Sunaikinsi mišką – sunaikinsi tautos savastį

„Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
 Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
 Ė tik pilna pajaut labai ramiai griaudžia.”

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis”

Naujausi vyriausybės planai iki 6 procentų padidinti Lietuvos miškų kirtimus sukėlė pasipiktinimą. Skaudžiai bendruomenė reaguoja ir į išpjautus medžius bažnyčių šventoriuose, neva saugant tvoras, iškirstas alėjas pakelėse, neva saugant eismą, išpjautas egles remontuojant gatvelę prie Valstybinės mokesčių inspekcijos. Gal ne veltui toks didžiulis dėmesys medžiams. Su motinos pienu daugumai lietuvių įaugusios liaudies dainos, o ir poeto Antano Baranausko kūryboje medis yra tautinio identiteto dalis.
„Anykšta“ teiraujasi mūsų krašto šviesuolių, ką jie mano apie valdžios ketinimus pjauti šimtametes sengires.
Taip pat klausėme, kaip vertinama, matyt, iš Dono stepių plintanti mada kirsti medžius kapinėse.

Su miškais elgiamės kaip badaujančios trečiojo pasaulio šalys

Sigutis OBELEVIČIUS, gamtininkas, vicemeras:
– Mano požiūris į mišką, nors tėtis dirbo eiguliu, yra ne iš miškininko pozicijų ir man niekada nebuvo suprantama, kai miško vertė skaičiuojama tik kubiniais metrais medienos. 1998 metais pagal tuomet galiojusią metodiką buvo apskaičiuota, kad Lietuvos miškų vertė -11 milijardų litų (palyginimui: tų metų Lietuvos biudžeto pajamos buvo 7 mlrd. Lt). Ekspertų teigimu, mediena sudaro tik trečdalį, o kai kurių autorių nuomone, vos 25 proc. miško vertės. Nes miškas – tai ne tik mediena, tai ir grybai, riešutai, uogos, vaistažolės, medžioklė. O kur dar galimybės poilsiui miške, turizmas. Neįkainojama ekologinė miško vertė. Miškas sumažina vandenų taršą, stabdo eroziją, palaiko biologinę įvairovę, bet svarbiausia, kad miško augalai gamina deguonį, valo orą, sulaiko atmosferos teršalus, ir daugiau už visus kitus biotopus sugeria anglies dvideginio, taigi stabdo klimato šiltėjimą ir su tuo susijusius pačius baisiausius klimato kaitos padarinius. Ekonomisto, dr. St. Mizaro skaičiavimais, Lietuvos miško vertė – 1,41 milijardo litų. Iš jų medienos vertė sudaro 477 mln. Lt (33,8 proc.), anglies dvideginio sunaudojimas -285 mln. Lt (20,2 proc.), miško apsaugos funkcijos 273 mln. Lt (19,4 proc.), poilsis miške 192 mln. Lt (13,6 proc.), grybai 75 mln. Lt (5,3 proc.), medžioklė 54,8 mln. Lt (3,9 proc.), biologinės įvairovės apsauga 30,5 mln. Lt (2,2 proc.)uogos 19 mln. Lt (1,4 proc.) ir vaistažolės 3,2 mln. Lt (0,2 proc.).
