Daug budrumo mažame Budrių kaime

Pavažiavę 6 km į vakarus nuo Kavarsko (Anykščių raj.), užsukame į Budrius – nedidelį kaimą. Neliekame nepastebėti – čia gyvena budrūs gyventojai: veiklūs, smagūs, nesnaudžiantys ir apdairūs. Kas žino, gal nuo to kadaise ir pats kaimo pavadinimas kilęs, kai dauguma gyventojų čia buvo su pavarde Budriai? O gal tiksliausiai būtų, remiantis etimologija, šios gyvenvietės pavadinimą sieti su šalia tyvuliuojančio ežerėlio pavadinimu Budriai? Kuo dar savitas Budrių kaimas ir kaip čia gyvena budriečiai?

Budrių kaimas paminėtas jau XVII a. pradžioje

1610 m. Raguvos dvaro inventoriuje paminėtas Budrių kaimas, kuriame – 11 sodybų. Pirmojo pasaulinio karo metais kaimas, kaip ir dauguma kitų, buvo suniokotas, sudegė pusė jo pastatų. 1923 m. šioje gyvenvietėje jau buvo 36 sodybos, vienkiemiai tuomet turėjo 334,29 ha žemės. Budrių kaime veikė grietinės nugriebimo punktas, malūnas, buvo net 3 parduotuvės. Mūsų dienomis nei parduotuvių, nei Autobusų parko transporto, nei vieno žmogaus su pavarde Budrys čia nebelikę… Dabar Budriuose yra 25 sodybos, 52 gyventojai čia deklaravę gyvenamąją vietą. Tyvuliuoja Budrių ežerėlis su plaukiojančiomis salomis, kurios patrauklios vandens paukščiams.

Mokyklos durys uždaromos, susikūrusiai bendruomenei – atidaromos

Ilgą praeities istoriją saugo Šovenių kaime išlikęs mūrinis, dviaukštis buvusios Budrių pradinės mokyklos pastatas. 1928 m. Budrių kaime, išnuomotose patalpose, buvo įkurta pradžios mokykla. 2003 m. pradinė mokykla pertvarkyta į Kavarsko vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių. 2009 m., kai žymiai sumažėjo vaikų skaičius, imtasi veiksmų šį skyrių galutinai uždaryti.
Keturios moterys (vaikų mamos Sigutė Zmejauskienė, Jūra Burneikienė, Loreta Kirkuvienė ir Jurgita Kamarauskienė), susibūrusios draugėn, siekė kaip nors išsaugoti pradinio ugdymo skyrių. Vis dėlto, akivaizdžiai sumažėjus vaikų skaičiui, ši misija jau buvo neįmanoma, tačiau moterų aktyvumas ir siekis išsaugoti bent kažkokią prasmingą veiklą, kuri vyktų tame pačiame buvusios mokyklos pastate, turėjo rezultatą – 2009 m. gruodžio 30-ąją buvo įregistruota Budrių bendruomenė, prie kurios vėliau prisijungė dar du kaimyniniai kaimai: Šoveniai ir Jurgėnai. Mokyklos pastatas toliau buvo reikalingas žmonėms: čia organizuoti susirinkimai, šventės ir renginiai. Augant ir stiprėjant bendruomenei, suvokiant projektinių veiklų pradžios svarbą, pirmininku išrinktas pedagogas, ūkininkas Valentinas Gudėnas. Naujo pirmininko dėka pradėta intensyvi veikla rašant projektus, organizuojant vis didesnius ir platesnio masto renginius. Projektų lėšomis atlikta pastato rekonstrukcija, įsigyta naujos reikalingos įrangos. Netrukus Budrių bendruomenės pirmininkas įgyvendino dar vieną kilnų tikslą – čia buvo atidarytas Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių Viešosios bibliotekos Budrių filialas.

Pasitinkant bendruomenės 10-ies metų sukaktį

Ko jau ko, o išmonės ir aktyvumo Budrių bendruomenės nariams, su pirmininku Valentinu Gudėnu priešakyje, tikrai netrūksta. Daugybė pavyzdinio lygio renginių suorganizuota, šimtai riestainių prikepta, jų net į Baltarusiją nuvežta, o 2012 m. Joninių laužas net į Rekordų knygą įrašytas – agentūra „Factum“ užregistravo aukščiausią 14 m ir 6 m skersmens Budrių bendruomenės laužą.
Kavarske turbūt nerastumėte nė vieno, kuris nebūtų sudalyvavęs ar bent jau girdėjęs apie renginius Šoveniuose, Budrių bendruomenės namuose. Renginiai mažame kaime neretai gerokai pralenkia aplinkiniuose miesteliuose vykstančias šventes dalyvių gausa, sumaniai apgalvota programa ir viešinimu.
Budrių bendruomenės pirmininkas Valentinas – mokytojas, visuomenininkas, šiemet renginio „Atmintis gyva“ metu buvo apdovanotas „Šimtmečio anykštėnai“ atminimo ženklu. Budriuose gyvena ir daugiau šviesių žmonių – pedagogų, ūkininkų, menininkų, aktyviai prisidedančių prie organizacinių ir viešinimo reikalų, tad per dešimtmetį, kiek gyvuoja Budrių bendruomenė, nėra įvykusio nei vieno net menkiausio incidento, kad organizuotas renginys būtų nuskambėjęs kaip nors kitaip, nei tik gerai ir pagirtinai.

