„Dievų miške“
Už keliasdešimt kilometrų nuo Gdansko – dvi nerijos. Vakaruose – Helo nerija, rytuose – Vyslos nerija. Mes renkamės pastarąją. Ši nerija prasideda Lenkijoje, driekiasi 65 kilometrus ir beveik per vidurį ją kerta Rusijos siena. Jau ir Lenkijos pusėje Vyslos nerija neprilygsta Kuršių nerijai, o rusiškoji jos dalis – praktiškai negyvenama. Bent jau žemėlapiai nei kelių, nei gyvenviečių 35 km ilgio rusiškoje nerijos atkarpoje nenurodo.
Marios, Baltijos lagūna, kurią uždaro Vyslos nerija, lyg ir Aistmarėmis vadinama, tačiau Lenkijoje Aistmarės – Vyslos įlanka, Rusijoje – Kaliningrado įlanka.
Skaitydamas Balio Sruogos „Dievų mišką“ nepasidomėjau, kur jo aprašomas Štuthofas. Pasirodo, Štuthofas, o lenkiškai Štutovas – kurortinė vietovė netoli Gdansko, savotiški vartai į Vyslos neriją.
„Vos įžengus į Dievų mišką, atrodo, kad senieji dievai iš čia išnyko be pėdsako, – kad čia įsikūrė pragaras, kurį okupavo SS vyrai, senuosius velnius į karcerį susodino, patys užimdami jų vietas – prie dubens ir prie stuomens“ – „Dievų miške“ rašo B. Sruoga. VDU profesorius B. Sruoga Štuthofe kalėjo 1943-1945 metais. Sarkastišką atsiminimų knygą apie lagerį jis parašė, kai tik buvo iš jo išleistas, per porą mėnesių. Knyga po daugelio redakcijų skaitytojus pasiekė tik 1957-aisiais, praėjus dešimčiai metų nuo profesoriaus mirties.
Iš koncentracijos stovyklos išlikę gal tik lagerių pamatai, tačiau keli pastatai iš milžiniško komplekso atstatyti, tarp jų ir krematoriumas, šalia kurio įrengtos kartuvės. Per šešerius koncentracijos stovyklos veiklos metus (1939-1945) per ją perėjo 110 tūkst. žmonių. Tiksliau „perėjo“ mažiau nei pusė, o 65 tūkst. kalinių Štuthofe buvo nukankinti.
Yra atstatytų lagerių. Būnant jų viduje galima įsivaizduoti, kaip triaukščių lovų kiekviename 80 cm pločio gulte miegojo po du, o, pasak B. Sruogos, kartais ir po 4-5 kalinius. Beje, pats B. Sruoga bausmės pradžioje buvęs labai neparankus „sugulovas“. Tiesa, 190 cm ūgio ir beveik 100 kg svėręs profesorius per porą savaičių trečdaliu palengvėjo. Ir tesvėrė 67 kilogramus.
Paminklinėje kompozicijoje Štuthofe už stiklo supiltos laužavietės liekanos. Vargu, ar ten supilta, kas iššluota iš krematoriumo, tačiau aliuzija stipri. Kitoje ekspozicijoje – kalnas batų: juos avėjo ne tik šio, bet ir kitų lagerių kaliniai, į Štuthofą atvežti kalinių batai buvo naudojami kaip žaliava avalinės remontui ir gamybai.
Lagerio teritorijoje pastatyti šiltnamiai – tokiuose šiltnamiuose „klipatėlės“ augino gėles, kurias iš savo kavalierių gaudavo Gdansko ponios.
Beje, mano moterys atkreipė dėmesį, kad ekspozicijose sukabintose nuotraukose aiškiai įvardinami jose pavaizduoti naciai, yra ir jų pavardės, ir vardai, ir kariniai laipsniai, ir „nuopelnai“.
Na, neapsiverkiau išeidamas iš lagerio, bet ir žmona, ir dukra kalbėjo, kad ten labai stipru. Abi kartojo, kad jų gyvenimui užteks vienos aplankytos koncentracijos stovyklos.
Turistiniuose Lenkijos objektuose, ypač Marienburgo pilyje – daugybė lietuvių. Kiek stebino, kad po Štuthofą vaikšto nemažai vokiečių. Šitiems ten ko lankytis? Na, neturėtų nostalgijos kelti vietos, kur tavo seneliai „grynino“ rasę.
Grįžęs iš Lenkijos, dar kartą perskaičiau „Dievų mišką“. Jei sugalvosite kada važiuoti į Štuthofą, siūlau knygą perskaityti prieš kelionę. Bus smagiau…
Balio Sruogos meilus pasakojimas „Dievų miške“ apie kalinį, budelį entuziastą Wacek Kozłowski
„Kilęs jis buvo iš lenkiško pajūrio, iš profesijos – mėsininkas. Nešiojo jisai šalia numerio raudoną trikampį – politinio kalinio ženklą. Tačiau už kokius politinius reikalus pateko jis čionai – niekas lageryje nežinojo. Senieji katorgininkai pasakojo, kad jis čia pat lageryje užpumpino savo nuosavą brolelį. Kalinių jis buvo nudobęs kelias dešimtis, kiek šonkaulių ir blauzdikaulių sulaužė, kiek pakaušių praskėlė – niekas neskaičiavo.