Bet grįžkime prie tų nelemtų 6 procentais padidintų kirtimo mastų. Kodėl dabar? Ar čia tik sutapimas, kad tai įvyko po urėdijų reformos, kurios priešininkai įspėjo, kad kitas žingsnis bus beatodairiškas miškų kirtimas, nes tuo suinteresuotos įtakingos užsienio kompanijos. Istorija tarsi tą ir patvirtina, nes Lietuvos miškai labiausiai nukentėjo būtent 1741-1914 metais, kai Vakarų Europos šalys, pramoninės revoliucijos metu, iškirto savo miškus ir ėmė masiškai pirkti medieną iš Rytų. Tuomet Vilniaus, Suvalkų, Kauno ir Gardino gubernijose miškų sumažėjo net 56 procentais. Istorija kartojasi?
Mano manymu, nėra normalu, kad statybos, miškininkystė ir aplinkos apsauga Lietuvoje yra pakištos po vienu stogu, nes šios sritys yra viena kitai prieštaraujančios. Įsivaizduoju, kokia skaudančia širdimi, būdamas tikru aplinkosaugininku, ministras pasirašė kirtimų didinimo įsakymą…
Jau dabar vis garsiau pasigirsta siūlymų uždrausti plynus kirtimus saugomose teritorijose. Bet, faktas, kad tai iki šiol vyksta yra skandalingas nonsensas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tėviškėje plynais kirtimais buvo iškirsti sklypai, kuriuose augo į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti augalai ir grybai. Žinoma, jie išnyko! Tuomet kyla klausimas, kam steigti tokį draustinį, jeigu Aplinkos ministerijai pritariant, ten sunaikinami saugomi organizmai? Mano supratimu, Aplinkos ministerija turėtų parengti programą, pagal kurią Lietuvoje būtų laipsniškai mažinami plyni kirtimai, galop juos visai uždraudžiant. Antras skubus Seimo ir Vyriausybės žingsnis turėtų būti apvalios medienos (t.y. žaliavos) eksporto uždraudimas, nes tai – badaujančioms trečiojo Pasaulio šalims būdingas nusikalstamas gamtos turtų eikvojimas. Logiškai pagalvokime: 33 procentai miško vertės nugula verslininkų (trupiniai ir samdomų darbuotojų) kišenėse, nedidelė dalis grįžta į biudžetą, gi 67 proc. Miško vertės, tos kuria naudojasi visi Lietuvos piliečiai yra sunaikinama! Uždraudus apvalios medienos eksportą nebekiltų diskusijų ir dėl kirtimo mastų. Būtų iškertama tiek, kiek, kurdami pridėtinę vertę bei darbo vietas, gali perdirbti Lietuvos verslininkai.