Nuėmei derlių, suskaičiavai visus savo viščiukus – metas kiek atsipūsti

Kiekvieną rudenį, pabaigę pagrindinius lauko ir ūkininkavimo darbus, Budrių bendruomenės nariai organizuoja Rudenėlio šventę. Šiemet ši šventė buvo išskirtinė, nes tai jau dešimtoji, jubiliejinė Dėdės Derliaus šventė kaime. Šia proga dideliame renginyje dalyvavo ir visus susirinkusius maloniai sveikino Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, Kavarsko seniūnijos seniūnė Šarūnė Kalibataitė, viešnios iš Ažuožerių bibliotekos Daiva Agafanovienė ir Lina Strigūnienė. Rudeninės mugės metu koncertavo Anykščių kultūros centro Kavarsko skyriaus folkloro ansamblio nariai, pasipuošę tautiniais drabužiais. Beje, ne tik koncertavo, bet ir visus susirinkusius įtraukė – ir užtraukė visi linksmai ir tarmiškai linksmą dainą „Prakalbina apynėlis“.
Katilas karštos žuvienės, didžiulis puodas ką tik pagamintos žirnienės, skambančios liaudiškos dainos, šmaikščiai ir linksmai vedamas aukcionas, daug rudens gėrybių ant mugės stalų – taip tradiciškai švenčiamos rudens darbų pabaigtuvės. Nuėmus derlių, prikaupus auksaspalvio Rudenėlio vitaminingųjų gėrybių, gerai nusiteikus, nebaisus ateinantis šaltasis laikotarpis, Salomėjos Nėries žodžiais vaizdingai nusakytas: „Jau ruduo dantis galanda, jau šalna žolelę kanda.“
Rudenėlio šventei pasibaigus, jau mąstoma apie artėjantį Budrių bendruomenės dešimtmetį: diskutuojama apie renginio koncepciją, dėliojama šventės programa – šios sukakties laukiama pakylėtai, džiaugiantis narių bendruomeniškumu ir neretai pavyzdiniu aktyvumu.  

Apie Budrių ežerą net legendos sklando

Budrių ežeras užima maždaug 7,2 hektarų plotą. Bendruomenės nariai rūpinasi įžuvinimu, organizuoja žvejų varžybas, valčių varžybas, taip pat tvarko paežerę – nupjauna žolę dažniausiai lankomoje dalyje. Iš sugautos žuvies verdama žuvienė, kuria vaišinami visi susirinkusieji į šventes.
Anksti pavasarį malonu, bet kažkiek net baugu ežero ledo pokšėjimo klausytis – juk pagal legendą čia ponia su brangenybėmis yra nuskendusi. Kunigo prel. Stanislovo Kiškio knygoje „Iš Kavarsko praeities“ yra aprašoma Budrių ežero legenda:
„1580 metais, kai buvo įvykdytas mirties nuosprendis Kavarsko ir daugelio kitų dvarų valdytojui, išdavikui Gregorijui Astikui, jo žmona, susikrovusi auksą ir brangenybes, bėgo iš Kavarsko dvaro, pasikinkiusi į karietą ketvertą žirgų. Buvo žiemos metas ir ponia su visu turtu ir žirgais įlūžusi ir paskendusi Budrių ežere… Daug kartų buvo bandyta išleisti ežero vandenį – auksui iškelti. Ne vieną kartą tam reikalui buvo kasamas gilus griovys, bet po nakties vis rasdavę jį užverstą didžiuliu akmeniu. Tai neabejotinai pikto velnio darbas. Taip iki dabar ponia gyvenanti ežero dugne, ir prigulus ant kranto, esant tykiam orui, galima aiškiai girdėti žirgų žvengimą ir karietos ratų duslų dundėjimą…“