Tai buvo mušeika specialistas, budelis mėgėjas. Tai buvo vidutinio ūgio, kresnas, plačiapetis vyrukas. Kadaise buvęs juodbruvas, dabar – šiek tiek pražilęs ir praplikęs, – keturių dešimčių metų vyras. Balsą turėjo visuomet užkimusį – pragertą, prarėktą balsą, šnypščiantį, gyvatišką tokį. Ranką jisai turėjo tikrai „pamačlyvą“. Nuo jo antausio retas kuris kalinys nenuvirsdavo. Antausius dalino jisai nesigailėdamas. Nesigailėjo jisai ir bato, smogdamas į užpakalį ar į pryšakį. Dar labiau mėgdavo jisai pagalį. Einančius valgyti ar pavalgiusius, einančius į darbą ar grįžtančius, ar šiaip einančius į baraką ir išeinančius – jis paprastai, būdavo, savo vergus vis lazdos smūgiais pasitinka ir išlydi. Dar įdomiau jam išeidavo, kai jis su lazda įšokdavo į kalinių tarpą ir imdavo tarškinti į visas puses, nelyginant senųjų rusų bylinų koks bogatyrius, įsisukęs į nekrikštų tarpą. Kartais jį lyg apatija apimdavo. Pristigdavo energijos bogatyriškai su lazda švaistytis. Tuomet liepdavo jisai katorgininkam sugulti kieme, vienam šalia kito, sausa ar purvas, – vis tiek. Tuomet jis, būdavo,vaikščioja per sugulusius ir drėbčioja lazda, kur kam pataikys. Kartais gi jisai ir šitokiam palygintilengvam darbui karingos nuotaikos nebeturėdavo. Tuomet jis, būdavo, atsistoja šalia sugulusių irlaido į juos akmenis bei plytgalius. Kur kam akmuo pataikys, tas jį ir turi. Kartais kalinius jisai paversdavo driežais, – liepdavo pilvu šliaužti per kiemą. Kartais – varlėmis: reikėdavo šokinėti Kartais – fakyrais: reikėdavo ant vienos kojos tupėti. Šiuo atžvilgiu Vacelis buvo išradingas, – turėjo puikią fantaziją. Iškilmingais gi atvejais Vacelis panaudodavo dar vieną ypatingą, lageryje gana populiarų, mušimo būdą, – juo naudojosi ir kiti galvažudžiai. Staigiu, stipriu, dažniausiai netikėtu smūgiu per galvą katorgininką parmuša žemėn, liuoktelėja jam su kojomis ant krūtinės ir ima tenai šokinėti it ožys prieš kumelę. Rezultatas paprastai būdavo – keli šonkauliai vis sukiurkinti. /…/
Budelis Vacius buvo mėgėjas tikra to žodžio prasme. Kai lagerio oficialūs budeliai turėjo per daug darbo, Vacius mielu noru eidavo jiem padėti ar juos pavaduoti, – pagal savo tarnybinę padėtį Vacius neprivalėjo tai daryti. Bet jis labai mėgo tą darbą. Kartais lagerio budeliai turėdavo „išvažiuojamąją sesiją“, – kviesdavo juos kur į provinciją vokiečių piliečiam paklusnumo pamokyti – ką nors viešai pakarti. Vacius visuomet važiuodavo savanoriu ir su savo instrumentais, – lagerio kartuves pats į vežimą pakraudavo. 1944 metais, pavasarį, lagerio valdžiai atsitiko kartą toks reikalas vieną merginą pakarti, – pakarti liepė gestapas, ją į lagerį pristatęs. Iki tol lageryje moterų nekardavo, tik vyrus. Prieš tokią naujieną net oficialūs budeliai susvyravo. Juo labiau kad pakarti pasmerktoji lenkaitė buvo jauna ir graži, toks mielas sutvėrimėlis. Tokiu gestapo nutarimu pasipiktinęs, pirmasis lagerio budelis, seniūnas Arno Lehman, pareiškė: jis esąs garbingas budelis, jis mergų nekoręs ir nekarsiąs! Ir nėjo, latras, karti, – nieko jam valdžia nepadarė. Antrasai lagerio budelis – antrasai seniūnas, Fritz Selonke, vienas pačių gabiausių lagerio galvažudžių, suktas ir gudrus, jau prieš kelias dienas kažkur nusiraižė ranką, pririšo prie jos lentgalį ir pakabino viską po savo kaklu.
– Ranka, – sako, – skauda, negaliu karti, – virvės nepatempsiu!
Trečiasai budelis, oficialiai vadinamas pirmuoju lagerio darbininku – erster Vorarbeiter, nors faktinai visiškai nieko nedirbo, guli lovoje beviltiškai girtas. Trečią parą jis be paliovos samagoną laka. Laka ir vaitoja: esą jam pilvas galvažudiškai skauda, – merginos karti jis negalįs!
Streikuoja visi trys budeliai, niekas neina merginos karti. Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų buvę pasaulyje. Lenkaitę merginą vokiečių budeliai atsisakė karti, o Vacius – pakorė. Savo noru. Iš meilės tam darbui. Smagu jam buvo.
Vaciaus pavyzdžio paskatinti, vėliau moteris karti ėmė ir oficialieji budeliai. Patys lenkai, pasikeitus politinėm aplinkybėm, Vaciaus karti neketino. Jie ketino jį gyvą į gabalėlius suplėšyti ir eksportinėm kiaulėm suliuobti. O Vacius patsai svajojo į tuomet dar būsimą nepriklausomą Lenkiją sugrįžti garbingu piliečiu. Jis buvo įsitikinęs esąs didelis lenkų patriotas“.
