino provincijolui ir bažnyčios klebonui Ipolitui Žepnickiui. Vienuolyno vyresnysis pelnė infulato titulą ir bažnytinių apeigų metu galėjo dėvėti vyskupo ženklus – mitrą ir pastoralą. Martyno Marcelijaus dosnumas tuo nesibaigė. Jis vienuolynui dar padovanojo ir Videniškių bažnyčią, ir gyvenamuosius pastatus, ir Videniškių miestelį su žmonėmis bei kai kuriomis žemių valdomis…
Greičiausiai toks mecenavimas turėjo priežastį. Kaip teigia V. Žukas, – „vienuolyno bažnyčia sumanyta ir kaip šeimos mauzoliejus. Tai taip pat liudijo gilią fundatorių giminės dvasinio gyvenimo tradiciją (1544 m. palaimintuoju paskelbtas atgailos kanauninkas Mykolas Giedraitis, kurio kultą giminės nariai uoliai skatino. 1631 m. prie naujosios bažnyčios dešiniojo šono pristatyta kvadratinė koplyčia su erdviu rūsiu laidojimams.“ Simboliška, kad ji pasitarnavo ir XXI amžiuje. Šių metų birželio 2 d. Videniškiai iškilmingai priėmė kunigaikščių Giedraičių giminės XXI kartos atstovą Mykolą Joną Giedraitį, Molėtų krašto garbės pilietį, amžinam poilsiui į giminės kriptą Šv. Lauryno bažnyčioje.
Sename vienuolyne
Pirmasis vienuolyno pastatas buvo nedidelis, medinis. Jame galėjo gyventi 12 vienuolių. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, tiek bažnyčia, tiek vienuolynas smarkiai nukentėjo per 1655-1661 metų karą. Atstatyta šventovė konsekruota 1684 m. liepos 27 d. Vienuolyno pastatai atstatyti mediniai, jame įsikūrė noviciatas, virtuvė ir refektorius. Kelis kartus perstatyti jie buvo išlikę iki XIX a. vidurio, o XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje buvo sumūryta dviejų aukštų infulato rezidencija, kuri išlikusi iki mūsų dienų. Mūrinio vienuolyno pastatui lėšų skyrė kun. Jonas Hondzievičius, statyboms vadovavo infulatas Andrius Aleksandras Rimavičius.1783 m. Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis, gavęs popiežiaus Pijaus VI bulę, užėmė vienuolyną ir jam priklausančias žemės valdas. Tuo metu buvo apnaikinti ir vienuolyno pastatai. Pasipriešinus Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui ir patiems atgailos kanauninkams, bylą dėl vienuolyno 1790 m. iš dalies laimėjo vienuoliai, kurie priteistomis lėšomis suremontavo gyvenamuosius pastatus, 1801 m. atnaujino ir bažnyčią, tačiau prarado visas žemes. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas. Bažnyčia, kaip ir dauguma buvusių vienuolynų bažnyčių, tapo parapine. XIX ir XX amžiais keletą kartų buvo restauruota, išsaugota interjero elementų.
Vienuolyno viršininko rezidencijoje buvo ir klebonija, ir mokyklos bendrabutis
Videniškių vienuolynas buvo svarbus šio ordino dvasinio gyvenimo centras. Čia gyveno provincijolas, o vėliau, kitose šalyse atgailos kanauninkų vienuolijai išnykus, ir ordino generolas. Vienuolyne veikė noviciatas ir teologijos studijos. 1753 m. Videniškių vikaru ir filosofijos lektoriumi buvo tais pačiais metais išleistos populiarios religinės knygos „Broma atwerta ing wiecznasti…”, kitų maldų bei meditacijų knygų lietuvių ir lenkų kalbomis autorius Mykolas Olševskis (apie 1712-1779), vėliau dar buvęs čia pamokslininku (1755-1761 m. jis buvo Lietuvos ir Lenkijos atgailos kanauninkų generaliniu vizitatoriumi. Manoma, jog M. Olševskis gali būti palaidotas Videniškiuose).
Minima, kad XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla. Jos įkūrimo data gali būti laikoma 1600 m. vyskupo Merkelio Giedraičio (vienuolyno fundatoriaus brolio) mokyklai užrašyta fundacija. Brolių Giedraičių rūpesčiu bažnyčioje buvo išlaikyta profesionali giedotojų kapela. Prie vienuolyno veikė ir špitolė.
Vienuolyno muziejuje
Šie metai žymi 400 metų sukaktį, kai buvo įkurtas Reguliariųjų atgailos kanauninkų Baltųjų augustinų vienuolynas ir labai simboliška, kad išlikusiame jų vienuolijos mūriniame pastate, su Leader projekto lėšomis, 2015 metų gegužę įsikūrė ir Videniškių vienuolyno muziejus: keliuose infulato rezidencijos kambariuose, puoštuose sienine tapyba, kuri primena senąją patalpų paskirtį -ovaliuose medalionuose įamžinti vienuolyno vyresniųjų portretai. Pro jų langus gali žvelgti į bažnyčią.
Ji stovi ties trikampe, dar XVI a. susiformavusia miestelio aikšte; infulato namai ir mediniai bei mūriniai ūkiniai pastatai išdėstyti rytiniame šventoriaus kampe, prie jų buvo vienuolyno sodas, kur kadaise vienuolyno ansamblis per tvenkinių sistemą jungėsi su Giedraičių dvaru Žižnava.
Bažnyčios, kaip ir vienuolyno architektūros formos – kuklios ir santūrios, pastato išorėje vengta dekoro elementų. Bažnyčioje yra 5 barokiniai altoriai, XVII a. paveikslų. Palaimintojo Mykolo Giedraičio atvaizdas kabo šoninės koplyčios altoriuje, o prie šio atvaizdo patirtas malones, sako, liudija auksiniai ir sidabriniai votai…. Presbiterijoje išlikę dvi reljefinės epitafijos, įrengtos 1639 m., įamžinant pirmojo vienuolyno viršininko I. Žepnickio ir vienuolyno fundatoriaus M. M. Giedraičio atminimą. Muziejus yra neatsiejama vienuolyno, bažnyčios ir kunigaikščių Giedraičių giminės vyksmo tąsa su anuometiniais ir šiandieniniais Videniškiais. Todėl ir muziejuje antras aukštas yra paskirtas Palaimintajam Mykolui Giedraičiui, jo atminimo skatinimui, kadangi pasaulio tuštybės jo nedomino ir jis įstojo į Regulinių atgailos kanauninkų ordiną. Gyveno jis vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje, buvo labai pamaldus. Prieš mirtį jis pasisakęs broliams, jog melsdamasis girdėjęs šiuos Kristaus žodžius: „Ištverk kantriai iki mirties ir gausi garbės vainiką.“ Regis, taip ir nutiko. Mirė jis 1485 metais gegužės 4 d. Krokuvoje, o nuo 1544 metų laikomas palaimintuoju, jo biografija šiandien įtraukta į Šventųjų gyvenimo aprašymus. Videniškių bažnyčioje vyksta Šv. Mišios kiekvieno mėnesio 4 d. Palaimintojo Mykolo garbei. Taip pat su jo asmenybe ir gyvenimu, pašvęstu Maldai, susijusios ir šiandienos muziejus edukacijos.
Kaip teigia Videniškių vienuolyno muziejaus vedėja Virginija Bareikienė, populiariausia edukacija būna prieš Kalėdas, kai siūloma pasigaminti kalėdaičių (plotkelių) patiems. Taip pat krikšto žvakių liejimas ir įvairių formų, pavyzdžiui, su besimeldžiančio vienuolio figūrėle, Giedraičių giminės herbu, Reguliariųjų atgailos kanauninkų Baltųjų augustinų simboliais ir kitokiomis formomis, kurias kūrė dailininkė Aistė Gabrielė Černiūtė. Taip pat mozaikų kūrimas, vienos seniausių dailės formų, atrastos dar bronzos amžiuje, pritaikymas šiandienai. Būta užsiėmimų ir iš vienuolių valgiaraščio: pagal XVII amžiaus receptą kepto migdolinio torto ragavimas ir žolelių arbata. Mažiausia grupė, pasak vedėjos, yra 10 žmonių, o dalyvių amžius priklauso nuo užsiėmimo sudėtingumo, bet jauniausi, kurie yra dalyvavę, buvo 8-erių metų. Visiems užsiėmimams, kaip ir ekskursijoms, reikalingas išankstinis užsakymas.
Videniškius neatsitiktinai pavadinau literatūros ir meno centru. Galime tik įsivaizduoti, kokio dydžio ir turinio čia buvo sukaupta vienuolyno biblioteka. Juk Vilniaus universiteto biblioteka saugo Videniškių atgailos kanauninkų vienuolynui priklausiusį leidinį – Aristotelio „Politiką“, išleistą Bazelyje, 1549 metais. Mykolas Olševskis, būdamas vikaru ir filosofijos rektoriumi Videniškiuose, parašė tų laikų – 1753 m. religinės moralistikos knygą – bestselerį „Broma atwerta ing wieczasti…“, o Videniškiuose gimęs ir augęs Alvydas Šlepikas, šiandien yra vienas žinomiausių lietuvių literatūros autorių, kurio knyga „Mano vardas – Marytė“ yra pelniusi daugiausia apdovanojimų… Maža to, Videniškiuose jau kurį laiką vyksta dailininkų kūrybos plenerai, o jų darbai eksponuojami vienuolyno muziejuje, nes temos atitinka kunigaikščių Giedraičių pasėtą mintį – šio krašto populiarinimą ateities kartoms.
Nors Videniškiai, kaip ir dauguma Lietuvos miestelių, mažėja ir traukiasi žmonių skaičiumi ir jų amžiumi, nors užsidaro socialiai reikalingos įstaigos, ir žiemą, anot muziejaus vedėjos Virginijos, tampa liūdna, bet vasara neleidžia nei nuobodžiauti, nei liūdėti. Jei norite tuo įsitikinti patys, būtinai užsukite „Dievo taikos“ keliu, juolab, kad čia galima pasižvalgyti ir A. Šlepiko „Lietaus dievo“, ištakų…
