Išskirtinai gražioje vietoje, prie Rubikių ežero esančiame Mačionių kaime (Skiemonių sen.) daug gražių ir netgi originalių sodybų. Viena jų pagrindine gatve važiuojančius priverčia sulėtinti greitį, ar net sustoti, paženklinta vėjyje keptuves siūbuojančiu medžiu. Joje gyvena buvusi tremtinė, medikė nuostabios sodybos šeimininkė Dalia Ona Šiukščiuvienė. Beje, sodyboje ant grakštaus stiebo plevėsuoja trispalvė, tarsi primindama, kad čia gyvena tikri grožį puoselėjantys Lietuvos patriotai.
Šeimininkė pasitinka kieme, šalia kažką dirba Utenoje gyvenantis jos sūnus Dalius. Nepatikėsi, kad žvaliai besišypsančiai, energingai moteriai jau aštuoniasdešimt. Rodo itin gražiai sutvarkytą sodybą. Šviesiu kilimu prie tvenkinio šliejasi veja. Ten – pirtelė, savotiškai padabinta senovę menančiais rakandais. Gandralizdis su dviem jau užaugusiais ir sparnus mankštinančiais gandrais. „Trečią kažkodėl iš lizdo išmetė“, – tarsteli moteris, kai vaikštome po pievą ir grožimės tai keistu akmeniu, ar man neregėtu augalu. Prie namų iš lauko akmenų sukurta kompozicija, kurioje tarsi kalnų upeliu į milžinišką ąsotį teka iš vandentiekio atvestas vanduo, o iš jo čiurlena į baseinėlį. Pasak D. Šiukščiuvienės, gėlės sodyboje žydi nuo ankstyvo pavasario iki rudenio šalnų. Ji augina ne tik gėles, bet ir prieskoninius augalus. O agurkų lysvė pakylėta ir apkalta lentomis. Tai sūnus pasistengė, kad mamai nereikėtų lankstytis.
Moteris ypač didžiuojasi beveik iki namo pastogės užaugusiu vijokliniu, keistais, man nematytais, žiedais, augalu, siūlė paimti daigelį ir prisiauginti, nes ne vienam jos uglių jau dovanojusi.
Tačiau man maga kuo greičiau prieiti prie to keptuvėmis tilindžiuojančio „keptuvių medžio“.
Pasak D. O. Šiukščiuvienės, viskas prasidėjo jau seniai, gal prieš aštuonetą metų, tačiau kol keptuvių buvo nedaug, niekas to medžio nė nepastebėdavo. Pirmiausiai ant medžio atsidūrė jai pačiai nebereikalingos keptuvės, o vėliau pamatę „keptuvių medį“, keptuves pradėjo dovanoti kaimynai, giminės, draugai.
„Kiekviena jų turi savo istoriją, galėčiau pasakoti ir pasakoti, – sako moteris. – Štai ta miniatiūrinė skirta gaminti maistelį kūdikiui, o va anoje iškeptu kepsniu galima pamaitinti ir dešimties žmonių šeimyną. Tačiau svarbiausia, visos jos nuo vėjo liesdamosis viena į kitą skamba skirtingai. Mat vienos iš tauraus vario, kitos iš geležies, aliuminio ar dar kokio lydinio pagamintos“. Pašnekovė neslepia, kad kiekviena kieno nors jai dovanota dar nematyta keptuvė ją pradžiugina ir randa savo vietą ant medžio. „Dabar jų ten sūpuojasi daugiau kaip penkios dešimtys“, – sako moteris.
Jos gyvenimo kelias ne rožėmis klotas. Su tėvais ir artimaisiais buvo ištremta į Sibirą, ten, Irkutsko srityje, praleido 12 metų, baigė medicinos mokyklą. Kai sugrįžo į Lietuvą, buvusios tremtinės niekas nenorėjo priimti į darbą ir priregistruoti. „Ačiū, amžiną jam atilsį, buvusiam Anykščių ligoninės vyriausiam gydytojui Broniui Šinkūnui, – prisiminė O. D. Šiukščiuvienė. – Nepabūgo, priėmė. Taip atsidūriau Mačionyse ir čia prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai. Berods nuo 1960 – ųjų iki išėjau į pensiją dirbau Mačionių akušeriniame – felčeriniame punkte.
Plyname lauke su jau amžino atilsio išėjusiu vyru Antanu 1982 – aisiais pasistatėme namą, pradėjome tvarkytis. Užveisėme sodą, gėlynus, užauginome ir į gyvenimą išleidome vaikus. Beje, felčerinis – akušerinis punktas vėliau buvo perkeltas į mūsų namus, tad užtarnauto poilsio sulaukiau savo namuose.“
Pašnekovė rodo jaukias, irgi ne be vaikų pastangų šiuolaikiškai įrengtas namo erdves, tviskančias švara ir tvarka. Rodos, nieko nereikalingo jose nėra, viskas apgalvota, visi baldai ir daiktai turi savo vietą ir paskirtį.
D. ir A. Šiukščiai užaugino tris vaikus, tačiau 6 anūkais ir 3 proanūkiais dabar jau tegali džiaugtis viena. „Darbo dienomis čia tuščia, tačiau žinotumėt koks šurmulys būna, kai čia savaitgaliais, ypač vasarą, visi suvažiuoja! – džiaugėsi moteris. – Svarbiausia gyvenime užaugint gerus vaikus. Juk visas sodybos grožis jų sukurtas. Jie atvažiuoja ir dirba. Viena aš jau neįveikčiau sodybą puoselėti ir prižiūrėti“.
Darbas, judėjimas, moters nuomone, yra jos geros sveikatos ir žvalumo šaltinis. Visus augalėlius reikia prižiūrėti su meile, laistyti, ravėti. Taip ir bėga neprailgstančios Mačionių gyventojos dienos.