Senoji samprata – kas išauga mirusiųjų erdvėje, jiems ir priklauso

Jolanta ZABULYTĖ, menotyros mokslų daktarė, anykštėnė:
– Pastaruoju metu miestai plinka nuo įprastos lietuvio akiai žalumos – masiškai kertant sveikus senuosius medžius, miestų erdvės – gatvės ir parkai – tampa beveidėmis trinkelių ir žmogaus išprievartautų vienodų „šluotų“ dykvietėmis. Ir tie atvežtiniai, miestams pritaikyti sodinukai niekada nebus tikrais medžiais – nesudarys pavėsio, nesukurs jaukumo, nežavės akies kamieno linkiais ir medžio šakų ažūru. Tampam beveidžiais „euroremonto“ ir greitų pinigų vergais… Vis rusena viltis, kad Anykščiai nenueis tuo daugelį miestų apėmusios „europėjimo“ epidemijos keliu ir išliks su savitu, jaukumą teikiančiu žaliuoju veidu.
Ne mažiau skaudu matyti masiškai kertamą Lietuvos žaliąjį drabužį – mišką. Jau ilgą laiką jis žudomas daugelio miško gyventojų namus ardančiais plynais kirtimais, mūsų miškų paklotei nepritaikyta sunkiąja skandinavų technika žalojant miško paklotę ir jo kelius… Neišvengia tokios lemties ir anksčiau saugoti regioniniai parkai, Labanoro giria… Keičiasi valdžios, o sprendimai dėl saugesnio, protingesnio miško kirtimo vis negimsta. O šiandien girdime, kad dar daugiau bus miško išguldyta – norima padidinti plynus miško kirtimus net 6 %!  Ir kėsinamasi į Lietuvos Respublikos laikais atsodintus ir nuo to laiko išaugusius savaiminius miškus – tai „dovana“ mums Nepriklausomos Lietuvos 100-mečio proga?! Ką turėsime po šios „dovanos“? Tik suniokotas dykras be grybų, uogų, paukščių ir žvėrių namų, be galimybės pasidžiaugti medžių ošimu, kvapais ir pilnais krepšeliais miško dovanų… Sakot dramatizuoju? Taip, nes vaizdas jau dabar daugelyje buvusių miškų apokaliptinis – užtenka pravažiuojant įvairiais keliais matyti skaudžiai suniokotą buvusį žaliąjį šalies grožį, o kiek dar nuotraukų sklando socialiniuose tinkluose! Daugelyje Europos šalių jau atsipeikėjama, bet per vėlai – dažnai natūralaus miško jau belikę tik fragmentai. Ar ši grėsmė artėja ir mūsų link? Jei nuolankiai nulenkę galvas tik stebėsim, taip ir nutiks…
Daugelį metų tenka važinėti po Lietuvos kapines. Ir čia vis dažniau ateina kirtėjai „tvarkyti“ medžius. Jei dar prieš keletą metų daugelis kapinių skendėjo medžių apsuptyje, šiandien vaizdas tikrai graudus – išpjautų eglių, ąžuolų (!) ir kitų buvusių senolių kelmai riogso šalia antkapių kaip paminklai medžiams… Todėl buvusios jaukios senosios kapinės šiandien tampa žmonių ir medžių kapais. Nuo seniausių laikų kaimų ir miestelių kapinės buvo apsodinamos medžiais, jie sodinti ir prie kapo, o savaime išaugę nebuvo kertami, nes pagal tradicinę lietuvių sampratą viskas, kas išauga mirusiųjų erdvėje, jiems ir priklauso, tad nieko liesti negalima, nes taip skriaudi mirusįjį, visą protėvių bendruomenę. Šiandien mes tampam ne tik abejingi medžiui, bet ir pernelyg praktiški – medžiai negerai, nes meta lapus, juos reikia grėbti idant kapas būtų tvarkingais, gražus. Bet ar mirusiems trukdo lapai? Tikrai ne. Juos išnešioja vėjas, kiti tampa žemės dalimi. Nuolatinis rūpestis dėl kapavietės grožio gana naujas reiškinys – dar iki II Pasaulinio karo net miestelių kapinėse vešliai augo ne tik medžiai, bet ir krūmai, bangavo aukšta žolė ir tai niekam netrukdė, juolab mirusiems. Tokios 1927 m. buvo ir Svėdasų kapinės Adomo Varno rinkinio nuotraukose, ir daugelis kitų. O ką matome šiandien? Apsižvalgykit ir ar būsit patenkinti nuobodžių antkapinių akmenų laukais be žaliojo pavėsio ir medžių šlamėjimo? Tai pajuto jaunoji karta – ketverius metus po Anykščių rajono kapines važinėjant su vietiniais mokiniais, ne kartą patyriau, kad medžiais apaugusios senosios kaimų kapinės jiems įdomesnės ne tik dėl senųjų paminklų, bet ir jaukesnės dėl senų medžių draugijos. Gal ateinantieji po mūsų pasimokys iš dabarties klaidų ir netaps kapinių medžių žudikais?
Medžiai kapinėse tapo priešais ir dėl baimės, kad nuvirtę suniokos paminklus. Bet ar akmens gabalas vertesnis už gyvą medį? Iš kur toks mūsų susireikšminimas? Tarsi kiekvienas būtume amžinosios atminties vertas tautos didvyris. Medžiai kapinėse yra tikrieji ilgaamžiai paminklai mirusiesiems, nes atmintis apie kiekvieną iš mūsų labai greitai užželia užmaršties žole.