Ežerėlio dumblas – vietinėms kiaulėms

73 metų Stasys Jagėla, gimęs Budriuose, dabar gyvenantis Kavarske, iki šiol mielai atvažiuoja pažvejoti Budrių ežerėlyje. Paklaustas apie ežero nuleidimą, mielai papasakoja prisiminimus:
 „Oi, čia tai įdomi istorija – mat iš Maskvos darė dumblo tyrimus ir nusprendė, kad bus gerai tas dumblas vietinėms kiaulėms. Atvarė ekskavatorių, kasė. Gal 1958–1959 metai tai buvo. Klojo rąstus, per tuos rąstus važiavo, kad neužklimptų. Gal kokį mėnesį dirbo. Griovį iškasė, tada šonuose su kastuvais dirbo. Kai pradėjo bėgt vanduo, laukė, kol į pievas jis išsilies. Tiesiog rankomis imdavo karosus, lynus. Vėliau spanguolių atsirado. Dabar šių uogų čia miškelyje uogautojai renka, – mosteli ranka pasakotojas miškelio link ir tęsia: – O kas dėl to iškasto dumblo, tai kai pradėjo jo duoti kiaulėms, ėmė šios dvėsti. Ilgą laiką taip ir buvo ežerėlis su kokiu pusmetriu vandens, o vėliau jau užtvenkė anam gale, šitam gale, ir vėl atsirado vandens. Iš karto po nuleidimo tai tik antys čia gyveno.“

 
Savireguliacijos dėsnis vandens telkiniui vis dar galioja

Apie ežero nuleidimą primena karklų stuobriai pačiame ežere, gausybė nendrių, pakrantėse priaugusių karklų, berželių, kurie nustelbė kai kurias paežerio vietas. Laimė, atradę sau tinkamas vietas, į kovą dėl to, kad ežero vandens lygis nebežemėtų, stojo bebrai. Vadinasi, ne veltui kalbama apie gamtos savireguliacijos dėsnį.
Ežeras išsiskiria savitomis, savaime susiformavusiomis, plūduriuojančiomis salelėmis. Pamažu, nežymiai jos keičia savo vietą. Papūtus stipriam vėjui, nemažos salos stebina žmogų – su kokia jėga jos gali nuplaukti į visai kitą ežero vietą!
Pastaraisiais metais Budrių ežere gyvena didysis baublys, gulbės nebylės, vis atskrenda baltasis garnys. Ežere ir jo pakrantėse yra tekę stebėti paukštelį remezą, ausuotuosius kragus, laukius, nendrines linges, krakšles, rudagalvius kirus. Ežeras kasmet puošiasi vandens lelijų žiedais. Tai dar kartą įrodo, kad ežeras gyvas, o vanduo švarus. Tikėtina, kad vietiniai gyventojai mokės išsaugoti švarų ežero vandenį.

Darbo knygelė nuo 7 metų ir 10 kilometrų per dieną pėstute

Stasys Jagėla, užmetęs meškerę į Budrių ežerą, mielai savo prisiminimais dalijasi: „Kai nebeliko mokyklos Budriuose, penkis kilometrus pirmyn ir atgal pėsti eidavom mokyklon į Kavarską. Jei pakliūdavo, kas važiuoja pro šalį, tai paveždavo, o šiaip tai pėstute, ir taip nuo ketvirtos klasės iki pat dešimtos. Valanda laiko, ir Kavarske. Iš Budrių eidavo kokių 20–30 vaikų. O kaip vaikai eina? Dūksta, stumdosi, ir nepamatai, kad jau Kavarskas. Tas atstumas buvo vieni juokai. Jei labai jau pusto, sninga, tada jau kas nors pasitikdavo. Trys pamainos Kavarsko mokykloj tada būdavo.“
Paklaustas apie šeimą, kurioje gimė, Stasys tęsia savo pasakojimą: „Buvom 4 vaikai šeimoj. Tėvai dirbo „Atžalyno“ kolūkyje, o ir mano paties darbo knygutė užvesta tada, kai man buvo 7 metai. Vieną-dvi dienas per metus dirbdavau kolūkyje. Rugius kai pjaudavo, tai statydavo gubus. Kai išdžiūdavo, tada jau kuldavo, veždavo. Dar arklius varinėdavau, kai mėšlą veždavo. Sunku tėvams būdavo, algos ir tos nemokėdavo. Metų gale kiną parodo „Tarzanas“, ir viskas… Tėvai 60 arų žemės turėjo, tai miežių, bulvių augino. Karvių, jaučiokų laikė. Duoną namie kepdavo. Gal kokiais 1961 m. pradėjo kolūkyje algas mokėti. Kurie mažesni ir silpnesni kolūkiai būdavo, tie nieko ir nemokėdavo. O tik pabandyk neišeit darban! Visi alkoholikai būdavo surinkti: surinkdavo visus, ir kolūkin! Taip nepasėdėsi miestelyje, kaip dabar turbūt tenka kartais pamatyti?“ – tarsi klusteli manęs Stasys, bet atsakymo čia nereikia – visko pasitaiko ir kaime, ir mieste, bet būkime budrūs!