Jeigu galėčiau, rašyčiau tik apie kates… O idealiausiu variantu – apie savo kates. Pasakočiau, koks veriančiai gilus mano margosios žvilgsnis – kartais susimąstau, ar ji tik žvelgia man į akis, ar mato ir kokios audros siaučia širdyje. Noriu tikėti, kad mato… Ji prisiglaudžia tada, kada pasaulis atrodo atšiaurus ir piktas, tarsi savo buvimu patvirtintų, koks klaidingas šis įsitikinimas. Jeigu būčiau labai atvira, pasakočiau su kokia baime skaičiuoju jos metus…
Dar galėčiau papasakoti, kaip sunku yra prisijaukinti… Kai prieš trejetą mėnesių mano namuose atsirado laukinukė Mėta, galvojau, kad užteks kelių „glostukų“ ir dubenėlio skanesnio maisto, ir ji taps mano kate. Neužteko, vis dar mokomės gyventi kartu…
Kai su kolega pasidaliju mintimis apie savo norus rašyti apie kates, jis ironiškai šypteli: „Ir kas gi skaitytų tavo tokius straipsnius? Na, gal tik tu ir dar pora į tave panašių…“ Suprantu, jog tai – tiesa ir grįžtu prie to, apie ką skaitytų dauguma. Renku telefono numerius, rašau elektroninius laiškus – stengiuosi išsiaiškinti, ko Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui prireikė Kinijoje, ką ant daugiabučio namo sienos pačiame miesto centre „veikia“ psichodelinis gaidys, „neskaniai sukramtau“ informaciją apie, mano nuomone, niekingus valdžios būdus susidoroti su kai kurių Anykščių rajono įstaigų vadovais… O kur dar jau legendomis apaugusi būsima medinė pilis, komunalininkų etatai, pusbrolių ir pusseserių santykiai – temų skaitomiems straipsniams yra galybė. Nors žurnaliste dirbu jau daugiau nei dešimt metų, tik neseniai patyriau, ką reiškia neigiamai atsiliepti apie rajono „aukščiausiuosius“. Įsitikinau, kad vieną dieną žmogus gali tau mandagiai spausti ranką, o kitą – savo kabinetą paversti pletkinančių bobų vieta. Neturėjau ir neturiu tikslo kam nors įtikti – man visai nesvarbu, ką apie mane mano pirmieji, antrieji ar n-tieji rajono asmenys. Bet kuriam galiu drąsiai žiūrėti į akis ir net ranką pasisveikinti ištiesiu, nors kad ir kaip būtų nemalonu. Puikiai žinau, kad kačiukai neglostomi neauga, tačiau ne visus kačiukus auginti yra mano reikalas…
Tikiu, kad žodis yra galingas įrankis – jis gali prikelti, bet gali ir sutrypti. Todėl ir rašyčiau apie kates – jos bent jau nemurkia nesąmonių ir netepa rankų…
Žvelgdama į rudenį pranašaujančius astrų žiedus, rašyčiau apie obelį… Tą, kurią „pažįstu“ nuo vaikystės. Tik šiemet, po ilgos ilgos pertraukos, pamačiau ją lūžtančią nuo žiedų. Buvo gegužė, žiūrėjau į ją ir planavau, kaip praleisiu vasarą… Vardijau mintyse tuos, su kuriais ruošiausi gerti kavą, mačiau žemuoges, suvertas ant smilgos, žadėjau sau, kad dar kartą aplankysiu tą gražuolę obelį ir tetą, kurios sodybą ji puošia… Dar susidėjau knygas, kurias turėjau perskaityti ir susikabinau sukneles, kuriomis turėjau apsirengti. Kalendorius skaičiuoja paskutines vasaros dienas, o jos tarsi nebuvę… Vasarą lyg kas pavogė. Kas rytą gėriau kavą, išeidama į darbą paglostydavau kates, kiekvieną dieną kartojosi tas pats ritualas – įsijungdavau kompiuterį, kažkam skambindavau, tada rašydavau, kažkam šypsojausi, o kažką įskaudinau, ėjau į parduotuvę, mokėjau sąskaitas… Tačiau visame tame nebuvo nei žemuogių, nei ilgų pokalbių prie kavos puodelio. Kartą aplankiau tetą, tačiau obels nemačiau – kelias nuo automobilio iki namo durų neveda pro obelį… Net nežinau, ar apžvelgiau jos taip puoselėjamą gėlių darželį… „Pažiūrėk, koks darželis. O jeigu nueitum į šiltnamį, pamatytum, kokio dydžio pomidorai noksta“ – nuostabų reginį akiai siūlė teta. Nemačiau viso to, nes nebuvo laiko…
Skaudžiausia, kad knygų krūva taip ir guli vos pajudinta… Neradau laiko net tam, kas man taip svarbu. Visada sakiau, kad nenorėčiau gyventi namuose, kuriuose nėra knygų ir kačių. Ir tikrai, gyvenu namuose, kuriuose galybė knygų ir dvi katės. Tačiau, negi ateis laikas, kai ir katėms neturėsiu laiko…
Paskutinės vasaros dienos, o tada jau gyvensiu… Pradėsiu nuo pirmos rudens dienos. Tvarkingai surikiuosiu puodelius lentynoje, šalia jų padėsiu mėtų arbatą, kad vėsiais rudens vakarais galėtumėm mėgautis vasaros skoniu ir kvapu… Susirasiu šiltą taškuotą šaliką, kai neturėsiu jėgų šypsotis, gal bent gražiai atrodysiu… Ir dar skaitysiu knygas…
Mėgaujuosi tokiais scenarijais, tačiau kažkoks padaras galvoje kužda: „Bus gerai, jeigu bent jau pamatysi spalvotus lapus…“ Žinau, didelė tikimybė, kad vėl gyventi pradėsiu nuo tada, kai „staiga“ išvysiu žemę užklojusį sniegą…
Tik viena aišku, ir toliau skambinsiu telefonu, rašysiu laiškus, paskui tekstus, kuriuos turėtų skaityti dauguma, „pasprendėsiu“ kokią nors problemą, pastebėsiu, kur dirba (turistauja) rajono svarbiausieji, o jeigu labai pasiseks, parašysiu apie kates… Net jeigu ir niekas neskaitys…