Žmonės dabar pikti ant medžių

Kazimieras JAKUTIS, verslininkas, bardas, anykštėnas:
– Man visada gaila medžių. Žmonės dabar labai pikti jų atžvilgiu. Pjauna be gailesčio ir miestuose, ir kaimuose. Su leidimais ir be jų. O man gaila.
Dažnai be jokios pateisinamos priežasties. Na, pavyzdžiui, ar gali būt pateisinimu senų medžių išpjovimas kapinėse dėl to, kad tingim sugrėbt lapus? Ir koks, žmogau, tau malonumas ateitį į tokius kapus, kur tik smėlį vėjas pusto? Ar malonu stovėt šalty ar kaitroj po atviru dangum? Ar nemaloniau buvo medžių paunksnėj pasikalbėt su artimo žmogaus dūšele?Šventoriai irgi išpjauti. Iššluoti. Skaudu. Sunaikinti medžiai, kartu su vaikystės prisiminimais: kai mama atvedė pirmą kartą į bažnyčią, kai ėjai pirmos Komunijos…. Nėr to kaštono, kur vaikas pasirinkai kaštonų ir parsinešei namo. Ech, pražudys mus materializmas. Prives prie to, kad ir senelį, jau negalintį naudos duoti, „nupjausim“ kaip medį ir pakavosim plynam lauke. Bėgsim greičiau namo, vis atsisukdami, vis bijodami patys savęs.

80 procentų apklaustųjų pasisako užkirtimų mažinimą

Monika PELDAVIČIŪTĖ, Pasaulio anykštėnų bendrijos sekretorė, GYVASMISKAS. LT koordinatorė:
– Vyriausybės ir ministerijos argumentai neva kirtimai didinami dėl biokuro ir šildymo kainų mažinimo yra nevykusi priedanga ir akivaizdus melas visuomenei – tai patvirtino ir biokuro atstovai. Dėl biokuro miškas nėra kertamas, miško kirtimai šiuo atveju didinami būtent pušynams dėl gamybai tinkamos medienos. Gamtininkas Marius Čepulis paskaičiavo įsivaizdavimui – 6 proc. tai apie 250 naujų plynių mūsų miškuose panašiai po 3 ha.
Žmonės klaidinami, jog mūsų šalyje miškų prieaugis yra didžiulis, todėl jį reikia būtinai panaudoti. Iš tiesų nežinia kiek ir kokio miško Lietuvoje yra likę, reikalinga tiksli inventorizacija. Dabar Lietuvos miškingumu yra manipuliuojama, nes į miško teritoriją įtraukiamos ir plynos kirtavietės, jaunuolynai, kurie dar ilgą laiką nefunkcionuoja kaip brandus miškas ir yra skurdūs biologine prasme. Pastaruoju metu darosi nebeįmanoma nepastebėti realios situacijos miškuose – plynų kirtimų ir pravažiuojančių medienos sunkvežimių, žmonės susirūpinę siunčia pranešimus, kas darosi.
Nuo Nepriklausomybės laikų miško kirtimai beveik patrigubėjo. Kas penkis metus yra didinamos miško kirtimų normos… Tai natūraliai kyla klausimas, kiek laiko liko natūraliam Lietuvos miškui ir kiek mums iš tiesų reikia medienos išteklių? Kokius miškus mes norime matyti ir perduoti ateinančioms kartoms – šiais klausimais privalu diskutuoti.
Dabar nežinia, kieno užsakymu taip grubiai yra vykdoma ši miškų reforma. Visuomenės nuomonės apklausa rodo, jog net 9 iš 10 apklaustųjų yra už brangiausio Lietuvos turto – miško – išsaugojimą. Pas lietuvius, matyt, genuose užkoduotas ir protėvių perduotas intuityvus santykis su mišku, kuris ir yra mūsų kaip tautos idenditetas. Lietuvos gyventojai užima aiškią poziciją – daugiau nei 80 proc. pasisako už miško kirtimų mažinimą ir plynų kirtimų atsisakymą. Su tokia programa miškams valdantieji ir atėjo į valdžią. Tačiau elgiamasi visiškai priešingai.
Reikia žinoti, jog būtent dabar ateina laikas, kai subrendo dideli plotai pokario metais senelių sodintų miškų. Vieni iš jų būtų ir Šimonių giria bei Labanoras – pramonininkų vadinami “perbrendusiais medynais”, į kuriuos žiūrima, kaip į žaliavinę medieną, tačiau gamtine prasme jie galėtų formuoti brandžius pilnus gyvybės miškus, kurie rekreacine prasme šaliai ir piliečiams galėtų nešti žymiai daugiau pelno ir naudos. Panašu, jog valstybės tarnautojams trūksta žinių ir fantazijos, kaip racionaliai panaudoti nemedieninius miško išteklius, juk miškas nėra vien tik mediena, tačiau apie tai nėra net užsimenama. Dėl šios priežasties miškų ateitimi susirūpinę piliečiai sukūrėme pilietinį judėjimą – asociaciją „Gyvas miškas”. Mūsų tikslas kuo plačiau skleisti žinią apie tai, kas iš tiesų vyksta Lietuvos miškuose, nes didžiausia pagalba miškui – apsišvietęs žmogus. Kviečiame jungtis ir burtis bendraminčius, sekti naujienas, skleisti žinią, išeiti į miškus, stebėti savo aplinką. Iš esmės – viskas mūsų rankose, reikia tik pažadinti lietuvį – „Nekirsk medžio, broli.”

