Bažnytinio paveldo muziejuje – paroda, skirta Lietuvos globėjui Šv. Kazimierui

Šventasis Kazimieras – Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus, miręs vos 25 – erių,  vėliau paskelbtas šventuoju. Šv. Kazimieras laikomas Lietuvos globėju. Lietuvos bažnytinio paveldo muziejuje, apie kurį „Anykšta“ jau rašė šią vasarą, iki spalio 15 dienos galima pamatyti iš Italijos (Sicilijos) atvežtą parodą „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“. Apie šią įspūdingą ir labai vertingą ekspoziciją „Anykštai“ pasakojo Bažnytinio paveldo muziejaus, esančio Šv. Mikalojaus bažnyčioje, darbuotoja Birutė Valečkaitė.

Būsimas šventasis subalansavo Lenkijos biudžetą

Spalio 3-iąją paminėtas 560 – asis Šv. Kazimiero gimtadienis. „Džiaugiamės, nes šiemet turime labai gražią parodą, pasakojančią apie Šv. Kazimiero gerbimo istoriją Lietuvoje ir Italijoje. Kazimieras buvo antrasis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščio bei Elžbietos Habsburgaitės sūnus. Kazimiero vyresnysis brolis pagal motinos liniją tapo karaliumi (iš šios šeimos, turėjusios 10 vaikų, net keturi tapo karaliais, o vienas – katalikų bažnyčios kardinolu). Kadangi vyresnysis brolis jau turėjo sostą, Kazimiero tėvas labai norėjo, jog jis valdytų Lenkiją, todėl buvo auklėjamas kaip sosto įpėdinis. Būsimasis šventasis garsėjo kaip labai išmintingas, gabus jaunuolis. Tėvui buvo svarbu tai, jog jis, kitaip nei jo broliai, pasižymėjo nuoširdžia meile žmonėms, rūpinimusi kitais, išsiskyrė iš daugelio savo bendraamžių. Kazimieras garsėjo ne tik pamaldumu, bet ir praktiškais gebėjimais: kai jam buvo 21 – eri, karalius Kazimieras, Šv. Kazimiero tėvas, turėjo išvykti į Lietuvą ir paprašė sūnaus likti Lenkijoje ir rūpintis valstybe. Per maždaug metus laiko Šv. Kazimieras sugebėjo sutvarkyti Lenkijos biudžetą. Jis nebuvo labai linkęs į pasaulietinę valdžią, tačiau norėjo padėti  tėvui. Pasakojama, kad slapta lankydavo vargšus, nešdavo jiems maisto ir drabužių ir, greičiausiai, taip ir užsikrėtė tuberkulioze. Tuo metu ši liga buvo nepagydoma ir 25 – erių Kazimieras mirė,“ – apie trumpą Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero gyvenimą pasakojo B. Valečkaitė.

„Geriau mirsiu, nei nusidėsiu“

„Kai Kazimieras susirgo, tėvai jam siūlė gan keistą, mūsų laikais sunkiai suprantamą gydymo būdą. Dar nuo viduramžių sklido kalbos, kad lytiniai santykiai turėtų padėti išgyti nuo tuberkuliozės, tačiau Kazimieras griežtai atsisakė elgtis taip amoraliai. Pasakojama, jog jis pasakė frazę „geriau mirsiu, nei nusidėsiu“, kuri dažnai interpretuojama ir išrašoma paveiksluose, meno kūriniuose šalia Šv. Kazimiero,“ – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotoja. Ir tikrai – muziejuje esantys Šv. Kazimiero paveikslai ir su juo susijusios relikvijos padabintos lotynišku užrašu „Malo mori quam foedari“, reiškiančiu „geriau mirsiu, nei nusidėsiu“.

Šv. Kazimiero stebuklai

„Iš karto po Kazimiero mirties, žmonės, įdomu, – paprasti žmonės, netgi vargšai, pradėjo lankyti jo kapą Vilniaus Arkikatedroje, vėliau – nešti padėkos ženklelius – votas, norėdami padėkoti už stebuklus, kurie įvyko su Kazimiero užtarimu. Kai dokumentuotai buvo patvirtinti du Kazimiero stebuklai, jis buvo paskelbtas katalikų bažnyčios šventuoju. Tai įvyko praėjus beveik 120 metų po Kazimiero mirties,“ – pasakojo B. Valečkaitė. „Kazimieras paskelbtas šventuoju 1602 metais. – Pirmasis Kazimiero stebuklas buvo mergaitės, vardu Uršulė, pagydymas. Mergaitė, kaip minėta dokumente jau buvo mirusi, galbūt buvo komoje, sunku pasakyti, ir atnešti ją prie Kazimiero kapo buvo paskutinė tėvų viltis. Ten paguldyta mergaitė tiesiog stebuklingai pasveiko, pradėjo vaikščioti. Tai buvo didžiulis įvykis visame Vilniuje. Praėjus kuriam laikui buvo nuspręsta atidaryti Kazimiero kapą: karste jo kūnas rastas nesuiręs, net skleidžiantis malonų kvapą. Tai irgi buvo suprasta kaip šventumo įrodymas“, – kalbėjo ekskursijų vadovė.

