Mano knygų lentynose – šimtai knygų. Nemaža dalis jų – klasikiniai kūriniai. Mėgstu rusų, prancūzų klasikus. Skaudama širdimi reikės į šiukšlių maišus krauti L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, G. Flobero knygas – ne vienas šių rašytojų herojus iš gyvenimo pasitraukė savo noru.
Reikės atsisveikinti ir su Antikos rašytojais – jau vien ko verta Sofoklio „Antigonė“. Neištvėrusi širdgėlos dėl brolio mirties, Antigonė ne tik nusižudo pati, bet paskui save nusitempia pačius artimiausius – jos sužadėtinis prie mylimosios lavono nusiduria, motina Euridikė, prakeikusi vyrą kaip žudiką, taip pat nusižudo.
Velniop keliaus ir V. Šekspyro kūriniai. Reikia tikėtis, kad labai greitai bus peržiūrimos mokyklinės programos ir iš jų išbraukiama ši tragedija. Nebent bus perrašyta pabaiga – „jie gyveno ilgai ir laimingai“ arba bent jau „sunki liga juos paguldė į patalą, o po kurio laiko Aukščiausiasis juos abu kartu pasišaukė pas save“. Žodžiu, išmetamų knygų krūva auga, lentynose liks tik pasakų knygos, nors žinant lietuviškas pasakas, reikėtų apgalvoti, ir ką su jomis daryti. Pavyzdžiui, gaidelis, kuris išmušė vištytei akytę – idealus smurto artimoje aplinkoje atvejis. Įtariu, reikės pradėti pirkti tuos leidinius, kuriuose pasakojama, kaip gyventi ilgai ir laimingai, kaip įsivaizduoti, jog turi ferarį, stipriai stipriai jo panorėti ir, žiūrėk, rakteliai jau tavo kišenėje.
Knygas iššluoti iš lentynų – nesunku, bet va užsidaryti turės ir Oskaro Koršunovo teatras. Šio režisieriaus spektakliuose žudosi kas tik netingi. Gaila, stiprus režisierius turės statyti „baikas“, visokias urvines moteris ir vyrus…
Jokiu būdu neidealizuoju mirties, gyvenkim ilgai ir laimingai. Kartais netgi visai smagiai gyvenasi!
Tai, jog viešai nebus minimi savižudybės būdai, labai abejoju, ar sumažins savižudžių skaičių. Jeigu jau žmogus nusprendė nutraukti savo gyvenimėlį, tai antraštė „Petras iššoko iš penkiolikto aukšto“ laikraštyje ar internetiniame portale, kažin ar paskatins jį kabarotis į šešioliktą aukštą ir padaryti tą patį, ką padarė Petras. Jeigu žurnalistai nerašys apie savižudžius, ar tai reikš, kad jos nedaromos? Juk, kai nerašai, jog meras nusišneka, tai dar nereiškia, kad jis nenusišneka…
Jeigu jau prasidėjo draudimai, važiuokim toliau. Uždrauskim spausdinti tortų, pyragų receptus, baikim reklamuoti saldumynus ir džiaugtis, kad vyksta akcija pigiam cukrui nusipirki. Juk tokiais būdais žmonės skatinami vartoti cukrų, jie storėja, pampsta – žodžiu, fui…
Meskim lauk visus tekstus, kuriuose aprašoma graudi išmesto iš namų katinėlio istorija. Na, perskaitys ją koks žmogus, pagalvos „va, kaip galiu Pūkės ir jos netyčiukų atsikratyti“ ir išveš katę su šeimyna kur į pamiškę.
Nematau, nežinau – vadinasi nieko ir nevyksta. Įkišai kaip strutis galvą į smėlį ir gyveni sau laimingą strutišką gyvenimą.
Man lygiai taip pat kraupiai, kaip ir visokie draudimai, skamba visokia prieraiši, pozityvi, intuityvi tėvystė, motinystė. Čia tikriausiai reiškia, kad savo atžalai pasakoji, kad pasaulis yra nuostabus: dangus visada būna žydras, o jame kabo besišypsanti saulytė, skraido margaspalviai drugeliai, o už kalnelių gyvena gražuoliai vienaragiai. Kai ateina naktis, saulytė nueina miegoti, o žmogeliukų miegelį saugo mėnulis. Svarbiausia gyvenime būti laimingu, elgtis taip, kaip diktuoja širdis. Nori voliotis parduotuvėje ant grindų, na ką padarysi – galima, nori garsiai šūkauti restorane ir valgyti rankomis – pirmyn, norisi pertraukinėti mamą ir tėtį – kalbėk…
Kai nuo vaikystės auginam vaikus piešdami jiem teletabių šalies vaizdinius, va tada ir reikia saugoti jau užaugusius, kad neįkristų į tų pačių teletabių šalies šulinius. Tada ir reikalinga cenzūra spaudoje, tada ir kuriami idiotiški įstatymai ir draudimai. Esu tikra, kad vaikui geriau pasakyti, kad jo mylėtas kačiukas mirė, o ne „išvežėm į kačiukų fermą, kur jis dūks ir smagiai gyvens su kitais kačiukais“. Mirtis, kaip ir gimimas, – natūralu. Jeigu gimei, tai ir mirsi. Aišku, geriau, kai žmogus Amžinybėn išeina senas, begulintis savo lovoje, apsuptas vaikų ir anūkų. Bet reikia suprasti, kad, deja, būna ir kitaip. Pirmaujam Europoj pagal savižudžių skaičių, bet netikiu, jog tai vyksta todėl, kad viešai kalbama apie išėjimo būdus. Nors kas žino, gal dabar kaip tik tapsim šalimi, kurią žmonės palieka tik tada, kai juos pašaukia ant debesies sėdintis senukas. Ir pradės į Lietuvą artimieji siųsti visus tuos, kurie užsimena arba bando nusižudyti, nes šitoje šalyje nėra vietos savižudžiams. Juk čia kiaurus metus čiulba paukšteliai, auga laimingi vaikučiai, o iš dangaus mojuoja saulytė.
P.S. Jeigu jau mesit iš savo lentynų „blogas“ knygas, meskit kartu ir gyvenimo būdo mokytojų leidinius, kaip laimingai gyventi… Bus švariau ir lentynose, ir galvose.
