Tautinis kostiumas atspindėjo regiono ekonominę padėtį

Naujasis arsenalas Vilniuje – vienas iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus filialų. Muziejuje pasakojama apie Lietuvos valstybės istoriją, o kitose salėse pristatoma lietuvių etninė kultūra – XVIII a. – XX a. pirmos pusės Lietuvos valstiečių tradicinė buities kultūra, liaudies menas, kryždirbystė. Ekspozicijoje atkurti XVIII a. – XIX a. pabaigos valstiečių gyvenamojo namo patalpų interjerai – dūminės pirkios asla, kamara, gyvenamosios patalpos su kraičių skryniomis, mediniais vaikiškais žaislais.

Kostiumus rekonstravo pagal skiautelių pavyzdžius

Kiekvieno Lietuvos regiono tautinis kostiumas šiek tiek skiriasi ir turi tam tikrų savitų bruožų: skiriasi medžiagos, raštai, spalvos, sukirpimas, puošyba ir net vilkėjimo būdas. Tautinis kostiumas – labai svarbus tautos ir valstybės simbolis, ne tik išreiškiantis etninę, bet ir atspindintis nacionalinę kultūrą. Todėl ne veltui 2017-ieji buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais Lietuvoje, norint jį populiarinti ir dar labiau įprasminti. Lietuvoje išskiriami vyrų ir moterų, kasdieniniai ir išeiginiai, žieminiai ir vasariniai drabužiai. Išeiginiai drabužiai paprastai būdavo naujesni, siuvami iš gražesnės, kokybiškesnės medžiagos, labiau puošiami. „Tai, ką matote Naujajame Arsenale, yra daugybės metų Lietuvos nacionalinio muziejaus tekstilės atkūrimo darbas. Kai kurie kostiumai buvo atkurti iš surinktų skiautelių. Per kostiumą dažniausiai pateikiama kultūra, nes drabužis atspindi ir materialinę padėtį, ir estetinį suvokimą, ir socialinį statusą. XIX a. kūrėsi etniniai regionai, kuriuos ir dabar Lietuvoje galime išskirti: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva.“, – pasakojo Naujojo Arsenalo darbuotoja Nemira Gutautienė.

Turtingiausio regiono – turtingiausias kostiumas

Antrajame muziejaus aukšte salė skirta būtent tautiniam kostiumui: „Aukštaitija yra išsaugojusi ištekėjusios moters galvos apdangalą – nuometą. Merginos nešiojo šviesesnių spalvų drabužius, juose atsispindi ir bajoriško kostiumo elementų. Dzūkijoje išskiriami vasariniai ir žieminiai kostiumai. Turtingiausias regionas – Suvalkija – išsiskiria ir turtingiausiu kostiumu. Jam būdingos suvalkietiškos kaišytinės prijuostės. Skiriasi kostiumų spalvos, siluetai. Žemaitijai būdingas pilnesnis siluetas. Mažojoje Lietuvoje siluetas lieknesnis, daug tamsių spalvų, valstiečių mada griežtesnė. Kitas išskirtinis dalykas – dalmonai – pridėtinės kišenės, kurios buvo šventinio kostiumo dalis. Jie dažnai siuvinėti karoliukais, įvairiais raštais. Vakarų Lietuvoje mada modernesnė, ją greičiau pasiekdavo stiliaus naujovės.“ – detaliau apie Lietuvos etninių regionų valstiečių madas pasakojo muziejaus gidė.

Atkurtose pirkiose tvyro dūmų kvapas

Kad XXI a. žmonės lengviau įsivaizduotų senolių gyvenimą, muziejuje įrengti ir keli nedideli kambariai, vaizduojantys tautinį kostiumą jo natūralioje aplinkoje. „Kambariuose vaizduojama Vakarų Lietuvos, Žemaitijos regiono gyventojų buitis. Jiems būdingi baldai, užtiesalai. Jei įeitumėme į žemaitišką namą, pirma pakliūtumėme į kaminą. Tiesiai ant žemės įrengtas židinys, o dūmai išeina per angą stoge. O pečius buvo statomas specialiai duonai kepti ir šildyti kitas patalpas. Žemaitijoje ir Suvalkijoje žemė dažniausiai nebuvo derlinga.“ – sakė gidė. Kitas atkurtas kambarys – kamara. Tai – ūkinės paskirties patalpos: „Atkreipkite dėmesį, kad langeliai namuose nedideli, nes stiklas ilgą laiką buvo prabanga.“ – pasakojo moteris. Nesusilaikiau nepaklaususi, ar man vaidenasi, ar priėjus prie dūminės pirkios tikrai kvepia dūmais ir tošimi – gidė šypsojosi, jog specialių kvapiųjų medžiagų nenaudoja, tačiau visai įmanoma, kad medis, iš kurio pagaminti rekonstruoti kambariai, yra prisigėręs dūmų kvapo.