Žygis prieš gamtą
Minvydas KAZLAUSKAS, inžinierius, kraštotyrininkas, kilęs iš Svėdasų:
– Klausantis ministro pirmininko S.Skvernelio interviu Lietuvos televizijos laidoje „Dienos tema“ ir negalėjau suvokti jo minčių logikos. Ministras pirmininkas tvirtino, jog būtina didinti miškų kirtimų apimtis ir kaip priežastį nurodė: Lietuvos miškuose daug peraugusių medžių ir todėl prastėja medienos kokybė. Tą atseit tvirtina ir mokslininkų tyrimai.
Nežinau, kokių mokslininkų nuomone remiasi Ministras pirmininkas, bet žmogui ir be akademinio išsilavinimo aišku, kad su Lietuvos miškais, švelniai sakant, elgiamasi neūkiškai. Kas lankėsi valstybiniuose miškuose, tas pastebėjo, kad vis intensyviau kertami nesubrendę miškai. Taigi, apie medienos kokybę kalbėti neverta.
Beje, apie medžių brandą leisime spręsti patiems miškininkams. Jų nuomonę reikia gerbti, o ne ignoruoti. Dėl trumpalaikės ekonominės naudos mes prarandame tai, kas sukurta per šimtmečius. Supraskime viena: jeigu miškų kirtimus nuolat didinsime, tai po 10 – 20 metų mūsų miškuose vyraus vieni jaunuolynai. Iš tokio miško iš mūsų Lietuvos pramonės įvairovė nebepatenkins savo poreikių. Atrodo, jog kai kam norisi aukoti aplinką siauriems politikų ar verslo interesams. Einant tokia kryptimi bus pažeista ekosistema ir šie veiksmai turės negrįžtamą poveikį. Prarasime švaraus vandens ir tyro oro šaltinį.
Paklauskime pas mus apsilankančių užsieniečių. Jie žavisi mūsų gamta ir ilgisi to, kas pas juos jau prarasta. Valdžios atstovai savo sprendimus dažnai grindžia užsienio valstybių patirtimi. Deja, kaip rodo praktika, kas tinka ten, netinka mums. Dažnai nesuvokiame, kad savo reikalus imame spręsti čia ir dabar. Atsižvelkime į tautos interesus, o ne pagal liūdną principą: „po mūsų kad ir tvanas“ visuomenė vis laukia, kad valstybiškai mąstančių valdininkų įmonėse augtų. Tačiau tai vyksta  per lėtai. Turbūt laikas „žygį prieš gamtą“ suvaldyti.
Įvertinkime politikus ne pagal gražius žodžius, bet pagal jų požiūrį į valstybinius interesus.