Kai prieš daugiau nei metus Veneta Veršulytė, tuometinė Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorė, prakalbo apie savo išėjimo iš darbo priežastis, moteris sulaukė didžiulio anykštėnų palaikymo – jos publikacija „Facebook“-e sulaukė daugiau nei 300 „patinka“ ir daugiau nei šimto pasidalijimų. Atsitiktinai naršydama radau šią publikaciją.
Tada pasidarė įdomu, kaip moteris gyvena dabar – jau nebe Anykščiuose.
– Praėjo daugiau nei metai, kai išėjote iš darbo Anykščių rajono savivaldybėje, kurioje ėjote administracijos direktorės pareigas. Kaip vieną iš išėjimo priežasčių įvardijote autokratišką valdymo stilių. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, pakeitus darbo aplinką? Ką gyvenime veikiate dabar?
– Būtų galima sakyti, kad grįžau prie veiklos socialinėje srityje. Dirbu su įvairiais socialinės srities projektais, prisidedu prie metodikų rengimo, tyrimų atlikimo, vedu mokymus. Tenka dažnai lankytis Lietuvos savivaldybėse, socialines paslaugas teikiančiose įstaigose. Per pastaruosius metus, būdama Lietuvos socialinio darbo tarybos, kuri yra patariamasis organas Socialinės apsaugos ir darbo ministrui, nare, turėjau galimybę prisidėti prie nacionalinių socialinei sričiai aktualių klausimų sprendimo.
– Ar nesigailite, kad 2015-aisiais sutikote būti savivaldybės administracijos vadove? Jei ne šis sprendimas dabar ramiai vadovautumėte administracijos Socialinės paramos skyriui, kurio vedėja buvote iki praėjusių savivaldos rinkimų…
– Na, drįstu abejoti dėl Jūsų vartojamo žodžio „ramiai“. Tiesą sakant, nemanau, kad būčiau likusi savivaldybės administracijoje, nes jau kuris laikas viduje brendo sprendimas pokyčiams. Tad netikėtai gautas pasiūlymas tapti administracijos vadove sutapo su apsisprendimu gyvenimo pokyčiams. Kad šį pasiūlymą priėmiau, niekada nesigailėjau. Nors ir teko susidurti su nemažai sunkumų, visa tai priimu kaip neįkainojamą patirtį.
– Po to, kai su kolegomis mero patarėju Kęstučiu Indriūnu ir savo pavaduotoju Sauliumi Rasalu išėjote iš Anykščių rajono savivaldybės, apie savo potyrius darbovietėje viešai papasakojote ir savo ,,Facebook“ paskyroje – galbūt vėliau sulaukėte tokias pat problemas, spaudimą darbe patiriančių žmonių klausimų? Kaip dabar vertinate šią patirtį?
– Sulaukiau daugybės žmonių palaikymo tiek viešai, tiek privačiomis žinutėmis, žymūs anykštėnai išreiškė didelį palaikymą. Žmonės situaciją puikiai matė, ir tai, kas vyko vėliau ir tebevyksta dabar, nestebina. Net ir tie, kurie abejojo ir stebėjosi, kad tos patirtys yra tikros, netruko tuo įsitikinti kiek vėliau. Vėliau iš darbo išėję buvę kolegos vienas paskui kitą pasakojo savo patirtis, nors viešai mažai kas įvardijo tikrąsias išėjimo priežastis. Na, o aš visą šią patirtį vertinu tiesiog kaip tam tikrą gyvenimo etapą, iš kurio pasiimu daug išmoktų pamokų ateičiai.
– Kaip, Jūsų nuomone, galima išlaikyti darbo santykius su kolegomis, darbdaviais profesionalius? Ar įstaiga, kurioje dirbate dabar, sukuria saugesnę emociškai darbo aplinką?
– Tikrai taip. Darbo santykiai gali būti profesionalūs tada, kai tiek vadovai, tiek darbuotojai, supranta daugybę dalykų apie organizacijos kultūrą. Tai, kokia aplinka bus suformuota darbo vietoje, didele dalimi, be abejo, priklauso nuo vadovų, jų vadovavimo stiliaus ir apskritai bendro supratimo, kas yra „sveika“ organizacinė aplinka. Ne veltui turime posakį „žuvis pūva nuo galvos“.
– Ar palaikote santykius su buvusiais kolegomis iš Anykščių? Kaip manote, ar jūsų išėjimas iš darbo ir viešas kalbėjimas apie patirtą spaudimą turėjo poveikį Anykščiuose įsigalėjusiai santvarkai?
– Taip, bendrauju su buvusiais kolegomis. Kai kurie iš jų taip pat palikę darbą savivaldybės administracijoje. Manau, kad mano, Sauliaus ir Kęstučio išėjimas buvo labai netikėtas daugeliui. Mano viešas pasisakymas taip pat turėjo paskatinti žmones nebijoti kalbėti. Didelio rezonanso šie veiksniai nesukėlė, bet iššaukė persekiojimo veiksmų antplūdį. Kiek vėliau atsirado drąsių vadovų, kurie taip pat kalba ir nebijo įvardinti, kas yra kas.
– Ar buvo sunku pradėti naują gyvenimo etapą kitame mieste?
– Tiesą sakant, visiškai ne. Laikau save pasaulio piliete, tad tiek keliauti, tiek dirbti keliaujant po Lietuvos miestus man labai patinka. Be to, Anykščiuose praleidžiu tikrai daug laiko.
– Turite planų 2019-ųjų metų savivaldos rinkimams? Jus kviečia partijos į sąrašus?
– Nemeluosiu, kvietimų tikrai sulaukiu. Be to, anykštėnai skatina apie tai pagalvoti, reikšdami savo pasitikėjimą ir palaikymą. Tačiau, manau, kad šiems sprendimams dar neatėjo laikas.
– Ne kartą esate minėjusi, kad mėgstate egzotiškas keliones. Kur lankėtės pastaruoju metu? Kokia kelionė Jums buvo pati įspūdingiausia?
– Apie keliones galėčiau pasakoti ir pasakoti… Naujuosius metus sutikau Havanoje, Kuboje, o visai neseniai lankiausi Juodkalnijoje. Net sunku išskirti, kuri kelionė buvo pati įspūdingiausia. Galiu paminėti nuostabiai gražią Kostą Riką, kur laukinės gamtos grožis, gyvūnija gali atimti žadą. Upėje stebint per 40 krokodilų kojos pradeda drebėti tikrąja to žodžio prasme. Apskritai, visa kostarikiečių gyvenimo filosofija man labai priimtina. Taip pat labai patiko Sent Liusija, nedidelė sala Karibų jūroje, kur teko įkopti į vieną iš dviejų Pitonų kalnų. Be abejo, ir Kuba yra ta šalis, kuri įtraukia į savo nuostabią kultūrą. Tie dalykai, kurie žavi užsieniečius, kubiečiams nėra didelio džiaugsmo šaltinis. Tačiau žmonės ten žavi gebėjimu džiaugtis mažais dalykais. Šiais metais paskaičiavau – jau aplankiau 25 šalis. Ir galiu pasakyti, kad „tik“ 25, o pasaulis juk toks didelis ir atviras naujiems atradimams.
– Žmonės iš kelionių mėgsta vežtis įvairias smulkmenas – magnetus, sniego rutulius, apyrankes.. Ką iš kelionių parsivežate Jūs?
– Mano kelionių trofėjai – magnetai. Kitokių daiktų nekolekcionuoju, kadangi apskritai nemėgstu prie jų prisirišti. Be to, kelionės metu sukti galvą, kaip rasti vieną ar kitą „laimikį“ – tikrai ne man. Svarbiausia – gyvi įspūdžiai.