Lietuvių šventuoju susidomėjo Florencijos didikai

Paroda, šiuo metu eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje, pasakoja lankytojams dar vieną nepaprastą istoriją: išgirdęs apie Šv. Kazimierą juo labai susidomėjo Kozimas III Medičis, Florencijos kunigaikštis. „Jis kaupė relikvijų kolekciją ir labai norėjo gauti Šv. Kazimiero relikviją, dėl to parašė tuometiniam Vilniaus vyskupui, bet, aišku, niekas taip lengvai relikvijų į kairę ir į dešinę nedalijo. Maždaug po 10 – ies metų, tarpininkaujant jėzuitams, Kozimo III prašymas buvo išpildytas,“ – sakė muziejaus darbuotoja. Ekspozicijoje šiuo metu galima išvysti Šv. Kazimiero šlaunikaulį, įtaisytą  puošniame relikvijoriume, pagamintame italų menininkų. Į Florenciją gabenamas šlaunikaulis pirmiausia buvo įdėtas į sidabrinę dėžutę, o po to – į gintarinę, tačiau dėl gintaro trapumo jo atsivežti parodai iš Italijos lietuviai negalėjo. „Šiandien šis Šv. Kazimiero relikvijorius vertinamas 1 milijono eurų suma, – sakė B. Valečkaitė ir pridūrė, kad Relikvijorius, kurį pagamino garsiausias Florencijos auksakalys Maksimilijanas Soldanis – Benzi, vaizduoja lelijas, prilaikomas angelų, kurios supa Šv. Kazimiero relikviją. Lelijos – skaistumo simbolis. Šalia jų vaizduojama ir Šv. Kazimiero garsioji frazė „geriau mirsiu nei nusidėsiu“.

Vilniaus vyskupas giminiavosi su italais

„Kozimas Medičis, kuris užsakė pagaminti relikvijorių, neužmiršo ir Vilniaus vyskupo, kuris jam padėjo relikviją gauti, dėl to į Vilnių atsiuntė gryno aukso, deimantais puoštą relikvijorių. Į krištolinį rutulį įdėta Šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvija. Ji buvo Karmelitų vienuolė, kilusi iš labai garsios Florencijoje de Pacių giminės. Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas buvo kilęs iš labai garsios LDK Pacų giminės ir dėl panašaus pavardės skambesio italai de Paciai su lietuviais Pacais pradėjo giminiuotis, rašydavo vieni kitiems laiškus, jau kelinta karta lankydavo vieni kitus, dėl to Florencijos kunigaikštis žinojo, jog ši dovana tikrai pradžiugins Vilniaus vyskupą. Po savo mirties vyskupas paliko relikvijorių Vilniaus katedros lobynui ir dėl to jis čia yra nuolat pas mus saugomas“,– papuošalų dėžutę primenančio relikvijoriaus istoriją pasakojo B. Valečkaitė.

Kaziuko mugė

Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamas ir raštas, kuriame Kazimiero relikvija autentifikuojama. „Šį dokumentą būtent parodai taip pat atsivežėme iš Italijos. Šiaip jis saugomas Šv. Lauryno bazilikoje Florencijoje, – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus gidė, – svarbiausias dokumentas yra popiežiaus laiškas, patvirtinantis, kad Šv. Kazimierą galima gerbti kaip katalikų bažnyčios šventąjį. Šis laiškas buvo parašytas 1602 – aisiais metais, tačiau Vilnių pasiekė tik 1604 metais, kai surengtos didžiulės iškilmės“. 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam pagerbimui. Paskutinę, trečiąją, iškilmių dieną vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios – pirmosios Lietuvoje – pamatų akmenį.
1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų iniciatyva ir lėšomis. Šv. Kazimiero koplyčioje esančios freskos vaizduoja jo apreikštuosius stebuklus – mergaitės pagydymą ir karsto atidarymą. Na, o šių iškilmių aidas – Kaziuko mugė – girdimas ir mūsų laikais.

Kazimierais berniukai krikštyti net Palerme

„Kodėl italams buvo toks įdomus Šv. Kazimieras? Sicilijoje Palermo miesto globėju 1636 metais buvo paskirtas būtent šis šventasis. Tuo metu Pietų Italijoje didelę įtaką turėjo Habsburgų giminė, o Kazimiero motina buvo kilusi iš šios giminės, dėl to italai džiaugėsi, kad jų tolimas giminaitis paskelbtas šventuoju,“ – sakė B. Valečkaitė. Bažnytinio paveldo muziejus parodai „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“ atsivežė ir kelis paveikslus. Vienas iš jų itin patraukia dėmesį: tamsaus gymio rudaakis vyras, tikrai greičiau panašus į italą, nei į lenkų ir lietuvių  kraujo turintį žmogų. Šalia – prierašas: „Šv. Kazimieras“. Muziejaus gidė juokėsi, kad vienas iš italų didikų buvo užsakęs dailininkui nutapyti Šv. Kazimiero paveikslą, tačiau dailininkas, nenutuokdamas, kaip minėtas šventasis atrodė, jį pavaizdavo, matyt, panašų į savo poną.

Muziejaus istorija

Bažnytinio paveldo muziejus įsikūrė 2009 m. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ekspozicijoje pristatomi vertingiausi muziejaus eksponatai iš Vilniaus arkivyskupijos šventovių. Ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai, draudimo kompanijų vertinami didžiulėmis sumomis. Stiklo vitrinose išdėlioti puošnūs bažnytinės tekstilės pavyzdžiai, kiti meniški liturginiai reikmenys, dailiųjų amatų dirbiniai lankytojams atveria turtingą Lietuvos Bažnyčios istoriją bei sakralinio meno slėpinius.
Muziejus svarbus ne tik unikalia Lietuvoje ekspozicija, bet ir architektūriniu požiūriu. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs Seserų Bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis, dažnai vadinamas vienu gražiausių Lietuvoje.

Darbo valandos ir bilietų kainos
Muziejus dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.
Valstybinių švenčių išvakarėse – viena valanda trumpiau.
Bilieto kaina – 4,50 Eur, bilietas su nuolaida – 2,50 Eur.