Mediniai žaislai nereiškė liūdnos vaikystės

Dabar plačiai paplitęs posakis „žaisti mediniais žaislais“ XIX a. Lietuvoje toli gražu nereiškė nei skurdo, nei sunkios vaikystės. Naujajame Arsenale eksponuojama nemaža lietuviškų vaikiškų žaislų kolekcija: „Populiarūs berniukų žaislai – akėčios, plūgas, jautis. Taip buvo tarsi ugdomi darbo sugebėjimai.“ – pasakojo N. Gutautienė. Lietuvos nacionalinio muziejaus tradicinių žaislų rinkinys yra didžiausias Lietuvoje. Jį sudaro XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje daryti žaislai, kurie yra skirstomi pagal siužetus: lėlės, baldai, gyvūnai ir paukščiai, namų apyvokos daiktai, darbo įrankiai, ginklai ir malūnai. Pačius primityviausius žaislus iš bulvės ar buroko pasidarydavo patys, išpjaustydami figūrėles. Žaislai ir žaidimai ugdė vaiko kūrybiškumą ir fantaziją, kai kurie lavino protinius sugebėjimus – tokie buvo kryžiokėliai iš tam tikra tvarka sunarstytų tašelių.

Lietuvių kryždirbystę įvertino UNESCO

Muziejuje pristatoma ir kryždirbystė: už Lietuvos etnografinių regionų kambarių Naujajame Arsenale salė skirta ir krikščionybei. Čia – baltos sienos, nukabinėtos gausybe religinės tematikos medinių skulptūrėlių: „Tai – dvasinės kultūros dalis. Lietuvių kryždirbystė labai aukštai įvertinta UNESCO, įtraukta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą (aut. past. 2001 m.). Šis menas gyvas iki šiol – ne tik kryžiai, bet ir medinės skulptūros. Muziejuje galima pamatyti daug Marijos, angelų, Jėzaus, kitų šventųjų skulptūrų, kurios buvo koplytėlėse. Daug skulptūrų pakliuvo į muziejus, nes tarybiniais laikais jos masiškai naikintos.“ – sakė N. Gutautienė.
Kryždirbystė – gyva žodžiu ir praktiškai perduodama liaudies meno tradicija. Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais. Kryžiai geležinėmis viršūnėmis, ornamentuoti kryžiai, „saulutės“, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu. Kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – paminklus kuria savamoksliai meistrai.

„Knygose išlikusi praeitis“

Šiuo metu Naujajame Arsenale eksponuojama ir advokato Jauniaus Gumbio kolekcija „Knygose išlikusi praeitis“. 2012 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje pradėtas parodų ciklas „Muziejus ir kolekcininkas“. 2016 metų rugsėjį – 2017 metų sausį buvo pristatyta advokato, bibliografo, dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės paroda „Surinkta ir išspausdinta“. Šiuo metu Naujajame Arsenale galima pamatyti senųjų Lietuvos ir lituaninių knygų kolekcijos dalį. Didžioji parodos dalis – žymių Lietuvos autorių veikalai, parengti ir išspausdinti Lietuvos, ar kituose Europos miestuose. Taip pat eksponuojami ir užsienio autorių veikalai, kuriuose rašoma apie Lietuvą. Seniausi parodos eksponatai datuojami XV a., o naujausi 1904 m., kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.
Svarbiausia iš eksponuojamų senųjų lietuviškų knygų – Jono Bretkūno „Postilė“. Parodoje lankytojai gali pamatyti ir daug kitų retų knygų, tokių kaip Alberto Kojelavičiaus – Vijūko „Lietuvos istorija“, Motiejaus Valančiaus istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ ir daug kitų. Dar vienas kolekcijos pasididžiavimas, kurį verta paminėti, yra inkunabulas, 1496 m. Augsburge vokiečių kalba išleista Hartmano Šedelio knyga „Kronikų ir istorijų knyga“, kuri yra vienas pirmųjų spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių.